Čiukai: juokeliai, pramanai ir tikrenybė

Už baltosios Svėdasų dvaro koplytėlės, senuoju Šimonių keliu perkirtus Kupiškio link vedantį plentą, žvelgiančiam į vakarus horizontą tamsia siena pridengia Šimonių giria. Ten, kur giliu ir plačiu slėniu savo šaltus vandenis Šventosios link aptingusio piemens spartumu gena tamsiaakė Jara, ten – jos pakrantėse išsibarstę seno ir garsaus Čiukų kaimo vienkiemiai.
Nedidelis tai buvo sodžius, prasidėjus audringajam XX amžiui tebuvo 4 sodybos ir 53 žmonės tegyveno. Tarpukariu ūkiai susmulkėjo, gyventojų padaugėjo, o dabar kaimas tebėra gyvas tik šešetu sodiečių ir geriausiu įamžinimu – Minvydo Kazlausko knyga „Saulėlydis Čiukuose”.

Pramonės centras pagiryje

„Gera kaina ir visai neblogai mala Čiukuose“, – taip ir panašiai sakant, kadaise plačioje apylinkėje girdėdavosi kalbant, nes geras buvo Valerijono Baleišio malūnas. Ir sukdavo ūkininkų vežimai į tą pusę, kupini maišų su javais, leisdavosi į svaigią pakalnę ir patiltėn, kur arklių kanopos civilizuotai suskambėdavo paliesdamos trumputę akmenimis grįsto keliuko atkarpėlę. Sėkmingą miltų, kruopų gamybos, lentų pjovimo ir milo vėlimo verslą pramonininkas rūpinosi plėsti –  planavo net už keturių kilometrų esančio Svėdasų miestelio įmonėms, įstaigoms ir pasiturintiems piliečiams tiekti elektros energiją – apšviesti iš „balanos gadynės“ besivaduojantį pasaulį. Jau visą reikalingą įrangą buvo supirkęs, gal net su valdžia sutaręs, ruošėsi jau stulpus linijai statyti, bet užgriuvęs Pirmasis pasaulinis karas viską sujaukė. Projektas nutrūko, o prie Jaros kelioms savaitėms užstrigus rusų –  vokiečių frontui karo kautynių ugnis įžiebė didelį gaisrą ir įmonė iki pamatų supleškėjo.
To malūno jau nieks neatstatė, bet iš Amerikos sugrįžęs Jonas Kovas akmenų mūro, garo mašinos sukamą malūną bei našią lentpjūvę įrengė. Vėliau pardavė versliems Braknei ir Korsakui. Girios artumas lėmė, kad po gaisro Butėnuose savo terpentino ir deguto fabriką čia pasistatė broliai Šukiai. Tikriausias pramoninis rajonas – būreliai triūsiančių darbininkų, iš aukštų kaminų į dangų kylantys dūmai ir nuo ryto iki vakaro dardantys vežimai. Po Antrojo pasaulinio karo visa ši pramonė palengva sunyko, neliko nei tilto per Jarą, nes naujasis kelias į Kupiškį aplenkė kadaise svarbius Čiukus.

Senojo Kazlausko pasakos

Daugybė dalykų nueina užmarštin, nors ir uoliai išmintingieji kaimo seniai, plepiosios moteriškės iš lūpų į lūpas, iš kartos kartai perduodavo. Tikra laimė, kai atsirasdavo gebantis uoliai ką girdėjęs, ką patyręs užrašinėti metraštininkas. Čiukų sodžiuje toks buvo sėkmingas, pasiturintis ūkininkas Antanas Kazlauskas. Tvarkingai, vaizdingai kas svarbiausia išskirdamas, išplėsdamas. Iš kur mes dabar žinotumėm, kad patiltėj prie vieškelio gyvenęs nedidelio ūgio, vešlia barzda žydas Zelmanas Bermanas ne tik turėjo 11 vaikų, bet ir vertėsi smulkia prekyba bei savo pusiau legalioje smuklėje ne tik įpildavo degtinėlės, bet ir išsinešti duodavo. Tas barzdotas žydas mėgo uostyti tabaką ir gardžiai čiaudėti, jam sekėsi, nes kaimynėse Visetiškėse tik pradėjusi veikti konkurento žydo smuklė supleškėjo. Visiems įsiminė vienos Zelmanaitės vestuvės, kuomet prie žydo namų buvo pastatyta palapinė, kuomet visa palyda ėjo iki Šimonių – Andrioniškio vieškelių kryžkelės, kur jaunikis visai palydai džiūgaujant trenkęs kulnimi sudaužė laimingai lemčiai stiklinę, o visi choru šaukė: „Galima, galima“. Smuklininkas su artimaisiais dar geresnio gyvenimo svajonės sugautas išvyko į tikriausią svajonių šalį – Pietų Afrikos respubliką. O štai dvi pamaldžios moterėlės „davatkėlės“ Tutinaitės – Rozalija ir Anelija – gyveno nedidelėje trobelėje, laikė ožką, girioje prisilauždavo beržinių vantų, parsinešę prisidžiovindavo. Žiemą mokydavo sodiečių vaikus poterių, skaityti, o vasarą užsidirbdavo pagelbėdamos rugiapjūtėje ir kituose darbuose. Kazlauskų troboje pačioje XIX amžiaus pabaigoje veikė ir rimtesnė, slapta lietuviška mokykla, kur daraktorius Juodis keletą vaikučių mokė ne tik skaityti, bet ir rašyti. Caro policija tą „mokslinyčią“ užklupo, bet sumanus ūkininkas įpylė nemenką maišą geriausių grūdų, dar traškančią dešimtrublinę įbruko ir taip pareigūną papirko tylėti.

