Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje švenčiama Motinos diena. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien pagerbiamos ir mus jau palikusios motinos.
Iš Dūkšto kilęs, o dabar Anykščiuose gyvenantis muzikantas ir verslininkas Kazimieras Jakutis-Pagulbis apie savo mamą sako, kad tai svarbiausia jo gyvenimo moteris, iš kurios jis paveldėjo daugelį savo savybių…
Visas gyvenimas –
vienoje vietoje
K. Jakučio mama Janina Jakutienė (mergautinė pavardė Pluško) gimė Michališkių kaime netoli Dūkšto, o gyvenimą praleido Kalviškių kaime irgi netoli Dūkšto. Pasak K. Jakučio, mama visą gyvenimą troško turėti kitokį gyvenimą, tačiau, matyt, taip buvo lemta, kad didžiąją gyvenimo dalį praleido tose apylinkėse, kur ir gimė. Beje, ir pats K. Jakutis, nors plačiai keliavęs po pasaulį, vis dažniau užsuka į tėviškę. „Iš namų išvykau sulaukęs 18 metų, kai šoviau, tai šoviau – į Kauną, o paskui po truputį ėmiau grįžinėti. Iš pradžių Jonava, dabar Anykščiai, dar 75 kilometrai arčiau namų – jau pusę kelio iki tėviškės įveikiau. Kur čia, žmogau, pabėgsi“,- sako muzikantas.
Kiekvienas manė,
kad yra mylimiausias
Jakučių šeimoje užaugo penki vaikai, Kazimieras buvo vyriausias, paskui dar du broliai, o jauniausios augo dvi seserys. Tiesa, gausios šeimos neaplenkė ir tragedija – vos mėnesį išgyvenęs mirė vienas iš vaikų. „Igniukas, jam kažkas su plaučiais lyg ir buvo. Išvežė malūnsparniu į Vilnių, bet nepadėjo. Pamenu, tėtė čemodane jį parvežė, bais visi liūdni, „markatni“ buvom“,- prisiminė tragediją K. Jakutis.
Paklaustas, kaip su tokiu būriu jo mama susitvarkydavo, K. Jakutis sakė, kad mama buvo griežta ir reikli savo vaikams, kai to reikėdavo. „Būdavo tam tikros ribos, kurias peržengus mama būdavo griežta ir nenuolaidi, tačiau kartu ji buvo labai maloni. Ji buvo visada pilna meilės savo vaikams“,- sakė K.Jakutis. O ar sugebėdavo savo meilę padalinti tokiam būriui vaikų tolygiai? Muzikantas prisipažino iki šiol manantis, kad mama jį mylėjo labiausiai. „Nežinau, gal aš klystu, ko gero, klystu, tą patį galėtų pasakyti kiti broliai ir seserys, kad juos mama mylėjo labiausiai, tačiau aš iki šiol manau, kad mane mama mylėjo labiausiai“,- sako K.Jakutis.
Atmintį apie vaikystę K. Jakutis įamžino ne vienoje savo dainoje. Viena iš įsimintiniausių – „Pažadink, mama“. Ją paklausęs, žmogus ir be šio straipsnio suprastų, kokia svarbi buvo vaikystėje jam mama. „Vaikystės šviesus prisiminimas: dar miegu, o pro paklodės plyšius „lenda“ mamos ir močiutės žodžiai, jųdviejų garsus kalbėjimas apie tuos laikus, kai dar manęs nebuvo: kaip gyveno, ką mylėjo… Ir atsimenu iškeltą ties veidu mamos saują, pilną ką tik surinktų žemuogių, grįžtant iš laukų. Prisimenu ir dabar dar užuodžiu tų mamos atneštų žemuogių kvapą. Ir mamos gerumą: „Štai, Kaziukai, tau atnešiau“,- prisimena K. Jakutis.
Padėjo pamatus verslui ir
kūrybai
Ar perėmė mažasis Kaziukas kažką iš mamos, kai dabar žvelgia į savo gyvenimo kelią? „Turbūt iš mamos paveldėjau mokėjimą bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Žinoma, ir man visko pasitaiko, ir žmonių visokių sutinki, bet bendrauti, kaip ir mama, mėgstu ir moku, bent jau man taip atrodo. Turbūt iš mamos perėmiau ir polinkį menams. Mama jaunystėje buvo dainininkė, rašė eilėraščius. Žodžiu, buvo romantikė. Šitą savybę irgi gavau iš jos“,- teigė jau daugiau kaip 10 metų scenoje koncertuojantis bardas.
K. Jakutis sako, kad ir polinkis verslui, ko gero, iš mamos. „Mama gimė 1933 metais, o per Antrąjį pasaulinį karą jau „darydavo biznį“, nesunkiai galim paskaičiuoti, kad jai tada buvo vos per 10 metų. Ji nešdavo prie traukinio kiaušinius ir juos mainydavo su vokiečių kareiviais į įvairius dalykus. Tai buvo jos prekyba“, – pasakojo K. Jakutis.
Beje, K. Jakutis apie savo krašto žmonių verslumą, kuriam įtakos turėjo geležinkelio kaimynystė, pasakojo pristatydamas vieną iš savo programų „Prispėją sodi aboliai“: „Rudenį obuolius visa šeimyna skindavo, rūšiuodavo į dėželes, perdėdavo šiaudais, kad mažiau susidaužytų, pakraudavo į mašinas ir veždavo Leningradan parduot. Man irgi teko padėti tėvams šį „biznį“ daryti… Vakare atsisėdęs į traukinį Dūkšte, ryte jau nubusdavau Leningrade.“ Vis dėlto, pasak muzikanto, tai buvo tik retos progos papildyti šeimos biudžetą, o tėvams teko vilkti sunkią ir skurdžią kolūkiečių kasdienybę.
