Judita ir Česlovas Kontrimavičiai laukia šiltesnių orų, tuomet prasidės tikras darbymetis.
Pusiaukelėje iš Anykščių į Troškūnus, pasukus į kairę, vieškeliukas atveda į Kaupiniškių kaimelį, kuriame į paskutinę iš trijų sodybų atsirėmęs keliukas ir pasibaigia. Viensėdžiu vadinami Kaupiniškiai ribojasi su panašaus dydžio Girelės ir Bareišėlių viensėdžiais, Bareišių, Pasmodų ir Pajuostinio kaimeliais.
Pasak Troškūnų seniūnijos seniūno pavaduotojos Ginos Petraškienės, Kaupiniškiuose gyvenamąją vietą deklaruoja 8 žmonės.
Kruvinos tragedija
tebedrasko širdis
Trys sodybos, kuriose gyveno 8 žmonės, Kaupiniškiuose buvo ir prieš 15 metų. Vienu gyventoju kaimas buvo didesnis, kai buvo paminėtas Troškūnų parapijos sąraše 1860 metais. Tuomet minėtas ir dvaras bei jo savininkas Petelčius. Tačiau dvaro – jokios žymės, apie jį nieko nėra girdėję šiandieniniai kaimo gyventojai, kurie negali paaiškinti ir kaimo pavadinimo kilmės. „Gal nuo kumpių“, – sako šmaikštaudami.
Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, 1923 metais kaime gyveno 37 žmonės. Iš kaimo niekas nebuvo ištremtas į Sibirą, tačiau kaimas vis tiek neliko nenukentėjęs pokario audrose. Sodyboje, kurioje dabar gyvena Raimondas Masilionis, 1946–ųjų žiemos pradžioje „Šarūno“ rinktinės partizanai išžudė valstiečių Žąsinų šeimą: Antaną, jo žmoną Bronislavą, dukrą Bronę. Kraupią giminės tragediją išgyvenusi, dabar Palangoje gyvenanti gydytoja, pensininkė Janina Sasnauskienė, nes minėti Žąsinai buvo jos seneliai ir teta, o dar kitame kaime buvo nužudyti ir jos tėvai, nepaliauja ieškoti teisybės, jos žaizdų neišgydė nė prabėgę 7 dešimtmečiai. Šią istoriją plačiai aprašė „Anykštos“ redakcijos leidžiamame žurnale „Aukštaitiškas formatas“ žurnalistas Rytis Kulbokas. („Nekaltas kraujas šaukiasi teisingumo“. „Aukštaitiškas formatas“. Nr.2, 2010).
Sudegusios sodybos vietoje
pulsuoja gyvenimas
Ryškiaspalviu stogu ir akinamo baltumo sienomis kaime išsiskiria Juditos ir Česlovo Kontrimavičių sodyba. Čia tikras kaimas, ne gyvenvietė. Po erdvų į laukus išsiliejantį kiemą oriai vaikšto bene penki gaidžiai. Erdvės ir vištų daug, tad peštis lyg ir nėra dėl ko. Dėmesio į juos nekreipdamos, tačiau į svetimą žmogų baugščiai reaguodamos bėgioja dvi afrikinės vištelės. Vos paeinančios nusipenėjusios antys plūduriuoja tvenkinio pakraštyje. Po kiemą bėgioja ir Čypsas su Akiru – taikūs, nesikandžiojantys šunys. Beje, peles dar gaudo keturios katės. Tačiau nei šunys, nei katės neatbaido retsykiais į sodybą atklystančių lapių. Jos, tarsi pasityčiodamos iš medžiotojo šeimininko, žiūrėk, vieną ar kitą užsižiopsojusią vištą ir nugvelbia. „Negaliu šaut, ne mano plotai. Medžioju Andrioniškio būrelyje“, – sakė Č. Kontrimavičius.
