Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, bažnytinės teisės specialistas, vienas autoritetingiausių dvasininkų ne tik mūsų rajone, bet ir Aukštaitijoje, pamokslų gilumu garsėjantis Saulius Filipavičius šiemet švenčia kunigystės trisdešimtmetį.
Troškūnų bendruomenei pasiūlius, o rajono komisijai pritarus, Miesto šventėje kun. S. Filipavičiui turėjo būti suteiktas Anykščių rajono garbės piliečio vardas. Tačiau ketvirtadienį posėdžiavusios rajono Tarybos Troškūnų klebonas paprašė nesvarstyti jo kandidatūros. Priežasčių, kodėl atsisako Anykščių garbės piliečio vardo, rajono Tarybai kunigas nenurodo.
Kalbėdamasis su „Anykšta“ S. Filipavičius dėkojo parapijiečiams už parodytą pagarbą ir džiaugėsi užsimezgusiu ryšiu su troškūniečiais.
– Birželio pradžioje minėjote 30-ąjį kunigystės jubiliejų, parapijiečiai nusprendė Jums suteikti Anykščių garbės piliečio vardą… Įsimintina 2016-ųjų vasara?
– Be jokios abejonės, svarbiausias – trisdešimtmetis. Tai yra didžioji gyvenimo dalis, didžioji aktyvaus gyvenimo dalis. Į tą trisdešimtmetį buvo einama nuosekliai, sąmoningai, daug dirbant. Ačiū Dievui, tai buvo labai aktyvus trisdešimtmetis, pilnas įvairiausių patirčių. Tą laikotarpį priimu kaip fantastinę Dievo dovaną. Ir linkiu, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokioje profesijoje besidarbuojantis, patirtų kažką panašaus.
Negaliu padaryti nė menkiausio priekaišto Dievui. Tai yra dovana, kuri leido sutikt labai įvairių žmonių, kuri leido pamatyti labai daug pasaulio, sukaupti savyje labai šviesią, gražią patirtį. Gal čia jau būtų pensininko mintys, bet jau būtų galima sėdėti ir galvoti apie tą nueitą kelią, apie tai, kas buvo, kaip buvo ir džiaugtis tuo.
O Garbės piliečio vardas man buvo nelabai tikėtas, bet graži žmonių iniciatyva. Atvirai kalbant, jai aš nepritariau. Žmonės prieš rašydami tą prašymą atėjo pasiklausti manęs, tačiau uždrausti jiems negalėjau.
Visada, ką dariau, kaip gyvenau, visi šie garbės dalykai buvo antraeiliai ir visiškai nereikalingas priedas. Žinoma, žmonėms esu dėkingas. Esu dėkingas ne tik už Garbės piliečio vardą – aš jo visiškai nesureikšminu, – manau, kad esu lygiai toks pat pilietis, kaip ir visi kiti piliečiai ir yra anykštėnų bei Anykščių krašto žmonių, kurie nė kiek nemažiau, net ir daugiau yra padarę, bet smagu, kad tai išreiškia tam tikrą santykį su žmonėmis. Vienas nieko nepadarysi, visur reikalingi žmonės. Net jeigu ir gali, nori kažką duoti, visada bus reikalingi tie, kas priims tą dovaną. Bet ne tik aš duodu – iš žmonių gaunu lygiai tiek pat…
– Panašu, kad Anykščių krašto žmonėms jau tapote savas, mylimas, o ar Anykščiai Jums tapo savi? Ką vadinate savo namais – Linkuvą, kur gimėte ir augote, ar Troškūnus?
