Svėdasai didžiausias, pasak dokumentų, daugiau nei 800 gyventojų tebeturintis, labiausiai į Šiaurę nuo Anykščių nutolęs rajono miestelis, tačiau jo istorija, matyt, labiausiai pietietiška – prancūziškais bei itališkais motyvais perpinta. Šiandien gi apie itališkuosius viražus kalbėsime. Besidairydamas po miestelio aikštę, žvelgdamas į net kelis nepriklausomybei, partizanams, miestelio pradžiai skirtus paminklus jau net neįtari, kad kadaise kalvoje prie kapinių buvusiame dvare gyveno būsimas kardinolas Jurgis Radvilas, kad jis gal ir iš Italijos į Svėdasus paviešėti atvažiuodavo. Vėliau Svėdasus valdęs itališkos kilmės grafas Marikonis miestelio centre buvo pastatęs keletą didingų mūrinių namų, kurių nė vienas iki mūsų dienų neišliko. Labiau pasisekė didingais griuvėsiais viliojančiam, aukštą bokštą vis dar iškėlusiam dvarui Beragio ežero krante, bažnyčios šventoriuje didiko pastatytai koplyčiai – mauzoliejui, kadais labai svarbių, o dabar visai menkų vieškelių kryžkelėje rymančiai koplytėlei…
Vis pradedam nuo varpo… Nuo varpo verkiančio, besidžiaugiančio, garbinti Dievą kviečiančio, ežero sietuvoje snaudžiančio… kaip atmintį apie ilgokai mūsų kraštą valdžiusius kunigaikščius Radvilas. Pasak legendų, jie reformatų tikėjimą suradę tapo nuožmiais katalikų persekiotojais, varpinę nugriovė, o varpą skambųjį į ežero gelmę, į didįjį Alaušo duburį, įmetė… Kartais pradedame ir nuo sulenkėjusio grafo Marikonio lūpomis ištariamo „buon giorno“. Taip taip itališkojo „gera diena”. Žvelgiame į smulkias koplyčios – mauzoliejaus bokštų viršūnėles, į mėlyną, savaitėmis lietaus neišverkiančio, šiandien be debesėlio, kaip rugpjūčio atostogų snaudulin krentančios tolimosios Italijos dangų. Itališkąją miestelio istoriją prisiminus nueiti į Svėdasų kavinę ir užsisakyti makaronų. Belaukiant, kol suvirs šis gardus itališkas skanėstas, kol Lauros šypsenų palydimas atkeliaus ant stalelio, dar paprašyti ir itališkos muzikos. Ennio Maricconi melodijų, tų egzotiškųjų, iš „Kadaise Vakaruose” ir kitų, tuoj po 1960-ųjų populiarių vesternų…
Tuomet pasvajoti, tiesiog įsivaizduoti ir nuostabiąją istoriją prisiminti. Prisiminti kelią, kuris visuomet yra istorijos, nesustabdomos laiko tėkmės simbolis… Šalia Svėdasų visuomet buvo didi pasirinkimais ir galimybėmis kryžkelė, tikriausia Europos centro vizijos kryžkelė. Tuomet čia susibėgdavo šviesūs, dulkėti vieškeliai, kurie rudens liūtyse ir pavasario polaidyje tapdavo tamsiais, neišvažiuojamais purvakeliais. Jais iš Svėdasų iškeliavo Radvilos ir jų žmonės, valda atiteko iki šiol negirdėtam Marikoniui. Sako, kad jis buvo tikriausias italas, vienas iš karalienę Boną Sforzą – valdovo Žygimanto senojo žmoną, į Lietuvą atlydėjusių didikų. Tarnyba klostėsi sėkmingai – turto ir žemės valdų nestigo. Dar ir pareigos valstybės įstaigose, bajorų seimeliuose. Tai Ukmergės apskrities bajorų vadovas, tai žemės teismo teisėjas…
Atrodo, niekad nepasibaigsiančią Svėdasų varpų legendą tęsė ir Marikoniai. Jie buvo didžiulį, brangmetaliu spindintį varpą dovanoję, kuris visai parapijai beragio jaučio baubsmu skardeno: „Marikooon, marikooon, marikooon….“ sunkus buvo, tai senojo bokšto sienos neatlaikė, skilo ir varpas milžinas, žemyn sprūsdamas, ne tik pats sudužo, bet ir žemiau kabojusius pono Daugėlos dovanotus varpelius sutriuškino. Oi, pykosi dėl to ponai, kruvinai keikėsi, vienas kito matyti nenorėjo, kol didžiojo 1863 m. maišto prieš caro valdžią metais į sukilėlių gretas stoję vardan tėvynės viens kitam ištiesė ranką ir susitaikė…
„Rūmus stilizuoti…“ Taip įdomiai Marikonio pomėgį gražius pastatus statyti savo raštuose įvardijo Juozas Tumas-Vaižgantas. Pamišęs buvo kuo nuostabesnius pastatus, gyvenimui, ūkiui, maldoms ir amžinam poilsiui statyti tas Liucijonas. Jei būtų jo svajonės su piniginėmis išgalėmis sutikusios, tai dar ne taip būtų mūsų Svėdasus išpuošęs…
