Pirmuosius savanorius keičia jų vaikai ir anūkai

Šiais metais Krašto apsaugos savanorių pajėgos atšventė ketvirčio amžiaus jubiliejų nuo tarnybos įkūrimo. Vienas iš aktyviausių anykštėnų savanorių, šiemet 70-metį švęsiantis Lietuvos šaulių sąjungos Garbės šaulys Zenonas Mameniškis buvo iš tų, kurie į tarnybą atėjo dar iki oficialaus pajėgų įkūrimo. Savanoris, šaulys atsakė į keletą „Anykštos“ klausimų apie tarnybą.

– Jūs buvot iš tų, kurie Anykščiuose į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą įsiliejo nuo pirmų jos dienų. Gal galite prisiminti, kas paskatino jungtis prie savanorių, kaip viskas prasidėjo?
– Buvo kokie 1988-1989 metai, į Surdegio kolūkį atvažiavo studentai ir iškėlė trispalvę. Aš darbo reikalais į kolūkio kontorą pataikiau užsukti tuo metu, kai joje buvo Viešintų įgaliotinis, kapitonas. Jis moteriškių buhalterijoje klausė, ką jam dabar su tais studentais daryti? Viena iš moteriškių jam labai gražiai pasakė: “Nesikišk, nebesupranti, kas čia darosi ir kur jaunimas eina, jie geriau mato. Jei tu ką su jais darysi – gal gausi žvaigždutę, gal išeisi pensijon, bet jei jaunimas teisus ir Lietuva atgaus nepriklausomybę (nepriklausomybės idėja visą laiką buvo gyva, vien galima prisiminti Romo Kalantos susideginimą) tai kur tu atsidursi? Į Sibirą jau nebeveš, gyvas po velėna lįsti nenorėsi, o tai kur tavo sąžinė dėsis? Nekreipk dėmesio į vėliavos iškėlimą, jei reikia kokios ataskaitos – moki juk parašyti, važiuok ramus į Viešintas, o mes čia jau vietoje išsiaiškinsim.”
Tai buvo pirmoji liaudiškai protinga mintis, kurią išgirdau apie nepriklausomybę, kurią įsiminiau, užsifiksavau nebegrįžtamai.
Vėliau prasidėjo aktyvesnis judėjimas, pradėjo kurtis organizacijos, daug darė Eligijus Smetona bendraudamas su paprastais žmonėmis. Taip po truputį, po truputį ir įsitraukiau.
– Archyvų dokumentai rodo, kad tarp aktyviausių savanorių veikėjų buvo žmonių, susijusių su sovietinėmis represinėmis saugumo struktūromis.
– Patys tai įtarėm, patys ir padėjom atrinkti.
– Jums buvo patikėta vadovauti vienai iš Anykščių bataliono savanorių kuopų, nors turėjote tik viršilos laipsnį, kai kuopoms dažniausiai vadovauja leitenantai. Tai ir rodo pasitikėjimą Jumis…
– Kuopoms vadovauja net turintys majoro laipsnį, dabar vadas turi būti karininkas, bet tais laikais galėjo būti ir kitaip. „Lipti“ į pareigas pradėjau absoliučiai nuo pradžios. Beje, savanorių struktūra Anykščiuose pradėjo formuotis pogrindyje dar iki nepriklausomybės atstatymo. Buvo aptariama struktūra ir kuriamas veiksmų planas. Labai greitai po to atėjo sausio13-oji…
– Esate minėjęs, kad anykštėnai sausio 13-osios išvakarėse išvažiavo prie Viešintų televizijos retransliavimo bokšto.
– Nesulaukus komandų patys ėmėme organizuotis. Vienas mūsiškių paėmė autobusą ir išvažiavome. Važiavom nežinodami, kas laukia, o kadangi dauguma mūsų važiavusių tarnavome tarybinėje kariuomenėje ir žinojome, kas ji yra, o ypač, ką reiškia jų desantas, ėmėm tarpusavyje aiškintis, kas ką vykdys, kas kokį karinį laipsnį turėjome kariuomenėje, organizuotis. Reikėjo, kad kažkas imtųsi atsakomybės. Pradėjome aiškintis, ar yra tarp mūsų autobuse kapitonų – nėra. Leitenantų – nėra. Seržantų yra? – Nėra. Tai kiek galim važiuoti nežinia kur ir nežinia kaip? Nuvykę sustojome prie Viešintų, nevažiuodami iki pat bokšto, nes autobusas būtų labai patogus taikinys. Ėmėme aiškintis, kas ką kariniuose reikaluose išmano. Labai greitai gimė kolektyviniai sprendimai, labai greitai žmonės pasiskirstė pareigomis. Taip, žvelgiant iš mano matymo pozicijų, pradėjo formuotis karinė struktūra.