– Troškūnai – mano pirmieji namai. Kažkada namai buvo ten, kur gimiau ir augau, ir, kai važiuodavau į savo kraštą, širdis, atrodo, suvirpėdavo. Netoli tėviškės net oras tarsi kitoks būdavo… Išvažiavęs studijuoti į Kauno kunigų seminariją rugsėjį, namo grįžau tik gruodį – Kalėdų atostogų. Visas rudens semestras buvo praleistas už seminarijos sienų…
Būdavo išeinam į Santaką pasivaikščioti, žiūriu į Vilijampolės pusę, kur autobusas atvažiuodavo, ir atrodo, jeigu paleistų, pėsčias namo pareičiau – toks pasiilgimas buvo namų. Anksčiau, jeigu sakydavau, kad važiuoju namo, tai reikšdavo į Linkuvą. Dabar, kai sakau – važiuoju namo, reiškia važiuoju į Troškūnus – čia jau praleista didžioji aktyvaus gyvenimo dalis. Jau 27 –eri metai. Laikau save vietiniu žmogumi, čia mano namai. Čia jau ir žmonės savi, daugelis mane vardu vadina… Krikštijau ne tik juos pačius, bet ir jų vaikus. Mano akyse keičiasi kartos. Esu tos kaitos ir dalyvis, ir stebėtojas. Matau ne tik gerus, bet ir blogus pokyčius, skausmingus procesus, kurie vyksta visoje Lietuvoje, ne tik Troškūnuose. Jie rūpesčiu gula ant širdies. Bet tokia gyvenimo dinamika… Nėra vieno ar kelių žmonių jėgoms pakreipti ją kitokia linkme, bet reikia apie tai šnekėti, domėtis, stengtis. Problemos neišnyks, jeigu apie jas nekalbėsim…
Grįžtant prie Linkuvos… Ten belikę tik kapeliai. Susirenkam tik jų aplankyti… Šeimoje buvau pagrandukas, turiu brolį, gyvenantį Troškūnuose bei seserį – ji dirba gydytoja Darbėnuose.
– Sakoma, kad norint tapti geru gydytoju, mokytoju ar dvasininku, reikia pašaukimo. Kaip apibrėžti sąvoką „pašaukimas“?
– Tai yra vienas iš sudėtingiausių klausimų. Ir šiandien negaliu atsakyti, turiu aš pašaukimą ar ne. Daug apie pašaukimą kalbama, vyksta dvasinės pratybos, susikaupimo dienos. Teoriniame lygmenyje svarstoma apie tai.
Manau, pašaukimas yra tai, jeigu dirbi darbą su meile ir tas darbas tau teikia malonumą, darai su ugnele, tai, matyt, ir yra pašaukimas. Nes jeigu dirbi darbą per prievartą, tik tam, kad atstumtum dieną ir gautum nustatytą užmokestį už atidirbtas valandas, darai viską dantis sukandęs, žiūrėdamas į laikrodį, kada šis darbas greičiau baigsis, tai apie pašaukimą negali būti jokios kalbos. Vienas pažįstamas yra gražiai pasakęs: „Jeigu dirbi mėgstamą darbą, tai visą gyvenimą atostogauji“. Turėdamas tokį darbą ir save realizuoji, ir sukuri aplinką, į kurią nori ateiti žmonės, kur jie pasijunta jaukiai, neturi vidinių įtampų, bet priešingai – dingsta stresai, kuriuos patiria kasdienybėje. Ir tampi tada žmonėms reikalingas, o kartu ir save realizuoji, atsiranda abipusis ryšys. Negali visą laiką tik duoti, duoti ir duoti, turi ir kažką gauti. O kai gauni žmonių supratimą, priėmimą, atvirumą, matai, kaip žmonių veidai nušvinta, kaip žmonės viduj atsipalaiduoja… Nežinia, kaip susiklosto jų gyvenimai, bet tuo momentu žmogui būna lengviau, jis ateina, jis pabūna, jis pasako: „ačiū, man palengvėjo“. Ir čia jau yra grįžtamasis ryšys, kuris yra kaip atlyginimas, dvasinė satisfakcija, tam tikras energijos šaltinis, kuris pakrauna, kad toliau galėtum priimti žmones.
Kunigo darbas yra darbas su žmonėmis. Ir jeigu kunigas nemyli žmonių, jeigu kunigas neiškelia santykio su žmonėm aukščiau už savo asmeninius interesus, tada su pašaukimu turbūt yra šiek tiek sunkoka.
– Ar ateina žmonės tiesiog su Jumis pasikalbėti?
