Pienionis garsina dvaras

Jeigu ne dvaras ir sovietmečiu buvusios susivienijimo „Lietžemūktechnika“ dirbtuvės, Pienionys vargu ar skirtųsi nuo aplink išsimėčiusių Kavarsko seniūnijos kaimelių. Tačiau dirbtuvių, kuriose buvo remontuojami javų nuėmimo kombainų būgnai visam Pabaltijui, neliko nė ženklo, o nuo XVI amžiaus pradžios minimas dvaras, nors sovietmečiu apleistas, tebegarsina kaimą ir keliasi naujam gyvenimui. Dvaras su išlikusiais pastatais, vartais su liūto skulptūrom ir parku yra valstybės saugomas architektūros paminklas. Pasak Kavarsko seniūno Algirdo Gansiniausko, Pienionyse gyvenamąją vietą deklaruoja 43 gyventojai.

Pienionys mena
Sapiegų giminę

Pienionių dvarui, o ir kaimui vardą bus davęs Pienios upelis. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, iki XVII amžiaus vidurio dvare šeimininkavo buvusi garsi Lietuvos didikų Sapiegų giminė. 1656 metais dvaras atiteko Antanui Daumantui Siesickiui ir iki XX amžiaus priklausė jo giminei. Dvaras suklestėjo jo savininkais tapus Justinui Daumantui Siesickiui, kuris su savo sūnumis Antanu, Valerijonu ir Feliksu pastatė naują gyvenamąjį namą, įrengė oranžeriją ir užveisė landšaftinio planavimo peizažinį 9 hektarų ploto parką, kurį puoselėjo profesionalus sodininkas čekas Pranciškus Leineris. Dvaras garsėjo puošnia pokylių sale, biliardine, gyvenamaisiais ir svečių kambariais, prabangiu valgomuoju. Tuo metu rūmuose būta daug brangių paveikslų, vertingų sidabro, porceliano dirbinių. Dvaras garsėjo spirito varykla ir čia daromu alumi.
1848 metais Pienionis nusiaubė gaisras, sudegė 13 sodybų. Apie 1920 metus dvare gyveno penkios dešimtys gyventojų. Kai 1926 metais buvo vykdoma dvaro žemės parceliacija, J. D. Siesickis valdė 378 hektarus žemės. Tuomet dvarą jis pardavė šio dvaro ūkvedžiui Juozui Šablevičiui, kuris nuo 1926 iki 1940 metų nacionalizacijos valdė 88 hektarus žemės. Sovietmečiu dvaras ir parkas buvo visiškai nugyventas, apleistas. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę dvaras buvo sugrąžintas Šablevičiams, kurie jį 2006 metų birželį pardavė vilnietei Birutei Venckienei.
Dvaro savininkė dvaro teritoriją ir pastatus tvarko, tačiau, kas jame bus, atskleisti „Anykštai“ nepanoro. Nuvažiavus dvaru ir parku teliko pasigrožėti per tvorą, vietomis – dvigubą. Dabar dvarą saugo ne tik betoniniai vartų liūtai, bet ir vaizdo kameros. Jos ir užrašai „Privati valda“ pirmiausia krinta į akis architektūros paminklą norinčiam apžiūrėti smalsuoliui.

Dvaro ponią kaime pažįsta…

Nepavykus pabendrauti su dvaro ponia, teko apie dvarą pasidomėti kaimiečių. Deja, dalis teigė, kad dvaras jiems nerūpi išvis.
Žolę pjovęs šiame kaime gimęs ir augęs Vaclovas Riška teigė su ponia bendravęs Vilniuje ir jam ji palikusi įspūdį, kaip apie kaimą turinti prastą nuomonę. „Nors daug metų gyvenau Vilniuje, dirbau Spaudos rūmuose, niekada nemaniau, kad mano kaimas prasigėręs ar degradavęs, – sakė V. Riška, pabrėžęs, kad kaime jis – ne atėjūnas. – Na, gal yra vienas kitas mėlynanosis, tačiau kuriame kaime jų nėra? O dėl dvaro man nei šilta, nei šalta. Kas čia į tą dvarą bevažiuos, kai mano anūkai Vokietijoj ir Anglijoj gyvena?
V. Riška pasidžiaugė savo 101 metų dėde Alfonsu Riška, kurį šiuo metu Kaune prižiūri jo vaikai. „Šitokio amžiaus sulaukęs, o koks supratingas, – stebėjosi V. Riška. – Sako savo vaikams, vežkit mane kur norit, darykit ką norit, man visur bus gerai. Gyvena Kaune, o ten ir visi patogumai, ir daktarai. Kas čia prilakstytų pas jį į kaimą“. Beje, kresnas vyrukas ne iš kelmo spirtas buvo ir jaunytėje, prisiminė dvipūdę kilnojęs ir garsiems broliams imtynininkams Stasiui, buvusiam aplinkosaugininkui ir LR Seimo nariui Broniui Bradauskams „užmetęs“…
Kelių Pienionių kaimo sodybų šeimininkai bendrauti nepanoro, tačiau ypač šiltai mane sutiko Elenos Riškienės sodyboje. Tuo pačiu metu į žydinčiose tulpėse skęstančią sodybą įriedėjo anūko Artūro ir jo žmonos Lauros automobilis, kiemas atgijo dviejų proanūkių krykštavimu. Rugsėjo antrąją senolė švęs devyniasdešimtmetį, tačiau nei atmintim, nei sveikata ji nelinkusi skųstis. Užauginusi sūnų Alvydą ir dukrą Elvyrą, ji susilaukė dviejų anūkų ir keturių proanūkių. „Vyrą Kazį palaidojom 1976–aiais“, – apgailestavo moteris, priminusi minėtose susivienijimo „Lietžemūktechnika“ dirbtuvėse prieš keturis dešimtmečius sprogusią katilinę, kuomet gelbėdamas kitus ir pačią katilinę žuvo jos vyras. Moteris nepalūžo ir šiandien džiaugiasi nuolat ją lankančių savo vaikų, anūkų ir proanūkių šviesiu gyvenimu.
E. Riškienė gerai prisimena dvarininkus Šablevičius, nes su jų vaikais vaikystėje bėgiojo tais pačiais dvaro takeliais. „Gerai pažinojau Leonardą, kuris dabar Kaune gyvena, Kuršėnuose gyvenantį Juozą, o su Palmyra geriausios draugės buvom, – pasakojo senolė. – Negaliu apsakyt kokio grožio mano vaikystėje buvo parkas, kokie pastatai ir kambariai! Turiu albumą, kuriame tas grožis įamžintas“. Sklaidome išties neplono albumo nuotraukas, kurio originalą, sveriantį keliasdešimt kilogramų, saugo Šablevičių palikuonys Kaune. Nuotraukose ne tik prabanga tviskantys kambariai, retų augalų parko vaizdai, bet ir nuo 1916 metų Pienionyse buvusios pradžios mokyklos pastatas. Nūnai dar galutinai nesuremontuotas, tačiau jau su nauju stogu. Kadais joje mokėsi 115 mokinių, o 1973 metais mokykla buvo uždaryta.
E. Riškienė teigė gerai pažįstanti naująją dvaro ponią B. Venckienę. „Kai tik atvažiuoja į dvarą, pas mane užeina. Kava pasivaišiname, pasišnekame“, – džiaugėsi E. Riškienė.