Grįžę iš Viešintų užsukom į namus, susirinkom būtiniausius daiktus ir tuo pačiu autobusu išlėkėme į Vilnių.
– Ar teisybė, kad buvo atvejų, jog kai kuriuos susiruošusius važiuoti į Vilnių jau iš autobusų giminės vos ne už rankos išsitempė?
– Nebuvo tokių, kad už rankos temptų, bet jei paklūsti įkalbinėjimams, tai įkalbinėk, kad ir giminės kartu važiuotų, o ne leiskis, kad tave atkalbėtų.
– Jūsų manymu, kas iš anykštėnų labiausiai prisidėjo prie Anykščių savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos formavimosi?
– Stanislovas Petraška. Vienareikšmiškai. Jau amžinatilsį. Jis baigė karo mokyklą, turėjo karininko laipsnį ir vadovavimo įgūdžius kariuomenėje. Jis tikrai daug padarė. Jis buvo labai kuklus, taktiškas, pasisakydamas nieko neįžeisdavo, mokėjo žmones paskirti ten, kur jie labiausiai tinka.
– Jūs dažnai sakote apie pajėgų kūrime dalyvavusius žmones – miręs, miręs, miręs… Ar kūrime dalyvavo jauni žmonės?
– Buvo labai daug. Iš pradžių Anykščiuose buvo įkurta tik viena kuopa, būriams vadovavome mes, vyresni. Kuopai vadovavo Antanas Kadžionis, kuopininkas (kuopos vado pavaduotojas) buvo Gintaras Bagdonas, tik jis dar neturėjo karinio išsilavinimo. Mes apsitarėme, kad pirmojoje karininkų ruošimo laidoje turi būti ir anykštėnas. Rekomendavome buvusį „žaliaraištį“ G. Bagdoną. Beje, pirmųjų nepriklausomos Lietuvos karininkų ruošime dalyvavo ir anykštėnas Jonas Andriškevičius, kuris vėliau tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės vadu.
Dabar į tarnybą jau ateina tų pirmųjų savanorių vaikai ir net anūkai.
– Kiek žinau, Jūsų vadovaujama kuopa, kuri buvo formuojama ne Anykščių miesto gyventojų pagrindu, buvo gausesnė už pačio miesto pagrindu suformuotą kuopą, žmonės buvo labai motyvuoti. Prieš keletą metų, kai Anykščiuose lankėsi G. Bagdono vadovaujama Lietuvos karo akademijos delegacija, susitikime Anykščių švietimo skyriaus vedėja Vida Dičiūnaitė Jus gyrė už aktyvumą dirbant su vaikais ir jaunimu. Ar kada skaičiavote, kiek Anykščių rajono jaunimo buvo Jūsų vadovaujami ir net auklėjami?
– Niekada neskaičiavau. Jaunimas pats atsirenka, kur jam eiti. Nors pavaldiniais nemėgstu vadinti – jie buvo bendražygiai. Vien dabartinės karininkijos būryje yra daug aukštas pareigas užimančių anykštėnų, su kuriais teko tarnauti. Džiugu, kad dauguma nepamiršta, iš kur atėjo, savo gimtinės ir tarnybos draugų. Pavyzdys: vienas mūsiškių karių gulėjo ligoninėje sirgdamas vėžiu, jam jau buvo labai blogai, mes važiavome jo aplankyti į Santariškių ligoninę, susiskambinome su G. Bagdonu, sakom: „Gintarai, reikia mūsų žmogų aplankyti“. Jis nepasakė nė pusės žodžio, kad negali, iš karto atvyko.
– Jūsų vadovautoje kuopoje, man pasirodė, kad kariams nebūdavo „neisiu, negaliu atvykti“, prireikus žmonės labai greitai susirinkdavo. Kaip pavyko pasiekti tokio sąmoningumo?
– Nes mes buvome visi vienodi. Kuopoje buvo žmonių, išmanančių kariškus reikalus. Jie tikrai paskui save moka vesti žmones, turėjo autoritetą savo gyvenamoje teritorijoje, todėl juos rekomenduodavau skirti vadais.