– Ateina. Aš nesu nei psichologas ar psichoanalitikas, nei žmonių konsultantas, su jais mes pasikalbam labai žmogiškai, labai atvirai, natūraliai. Žmonės pas mane turbūt atvažiuoja su kokiais nors lūkesčiais, bet aš iš karto pasakau, kad nesu tas, kuris gali išspręsti jų problemas, tačiau pasišnekėti visada galime. Ir, kai žmonės atvirai pasišneka, kai būna išklausyti, jiems turbūt savaime palengvėja. Gal tada atsiranda ir spendimo būdai, gal kažkokia mintis ateina.
Kai kalbuosi su žmonėmis, visada primenu, pasakau: „Aš nežinau, koks yra jūsų tikėjimas, koks jūsų santykis su Dievu, bet jeigu jūs atvažiavote pasikalbėti pas kunigą, tai turbūt kažkiek jūsų viduje yra judesio Dievo link ar Dievo ieškojimo, ir kokios jūsų problemos bebūtų, vis tiek jas sprendžiant bandykit jas spręsti su malda. Ir ta malda nesvarbu, kokia ji bus“.
Žmonės dažnai neatsimena tų katekizmų, maldų, kokias išmoko vaikystėje, na ir nekalbėkit jų, kalbėki savais žodžiais. Atsibundi rytą ir žinai, kad tavęs laukia problemos, iššūkiai, tai ir neskubėk šokti iš lovos, o dar gulėdamas sakyk: „Viešpatie Dieve, aš tau visą šią dieną atiduodu, aš prašau – būk su manim, stiprink, aš nieko be tavęs negaliu. Aš esu toks menkas, bet kai tu, Dieve, mane stiprini, aš tikrai daug ką galiu. Ir aš tau atiduodu žmones, kuriuos šiandien matysiu, žmones, su kuriais kalbėsiu, žmones, apie kuriuos pagalvosiu, visus, Viešpatie, tau atiduodu. Tu viską žinai, tu viską gali, tu visus gelbsti, tu ir mane gelbėk…“ Savais žodžiais, svarbu, kad tai būtų iš širdies. Kartais ateina žmogus išpažinties ir galvoja „va dabar tą pasakiau, bet va to nepasakiau, tačiau kunigas apie tai vis tiek nežino, tai tiek to. Tai labai vaikiška, naivi nuostata, kuri parodo visišką žmogaus nesupratimą, kas yra Dievas. Bet, jeigu mes Dievui kažką pasakom, tai vėl gi parodom savo santykį su Dievu, savo nuoširdumą, savo atvirumą, mes tiesiog atidarom, atplėšiam save visą ir pasakom: „Viešpatie, ateik, būk pas mane, tu stiprink, guosk, leisk man prie tavęs prisiglausti, leisk man atsigauti, pasigailėk manęs, nes aš nesugebu, nesuprantu, nemoku, aš noriu, bet man neišeina. Kartais blogai padarau…“ Ir va tie keli žodžiai ,pasakyti iš širdies – – tegu žmogus būna tikintis, tegu būna netikintis, – bet tas jos vidinis pokalbis savyje kažką duoda…
– Dievą dažnai prisimenam būdami stresinėse, ribinėse situacijose… Ar tikėjimas gali padėti išbūti čia ir dabar, išgyventi juodžiausiomis valandomis?
– Tikėjimas žmogų veda daug toliau, nei mes galim, pajėgiam įsivaizduoti ar matyti. Visi mūsų troškimai arba daugelis mūsų troškimų yra apriboti mūsų supratimu. Jie apriboti laikinumo ženklu, mes iš to nepajėgiam išsiveržti.
Tarkim, žmogus turi sveikatos problemų, jis meldžiasi ir jos prašo: „Dieve, duok sveikatos“, nes sveikatos reikia ir penkiasdešimtmečiui, ir dvidešimtmečiui, sveikatos prašo ir šimtametis. Bet mes gi puikiai suvokiam, kad galim kiek norim prašyti tos sveikatos, bet jos nebus daugiau, negu mūsų fizinės jėgos, galimybės leidžia. Yra tam tikra riba, tam tikras limitas, kurį mes išnaudojam. Kartais žmonėms sakau, prašykim sveikatos, bet prašykim Dievo ir laimingos mirties, nes ji vis tiek ateis.
