Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, aktorių Brigitos Bublytės ir Sauliaus Balandžio veidai, kuriuose nespindėjo skepsio ir cinizmo atšvaitai, labiausiai tiko filmui „Vienui vieni“.
Naujoji nepriklausomybė, kurios svarbiausiu atskaitos tašku laikome Kovo 11-ąją, ypatingai daug galimybių suteikė jaunajai kartai. Pirmiausia tiems, kurių pašaukime gyvenimo kryptį lemia laisvė. Tai kūrėjai, jaunieji menininkai, tarp kurių ir vis dar kylanti svėdasietiškos kilmės žvaigždė, aktorė ir dainininkė Brigita Bublytė.
Ji nusifilmavo režisieriaus Jono Vaitkaus filme „Vienui vieni“ (filmas sukurtas 2004 m.) apie legendinį partizaną Juozą Lukšą – Daumantą. Brigita sukūrė partizano žmonos Nijolės Bražėnaitės vaidmenį.
Vaikystėje, didžioje bičiulystėje su močiute Ona Bubliene, vasaromis Narbučių kaime ir gimė meilė tam, kas gražiausia, kas teisinga ir nemirtinga – lietuviškai kultūrai ir dainai. Močiutė atitekėjo čia nuo Šimonių, kur buvo ir aktyvi pavasarininkė, ir choro giesmininkė. Tad aukštosios tarpukario jaunimo kultūros ragavusi ir savo atžalėle dainų mokė, jas dainuoti, išgirsti, kaip gražiai, darniai skamba, kaip dera, ir kokia mūsų kalba graži – gal iš visų gražiausia…
Vilnius, mokykla ir muzikos mokykla, bandymai muzikuoti, dainuoti ir kitos gėrybės. Pažintis su Vladimiru Čerkasinu ir susidomėjimas džiazu, tikras „džiazavimas“, spontaniška energija kompensuojant talento stygių, bet, matyt, ir jo netrūko. Dainavimo ir aktorinio meistriškumo studijos muzikos akademijoje, Džiuljetos vaidmuo miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“, koncertai įvairiuose miestuose, salėse, ne kartą buvo ir Troškūnuose. Dainavimo mokytojos įdomybės, vaidmenys teatre ir bandymai filmuotis kine.
Kuomet režisierius Jonas Vaitkus rinko aktorius kelių valandų epu turėjusiam tapti vaidybiniam filmui „Vienui vieni“ apie legendinį partizaną Juozą Lukšą – Daumantą, kažkas iš pažįstamų paskatino: „Tu būtinai eik, tikrai tiksi…” Ir tiko Nijolės Bražėnaitės vaidmeniui. Kaip vėliau prisimindavo Brigita, tuomet jau pagal ją buvo ieškoma aktoriaus Daumanto vaidmeniui. Tinkamiausias pasirodė Saulius Balandis. Svaigu. Galimybė įsijausti į pokario atmosferą Vakarų Europoje, suvokti, ką mąstė, ką galvojo tie žmonės, suprasti partizaninės kovos svarbą, suvokti, kokia asmenybė buvo J. Lukša – Daumantas.
Įdomu, kad filmuojant dalyvavo ir tikroji Nijolė Bražėnaitė-Paronetto, su kuria susibičiuliavo, daug bendravo, pabandė išsiaiškinti, kodėl gabus, perspektyvus, ką tik mylimą moterį vedęs vyras atsisakė viliojančio gyvenimo laisvajame pasaulyje, bet suvokdamas, kad renkasi mirtį, žūtį kovoje prieš okupantus, išskrenda į pavergtą tėvynę.
B. Bublytė, prisimindama filmavimo dienas Vokietijos gilumoje, Hiutenfeldo mieste, kur tebeveikia lietuviška Vasario 16-osios gimnazija, prataria, kad iki šiol jaučiasi paliesta tos įstabios ir kartu tragiškos meilės istorijos. Juk tai vos ne Romeo ir Džiuljetos drama, lemtis – susitikimo džiaugsmas, meilių meilė ir didinga tragedija. O kokie jų laiškai, tokių niekas dabar neberašo… Taip kalbėjo Brigita žurnalistams tik pasirodžius vaidybiniam filmui „Vienui vieni“. O užbaigdama pridūrė, kad nors dabar ir nelabai madinga, bet ji patriotė, o jos gyslomis sruvena partizaniškas kraujas.
Beje, ji rašo daktarinę disertaciją ir bando kuo plačiau skleisti lietuvišką kultūrą, populiarinti pasauliniu lygiu pripažintas sutartines, jas sujungti su ispaniškuoju flamenko ir dainuoti kur tik įmanoma – Europoje ir kituose žemynuose.
B. Bublytė retai turi laisvų dienų, ypač vasarą, kai gali pabūti po svėdasietišku dangumi, kur taip mielas bitučių dūzgesys, kai gali šypsotis saulei, leistis į nuotykinę „Dausuvos“ kelionę, vėl ir vėl žavėtis Šventosios vingiais, nukeliauti laiveliu iki Butėnų ir ten istoriniame kaime dainuoti ne tik sutartines, bet ir egzotiškąjį flamenko.
