Pirmąjį gegužės sekmadienį pilni Lietuvos keliai vaikų, grįžtančių į tėvų namus. Arba nors į kapines.
Tai šventė be vėliavų.
Ji sėkmingai vyksta be savivaldybės paramos, be projektų, be pakylų, be iš anksto pasirašytų sveikinimo kalbų ir žiūrovų, susirenkančių pagal konjunktūrą ir tuo metu užimamas pareigas.
Bet Motinos diena yra kaip tik ta diena, kai valstybinės vėliavos turėtų plazdėti prie kiekvienų namų, nes motinos yra tas šaltinis, kuris pildo tautą. Ir ne tik tiesiogine gimdymo prasme. Iš savo motinų mes išmokstame ir kalbą, o kalba yra viena iš būtinų tautos išlikimo konstantų.
Globalizacijos amžiuje, kai kiekviename išmaniame telefone yra „Google“ vertėjo programėlė, leidžianti susirašinėti kad ir su indu, gimtoji kalba vis tiek išlieka gyvybiškai būtina subtilesnei asmenybės raiškai. Nes jeigu gimtoji kalba nėra labai svarbi, kodėl tik Vladimiras Nabokovas – rusų aristoktatas, nuo mažumės guvernančių mokytas kalbėti keliomis kalbomis, yra bene vienintelis iš didžiųjų ne gimtąja kalba parašęs pripažintą knygą („Tikrasis Sebastijano Naito gyvenimas“ yra romanas, parašytas anglų kalba).
Kalba yra lygu tapatybei. Kad tave suprastų, reikia pirma pajausti, paskui suvokti, tada stengtis išreikšti. Išreikšti save gali tik jau esančiais žodžiais, o žodžiai įsitvirtina kalboje per šimtmečius. Vieno žmogaus patirtys kalbai nieko nereiškia, nebent kūrėjas būtų tikrai genialus ar lemtingas kartai žmogus, toks, kokie Lietuvai buvo Maironis ar Justinas Marcinkevičius, formavę pasaulėvaizdžius ir teikę žodžiams ir sąvokoms naujas prasmes. Kalbėk kita kalba ir pasaulis įgaus kitas spalvas, kitą skambesį. Dėl to ir matome tautų kultūrinius skirtumus. Sakome – angliškas mandagumas dėl „mažo pokalbio“ arba, kad rusai yra dvasingesni (surask, kad gudrus Dostojevskio „blogorodnij“ lietuvišką atitikmenį)…
„Ot, nubaus tave Dievulis ir kalbės tavo anūkai turkiškai“, – erzina mane draugė, kurios dukra yra sėkmingai ištekėjusi už lietuvaičio. Ir prisipažinsiu, man tais momentais būna nejauku.
Ne todėl, kad niekinčiau turkus ar bijočiau musulmonų. Kita vertus, bijosi ar ne, bet Oskaras Milašius dar prieš Antrąjį pasaulinį yra išpranašavęs, kad ant Europos nukris trečdalis mėnulio… (Prieš keletą metų, kai dar nebuvo pabėgėlių srautų, išvydusi Turkijos kurortuose gausiai ir kažkaip agresyviai besiplaikstančias raudonas vėliavas su pusmėnuliu prisiminiau šią lietuvių kilmės prancūziškai rašiusio poeto pranašystę).
Manyje pagalvojus apie tai, kaip su artimaisiais reikėtų komunikuoti svetima kalba, nubunda kažkas… homofobiško. Tai, ką lengvai paneigia loginis mąstymas, tačiau širdis atsisako priimti. Kažkas pasąmoninio, sunkiai įvardijamo, archaiško. Tai nieko neturi bendra su kitataučių ar kitatikių niekinimu. Tiesiog kažkas manyje bijo, jog anūkai, užlipę ant Užpalių piliakalnio košiami pavasario vėjų, gali ir nepagalvoti, kaip šalta čia buvo prieš kelis amžius budėjusiai pilies sargybai – juk neturėjo jie termodrabužių ir pūkinių striukių, arba, kad pamačiusi žydinčią piliakalnio pašlaitėse plukę, aš dar pajėgsiu pasakyti, kad ši gėlė vadinasi anemonas, tačiau kaip paaiškinsiu, kas yra takažolė? Ir kodėl ji auga tik ten, kur laksto basos kojos?
Ar beturės vertę svetimšaliams mano prosenelės aštuonnytė staltiesė – dėmėta, apirusiu kraštu, nors tiesiama tik per didžiąsias šventes, bet jau ketvirtos kartos ir brangi kaip vėliava.
Tačiau ir šitas tekstas – ne apie kalbą ir ne apie vėliavas.
Arba tiksliau apie apie vėliavas, tačiau tas vėliavas, kurios plazda dvasioje.