– Tikriausiai nenorim galvoti apie mirtį…
– Būtent – mes nenorim kalbėt, galvot apie mirtį. Bet jeigu mes nenorim kalbėti, tai nereiškia, kad nebus to – tas bus. Ir kai jūs klausėt, ar tikėjimas padeda rasti išeitį iš problemų, iš to, kas mus slegia – ir taip, ir ne. Tikėjimas padeda atrast, malda padeda atrast išeitį ir duoda žmogui jėgų, momentinių jėgų, bet jeigu žmogus pats nenori eit toliau už savo problemų rato, už savo kasdienybės rato, čia jau reiktų žmogui pagalvot, koks tas mano tikėjimas yra.
Tikėjimas pirmiausiai kalba žmogui apie kitą gyvenimą, apie mirtį, apie išėjimą, apie amžinybę. Žmonės, kurie meldžiasi, jie kažko prašo, bet vis tiek jie serga, vis tiek jie miršta, vis tiek jie turi nešti savo iššūkių, savo problemų kryžius, bet malda, tikėjimas žmoguje mobilizuoja dvasines jėgas ir jis paneša tą kryžių, jis turi jėgų eiti, jis nenukrenta po savo iššūkiais ir neguli paslikas „aš daugiau negaliu“, vis tiek jis keliasi ir eina, eina iki tos ribos, kurią mes ir visi peržengsim.
Šiandien Lietuvoje didžiulė problema yra jaunų žmonių savižudybės. Aš vis galvoju, kodėl žmogus žudosi: meilė nepasisekė – taip, sunku jaunam žmogui, bet tai praeina, tą skausmą galima įveikti. Kas dar? Na, liga sunki užpuolė… Tačiau žmonės, kurie buvo išvežti į Sibirą juk nesižudė. Jie gyveno pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis fizinio išgyvenimo prasme, bet savižudžių nebuvo… Ir kai pasižiūri Sibiro tremtinių maldaknyges, jų rožinius, padarytus iš sudžiuvusios duonos trupinėlių… Jie neturėjo ką valgyti, bet pasidarydavo iš duonos rožinius. Ir pasirodo, kad dvasinis pagrindas pas žmogų yra ir žmogiškumo išlikimo, ir fizinio išgyvenimo pagrindas. Jeigu jo nėra, tada viskas ir žlunga. Matyt, šiandien jauniems žmonėms, arba apskritai žmonėms, trūksta to dvasinio pamato savyje, kad ant jo galėtų statyti savo asmenybę ir savo gyvenimą. O kad iššūkių bus, kad problemų bus, kad skausmo bus, kad ir nepataisomų dalykų bus – tai visada jų buvo ir visada jų bus.
– Kalbant apie savižudžius… Ar galima teigti, kad bažnyčia liberalėja? Juk žmonės dar prisimena laikus, kai pasitraukusieji iš gyvenimo buvo laidojami „be bažnyčios“, už kapinių tvoros…
– Kas yra Bažnyčia? Bažnyčia yra žmonės, mes visi esame toje Bažnyčioje ir kokie mes esam, tokia yra ir Bažnyčia. Bažnyčios misija – tarnauti žmonėms ir, saugant Kristaus palikimą, Kristaus evangeliją, mokyt žmones, vesti juos į amžinybę. Bažnyčioj visada buvo labai daug gerų dalykų, bet buvo ir dalykų, kurie dėl perdėto žmonių uolumo, dėl perdėto žmonių įsivaizdavimo tapdavo iškrypimais ir žeisdavo žmones.
Dabar Bažnyčios požiūris yra toks: jeigu žmogus žudosi, tai žmoguje turbūt yra tam tikrų dvasinių problemų – arba ligos apraiška, arba afekto būsenos jis pakelia ranką prieš save, tai yra lyg momentas, kai žmogus nebekontroliuoja pats savęs, savo psichinių galių, nebeadekvačiai vertina situaciją, pasiduoda depresinei nuotaikai ir pan. Visa tai yra tam tikro dvasinio sutrikimo požymiai.