Upės stebuklai ir žemiškieji vaiduokliai

Kuomet tiki, kuomet žinai, kad čia pat vaiduokliai gyvena, nors tik prieš vidurnaktį tepasirodo, bet juos pamatyti, sutikti gali. Kartą eina linksmas vyras iš talkos, rugius kirtęs su dalgiu ant peties pakape namo ir mato taip pat iš talkos dvi moterėles pareinančias. Tai ir sumanė pajuokauti: pasileido dirvonu bėgti link kapinaičių, o paskui jį lydėjęs šuniukas bėga. Išsigando, sudrebėjo tai pamatę pamaldžios moterėlės, aplinkiniu keliu namo pargrįžusios rytojaus dieną visiems apie savąją baimę, apie kapų link bėgantį numirėlį ir jį besivejančią dūšią tekalbėjo…
 Upė, kurioje iš pavasario statydami varžas, o vandeniui sušilus ir tinkliukais bei meškerėmis daug gardžiausių žuvų sugaudavo. Meškerėms valo nebuvo, tai berniūkščiai pritaikydavo iš prie malūno stoviniuojančių arklių uodegų šviesesnių plaukų prisipešti. Juos rišdavo, kartais ir supindavo, taip ilgą valą pasidarydavo. O tada jau pasaka – žuvų įvairiausių prisigaudydavo, žuvinga Jara buvo… Bet ir upėje vaiduokliai apsigyveno – pradėjo žmonės kalbėti, kad kažkokia užkeikta mergina, tarsi pasakos tolimos undinė gelmėse tūno, o nakties sutemose ant kranto sėdi ir verkia. Aistringas žvejys Zobarskas su sūnumi vieną vakarą žuvies pasigauti nuėjo. Traukia, siaučia, nieko nesugauna, sutemo. Senis ir sako – dar vieną valksmą, gal tą užkeiktą mergiotę pagausma. Ir iš tiesų betraukiant į krantą pajuto tinklo kūly kažkokį labai didelį sutvėrimą spurdant. Nė nežiūrėję – greit susuko tinklą ir per pievas namo. Ten užsidegė balaną – vaiduokliai šviesoje nebeklajos ir ištraukė, išsuko didžiai paslaptingą žuvį, didžiulį lydį, kurį rytojaus dieną Zelmano bezmėnu pasvėrę – 24 svarai (daugiau negu 12 kilogramų). Pardavę ir gražaus pinigo paėmę.

Slėnio slėpiniai

Atriedėjęs nuo Svėdasų stabteliu ant vieškeliuko ir žvelgiu į stebuklinio vaizdo slėnį – nė kiek neprastesnis nei dzūkams Raigardas. Tolumose – Šimonių girios mūras, virš dantytų jos kuorų migla plazdenanti didžioji paslaptis, bekyšančios kelios sodybos, jau spalvotomis kepurėmis besipuikuojantys stogai. Ten, dešinėje, mano gimtosios kalbos mokytoja Stasė Kazlauskienė tebegyvena, vis ką nors iš kelių tūkstančių knygų bibliotekos pasauline išmintimi gaivinasi. Gaivinasi ir ūkeliu, kuriame ir vištos, ir avys, ir karvutė, tik nepatingėk užsukti ir šiltu pienu, sveikai geltonu sviestu pavaišins.
Prie pat upelio, dar amerikono Kovo statytoje erdvioje troboje, tebegyvena broliai Kęstas ir Ignas Čerškai, linksmi, žodingi, jau brandūs vyrai. Brolis Donatas jau daug metų begyvenantis Vilniuje taip pat čia, už upelio, pačiame pagiryje, savo vasaros prieglobstį buvusioje Puzelio sodybvietėje susikūrė.
Smagi čia vieta, sakytum šventa vieta, kuri niekuomet tuščia nebūna…