– Jūs, kiek žinau, per pratybas labai rūpindavotės Jums pavaldžiais žmonėmis. Pats nemiegodavot, bet stengėtės, kad kariai nors kiek pailsėtų.
– Man pasisekė, kad rusiškoje kariuomenėje tarnavau tarp Antrąjį pasaulinį karą praėjusių vyrų („frantavykų“). Ne išsišokėlių, o tikrų užgrūdintų vadų. Todėl nebuvo jokių „diedovščinų“. Mus jie vis mokė – dirbk galva, žmogau. Šie niekada neapšaukdavo tavęs, jei bandydavai kokį „šposą“ iškrėsti – iš anksto pajausdavo ir išsikviesdavo: „Eikš, sūnau, pakalbėsim“.
– Dabar yra grąžinta šauktinių kariuomenė. Kaip Jūs manote, ar ne per vėlu XXI amžiuje grąžinti šauktinių kariuomenę?
– Niekada nėra per vėlu. Tik neturi būti daromos išimtys. Jaunuoliai pamato truputį kitus tikresnius santykius, pamato, ką reiškia garbė, pareiga, vyriškumas. Kariuomenė nors kiek parodys, kad ir tu atsakingas už savo veiksmus.
– Neseniai girdėjau mintį, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai savo karininkus mokė ne aklai sekti statutais, bet mokėti rasti išeitį bet kurioje susiklosčiusioje situacijoje. Sugebėjimas orientuotis situacijoje turi būti viena pagrindinių vadų savybių. Kaip manote, ar reikia griežtai laikytis statuto, ar labiau žiūrėti pagal situaciją?
– Statutas yra karinis įstatymas, o įstatymas yra įstatymas. Bet mus dar S. Petraška mokė, kad reikia žiūrėti ne tik, kas parašyta, bet ir kad reikia mokėti skaityti tarp eilučių. Suprask ir žinok, kaip tai panaudoti tikrame gyvenime. Tai ir yra gyvenimo išmintis.
Pamenu atvejį, kaip atvažiavo tikrinti bataliono ginkluotės vienas kapitonas. Jis užėjo į ginklų kambarį, atsivežęs seržantą jam liepė tikrinti, ar tvarkingi ir išvalyti ginklai vienoje pusėje, o pats tikrino kitoje pusėje. Seržantas peržiūrėjo, raportavo, kad viskas tvarkoje, o kapitonas netiki – negali būti, kad ginklai švarūs, ir tikrino toliau. Po kiek laiko mane pakvietė atsiskaityti į buhalteriją, pasikviečiau seržantą, kapitonas jam leido eiti kartu, bet sakė, kad pats vis vien liks ginklų kambaryje ir nešvarų ginklą ras. Sakiau kapitonui, kad gerai, bet ginklų kambaryje teks jį užrakinti. Pasakiau tiesiai. Jis tada piktai atsakė – išeinu.
Kariuomenėje yra statutas, kuris galioja visiems kariškiams.
– Lietuvoje vyksta diskusija, ar šauliams leisti namuose laikyti ginklus. Ką apie tai manote Jūs?
– Medžiotojams leidžiama, jų ginklai kontroliuojami. Medžiotojai, kaip keistai beatrodytų, nesišaudo.
– Ar Jūs dar dirbate su jaunimu, su jaunaisiais šauliais, ar daug „šauliukų“ Anykščiuose?
– Nepamirštu, kad esu šaulys ir vykdau savo pareigą.
Anykščiuose „šauliukų“ tikrai daug, tik vyresnio amžiaus šaulių nebedaug likę. Keliami labai aukšti reikalavimai visuomeniniais pagrindais dirbančiam žmogui. Kyla problemos su transportu, kai su jaunaisiais šauliais reikia nuvykti į renginius, pratybas.
– Ar dar leidžiama karjeruose mokytis šaudyti?
– Pagal kariuomenės vado įsakymą, visi šaudymai vykdomi Pabradės kariniame poligone, nors greta yra sertifikuotos medžiotojų šaudyklos. Jų užtektų, juk medžiotojai šaudo net graižtviniais šautuvais.
Net mokytis šaudyti „orinukais“ neturime tinkamų patalpų.
– Kokiu principu vadovaujatės dirbdami su jaunimu?
– Niekada nemeluok, nebandyk išsisukinėti, sakyk tiesiai ir aiškiai.