Kalbėjomės prieš pietus. Šeimininkams dar ne metas buvo būti laukuose. Šlapia, šalta. Diena kita ir didysis darbymetis prasidės. Žemės J. ir Č. Kontrimavičiai turi 15 hektarų. Tačiau ji maitina jų šeimą. „Viskas savo. Pienas, sviestas, grietinė, sūris, kiaušiniai, – sakė šeimininkė. – Bulvių, daržovių, vaisių užsiauginame. Laikome 4 karves ir 60 Romanovų veislės avių. Jų mėsa labai skani, nesivelia lajus burnoj, kaip kadais lietuviškų avių mėsos, kuria reikėdavo valgyti, kol karšta. Nesiskundžiame, pragyvename“, – sakė moteris.
O papildomų išlaidų šį pavasarį ir vasarą šeimai nusimato. Dukra Ilona baigia gimnaziją, nežinia kur pasuks po egzaminų, išleistuvių. Sūnus Ignas – tos pačios Jono Biliūno gimnazijos antrokas, jau tikras pagalbininkas prie ūkio darbų. Dukra Iveta jau pati sau duoną pelno Airijoje. Dirba paukštyne, bet, pasak mamos, „prie popierių“. – Baigusi gimnaziją pati sugalvojo vykti užsidirbti pinigų studijoms. Iš karto bandė Vokietijoje. Nepatiko, tai sparnus nuleido Airijoje, – šypsojosi J. Kontrimavičienė. – Sakė metus padirbėsianti ir stosianti studijuoti, bet va, jau antri metai bėga, o tebedirba“.
Prieš 15 metų J. ir Č. Kontrimavičių šeimą buvo ištikusi baisi nelaimė. Sudegė beveik dviejų šimtų metų senumo gyvenamasis namas. Troba buvusi dviem galais, erdvi. Vaikai tuomet maži buvę. Laimei, patys visi sveiki gyvi liko. Pasak Č. Kontrimavičiaus, septynios kartos tame name užaugusios. Beje, netoli J. ir Č. Kontrimavičių sodybos krūmuose skendi buvusios kolūkio fermos likučiai, kurioje dirbo Česlovo tėvai Jadvyga ir Henrikas.
Jauni žmonės po trobos gaisro nebėgo iš kaimo, nenuleido rankų. Dabar sudegusios trobos vietoje kuklus, tačiau šviesus ir erdus šiuolaikinis namas. „Tik niekaip jo nepabaigiame“, – juokėsi optimizmo ir sveiko humoro nestokojantys šeimininkai iš savo statybos.
Džiaugiasi vienatve
Už Č. ir J. Kontrimavičių jau visai prastas keliukas nuvingiuoja link jaukios pamiškės sodybos. Jos šeimininkės, Anykščių kraštietės, nemažą gyvenimo dalį praleidusios Kaune, o dabar sugrįžusios gyventi į Anykščių kraštą, mokslininkės, dailėtyrininkės, kultūros organizatorės Jolantos Zabulytės namuose nebuvo.
Humanitarinių mokslų menotyros daktarė garsėja savo darbais apie kryždirbystę, yra organizavusi daugybę mokslinių ekspedicijų, parašiusi daug mokslinių straipsnių. Kelias ekspedicijas ji organizavo ir tyrinėjo kryždirbystę Anykščių, Debeikių, Viešintų, Andrioniškio seniūnijose, užfiksavo tūkstančius sakralinių paminklų. Prieš keletą metų J. Zabulytė organizavo kryždirbystės parodą Anykščių viešojoje bibliotekoje. Mokslininkė didžiulius nuotraukų ir aprašų segtuvus padovanojo Anykščių viešajai bibliotekai.
Sodyboje pasitikęs mokslininkės vyras Saulius Sapijanskas džiaugėsi pavasariniu mišku, plytinčiu čia pat už sodybos, ir sakė ją įsigiję prieš 8 metus. „Nenorėjome prie ežero ar upės, kur plūsta poilsiautojai, ieškojome ramybės ir radome“, – sakė S. Sapijanskas. Paklaustas, ar žiemą privažiuoja iki savo sodybos, S. Sapijanskas pasidžiaugė gerais kaimynais ir šalimais esančio kaimo ūkininku Rimu Bimbiriu, kuris ir neprašytas po pūgos kelią iki jų sodybos nuvalo.