Ar tikrai gimęs iš tėvo išdykumo, ar tikro jausmo Kraštų dvaro baudžiauninkei, bet tik augusiu vyru tapęs buvo aistringas gyvenimui, jo paslaptims ir įdomybėms. Aukštesnių mokslų paragavęs, kažkaip netikėtai dvasios pamaldžiosios paliestas, į kunigystei reikalingus mokslus pasinėrė, studijuoti, gal net vyskupu ar kardinolu svajojo tapti. Žinių gilinti į Italiją išsiruošė. Tačiau kelionėje, nė pusiaukelės nepasiekęs, kažkokioje užeigoje sutiko nepakeliamo žavesio merginą. Tikrai iš Dievo valios kilusios aistros paliestas į meilę žemiškąją įpuolė, visus dvasinio luomo patogumus bemat pamiršo ir širdies balso paklausęs lemties skirtąją vedė. Tada tad ir prasidėjo didžioji „stilizacija“. Itališko stiliaus rūmai su riterišku bokštu Beragio ežero pakrantėje, šviesioje aukštumėlėje vakariniame krante – priešais miestelį,. Sodybą sodria žaluma apsupo greit pasodintas parkas. Pasak žinovų, peizažinis, angliškojo stiliaus: šen ten alėjos, o daugiausiai medžių grupelės – linijomis, apskritimais ir kitokiomis formomis susodintų. Riešutmedžiai, guobos, uosiai, ąžuolai, liepos, žaibiškai augančios didžiosios pietų alėjos tuopos. Iki šių laikų užsiliko keliolika beveik dviejų šimtų metų senumo storakamienių baltųjų tuopų, dar ir sidabrinėmis vadinamų – tikriausias „sidabro slėnis „. Gyva pasaka, vis rimtesnio gamtosaugininko dėmesio, tikriausio įpaminklinimo laukiančios, tik vargu ar sulauksiančios…
Architektas Georgas Verneris – austras, kilęs iš Tirolio, atvykęs į mūsų kraštus, darbo nestokojo – Rokiškio ir kitų vietų dvarponiai kvietėsi gražiausiems, svarbiausiems pastatams statyti. Šis sėkmės paženklintas užsienietis grafui Tyzenhauzui bažnyčią Rokiškyje suprojektavęs ir grafui Marikoniui mūrus „stilizavo „. Senieji svėdasiškiai dar atmena „baltąjį mūrą”, šalia jo besirikiuojančius menkesnius mūrinukus, o pusamžiai vis prisimena apie 1980 m. nugriautą Trečioko mūrą. Vis prabyla apie to senųjų pastatų naikinimo beprasmybę, apie nesupratimą to, kas gražu, vertinga, saugotina, ir pražūtingą valią iš ubagų ponais tapusių… Koplyčia – mauzoliejus bažnyčios šventoriuje sužavi elegancija, baltu lengvumu, bokštų bokštelių smailių grakštumu. Pasakojama, kad mauzoliejaus rūsiuose grafas palaidojo net dvi savo žmonas bei dukrą… Karams siaučiant karstus kareiviai išplėšė, o laikams nurimus išbarstytus palaikus surinko ir palaidojo kapinėse. Gal dar vienas lengvo metalo karstelis ir tebėra dabar neprieinamuose požemiuose…
Senojo kryžkelėje boluojančios mažosios koplytėlės pradžią žymi dvi pasakos – moteris lietuje ir maldoje už sergančią dukrą ištartas pažadas… Mažytis G. Vernerio šedevras skirtas Motinai Marijai, kasdienė grafo Marikonio malda čia, po šiuo skliautu, ir ištara, kad apylinkės kalneliuose reiktų įrengti Kalvarijas. Gelbėti į nuodėmes krintantį pasaulį bandė. Dievo Motina – Visatos karalienė, tokia tad buvo nuo amžių amžinųjų ten skulptūra. Abi figūros karūnuotos: Kūdikėlis, prilaikomas rūpestingų rankų stovo, ant Žemę simbolizuojančio rutulio. Daugiau nei pusantro šimto metų maldos prie jos sergėjo, praėjo karai, didžiausi neramumai, išaušo naujoji nepriklausomybė, bet sutemo vagystės naktis. Ūkiančios pelėdos, pušynėlyje, serginčiame pokariu žuvusių partizanų kapus, ir aiškiaregio vizija, kad tuoj vagis atsivers į dorą ir skulptūra sugrįš. Deja, deja, gal tas piktadarys išprotėjo, o gal jau grąžinti negalėjo. Dabar koplytėlėje – šiuolaikinė istorinės atminties spindesio dar nepelniusi Mergelės Marijos figūra, pernai prieš Žolines papuošta kelių svėdasiškių mergaičių nupintu katpėdėlių vainiku – meilės Marijai vėriniu.
Greitai didieji Svėdasų krašto atlaidai – šventieji apaštalai Petras ir Povilas. Susirinks maldos ir žemiškosios bendrystės būrin po visą pasaulį išsiblaškę svėdasiškai, išsipils į šventoriaus erdvumą spalvinga procesija. Skambės varpai, visi trys, viltimi, vilčiai, vardan vilties, eisenos priekyje, išmintingo maršalkos rankose nešamas linguos tauriu sidabru spindintis kryžius, beveik prieš du šimtmečius mūsų bažnyčiai grafienės Marikonienės dovanotas…