Mamai reikėdavo įveikti tėvą
„Mano mama buvo apsukri ir sugebanti išeiti iš visokių padėčių. Šeimoje gimė vis daugiau vaikų, kuriuos reikėjo išmaitint, o karvė buvo tik viena, reikėjo antros, o paskui ir trečios karvės. Mamai visų pirma reikėjo nugalėti tėvą, kuris buvo taisyklių žmogus. Tėvas suprasdavo taip, kad jei pasakyta, kad galima laikyti tik vieną karvę – tai tik vieną ir galima. O mamai buvo nusispjaut ant tų taisyklių, jai vaikus išmaitinti reikėjo. Svarbiausia gal buvo ne dar viena karvė, o kiek tai, kad reikėjo gauti papildomų ganyklų, juk reikėjo ir šieno, ir kur ganyti. Mama sugebėdavo visokiais susitarimais tų ganyklų gauti“, – prisiminė K. Jakutis.
Muzikantas sako, kad jo mama troško, jog jos vaikams nereikėtų taip vargti kolchoze, kaip jai tenka, kad jie visi į miestą išvažiuotų. „Vienoje savo dainoje minite mamos frazę „Bolševizmas man vaikus jau spėjo sugadint“, ką ji norėjo tuo pasakyt?“,- klausiu. „Tai tikri mano mamos žodžiai. Tą dainą perdainuoju ir ji bus naujoje plokštelėje. Mama mus išties augino gūdaus bolševizmo laikais. Ir augino mus kitokius. Nė vienas iš penkių vaikų nebuvo nei spaliukais, nei pionieriais, nei komjaunuoliais. Kaip vyriausias, aš buvau kaip ledlaužis ir pradinėj, ir Dūkšto vidurinėj, o kitiems jau buvo lengviau, sakydavo: “Taigi čia Jakučiai, jie nestos“. Buvau „nestojimu“ Dūkšte „užnuodijęs“ ir visą klasę, dauguma klasės draugų tik baigdami mokyklą į komjaunimą įstojo“, – prisiminė K. Jakutis.
„Mama mus auklėjo pagal savo vaizdinį. Ji norėjo išauklėti mus kaip žmones, kurie ne tiek myli pasaulį, kiek Dievą ir dvasingumą. Mane ji norėjo matyti kunigu. Kai man buvo 14-15 metų, pas mus viešėjęs vienas kunigas pasakė: „Iš Kaziuko jau nebus kunigo“, mama nusiminė. Jei ne santvarka, ji mus būtų užauginusi kitokiais žmonėmis, gal visi būtume kunigais ir ar kokiais vienuoliais tapę“,- kodėl tą frazę ištarė mama, prisiminė K. Jakutis.
Paklaustas, ar jo žmona kuo nors primena mamą, K.Jakutis sakė, kad, žinoma, kai rinkosi žmoną, nesivadovavo nei protu, nei supratimu. „Žinot, kaip būna. Tačiau, kad to nedariau intuityviai, negalėčiau paneigti. Tiek mama, tiek žmona yra tokios moterys, kurios turi stuburą ir kurių lengvai nepastumsi. Iš viso, mama ir žmona yra pačios svarbiausios mano gyvenimo moterys. Viena augino ir auklėjo iki 18 metų, kita tą daro iki šiol“,- juokavo K. Jakutis. O pasiteiravus, kokias savybes jis vis dėlto išskirtų moteryje, kad ji taptų gera mama, K.Jakutis nedvejodamas sakė, kad tai yra meilė ir atsidavimas savo vaikams. „Pirmiausia vaikas turi būti pavalgęs, o toliau jau mylimas. Išvis be meilės ir žmonių giminės nepratęsi. Galbūt kada nors bus kitaip, bet tai jau bus ne žmonės, kažkokie kitokie sutvėrimai“,- kad motinos meilė žmogų padaro žmogumi, įsitikinęs K.Jakutis.
Skaudi tema –
liga atėmė mamą
Deja, gyvenimas ne visada tinkamai atsilygina žmonėms už pasiaukojimą. „Mano mama gyva, gyvena specializuotose senjorų namuose“,- liūdnai kalbėjo K. Jakutis. Esmė yra ne tai, kad vaikai per daug užimti ir negali prižiūrėti garbaus amžiaus mamos. Liga. Alzheimeris. Nepagydoma ir progresuojanti liga, kai pamažu žūsta nervinės ląstelės, blogėja atmintis. „Mama gyva kūnu, bet jos jau kaip ir nėra, jau nepažįsta mūsų. Gal 5 metai, kai liga paaštrėjo. Ji iš lėto geso, būdavo tokių nuplaukimų, sugrįžimų. Kasmet po porą kartų guldydavom į ligoninę, galiausiai daktarai pasakė: „Baikit šposus, leiskit žmogui oriai užbaigti gyvenimą, liga nepagydoma, jūs patys nesugebėsit tiek priežiūros suteikti.“ Buvo skaudu ir sunku, bet dabar matau, kad tai buvo teisingiausias sprendimas. Ten ji prižiūrima dieną ir naktį“, – sakė K. Jakutis. Ir nors liga savotiškai atėmė mamą, tačiau negali išimti tos šilumos, kurią į savo vaikų gyvenimą išliejo ši moteris. „Prisimenu tik tai, kas malonu, kas paglosto širdį, manau, dar ne vieną dainą sukursiu mamai“,- sakė K.Jakutis.