Juk gyvybės instinktas yra pats stipriausias instinktas – stipresnio pas žmogų nėra. Gyvybę žmogus visada saugo visom savo galiom. Gali būti, kad žmogus sąmoningai paaukoja dalį savęs dėl to, kurį myli – tai organų donorystė, tai natūralu. Bet kada žmogus prieš tą svarbiausią instinktą sukyla, vadinasi, jo viduje ne viskas yra gerai.
– Savo gyvybę esam linkę saugoti, tačiau visame pasaulyje aršiai diskutuojama abortų klausimais – gali moteris nuspręsti atimti vos užsimezgusią gyvybę ar negali…
– Čia jau yra ir žmogaus tikėjimo klausimas, ir žmogiško subrendimo klausimas. Kol žmogus nemato gyvybės žmogaus pavidalu prieš save, jis dažnai nesureikšmina to arba nelaiko jos gyvybe. Tai yra mūsų visuomenės ir mūsų visų problema – mes turim kalbėti apie tai, turim auklėti žmones, turim įvardinti abortų pasekmes. Ir pirmiausia pasekmes motinai tiek fizine, tiek dvasine prasme. Abortas yra laikomas nuodėme. Sunkia nuodėmė. Ją padaro ne tik motina, atsisakydama gimdyti, bet ir tie, kurie nutraukia nėštumą.
Gyvybė yra aukščiausia vertybė kokia tik begali būti šiame pasaulyje. Ta gyvybė yra Dievo sukurta, ji yra šventa ir saugotina. Lygiai taip pat čia galime kalbėti apie eutanaziją, kada žmogus guli kaip lavonėlis ir nebeturi jokių žmogiškos asmenybės požymių, pačiam žmogui gyvybė tampa bevertė. Tačiau ta gyvybė yra prasminga ir reikalinga mums, visai visuomenei. Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis, kažkada jis įnešė savo indėlį į tą pačią visuomenę. Ir galbūt mes kažkada tokie būsim… Pagaliau tai yra solidarumo ženklas su žmogumi, kuris pats vienas nebegali gyvent. Tai yra meilės ženklas žmogui. Ir to žmogaus negalima kaip kačiuko ar šuniuko įkišti į maišą ir paskandint. Aišku, visuomenė šiandien yra linkusi eiti pačiu lengviausiu keliu, kadangi jos vystymosi tempai ir skubėjimas yra kaip tam tikra skiriamoji žymė šio laikmečio, žmonės yra bėgime. Jiems nebeužtenka nei laiko, nei noro, nei energijos dar dalį savęs skirti tiems, kurie negali pasirūpinti savimi, tačiau tai nenuvertina vertybių, gyvybės. Tai tik pasako, kad žmogus turėtų pagalvoti apie savo vystymosi raidą, kryptį, tempus, paklausti, ar mes tikrai teisinga linkme bėgam, ar tikrai tiem dalykams, kurie yra mums svarbūs išnaudojam savo energijos ir laiko dalį, o gal kažką reikėtų keisti. Ir mes turėtumėm truputį pristot ir pagalvot, ką daryt. Šiandien pasaulis eina iš proto. Ir jeigu žmonės susikauptų ir susikoncentruotų ties tikraisiais dalykais, kurie svarbūs kiekvienam žmogui nežiūrint rasės, tautos ar socialinės padėties, turbūt mes jau seniai būtume įveikę vėžio ligą, turbūt seniai būtume įveikę kitas medicinines problemas. Bet ką mes darom? Mes kuriam atomines bombas, mes kuriam greitojo reagavimo batalionus, mes žiūrim, kaip atplėšti gabalą žemės iš kaimynų, aišku, tie pasaulio iššūkiai, kurie vyksta, dažnai vykta be tų mažų tautų valios ir pritarimo, kai mažosios tautos dar ir aukomis tampa. Tie didieji, kurie lemia pasaulio raidą, ateitį turėtų pagalvot… Aišku, lengva pasakyt turėtų pagalvot, bet jie negalvoja.
Bet štai mes, maži, atsisėdę prie stalo svarstom, kaip galėtų ar turėtų būti, visi suprantam, kad ir tie didieji kažkada turės mirti, lygiai taip pat kaip ir mažieji. Nesvarbu, kiek tu sukaupsi sąskaitoj milijardų, niekas su savim nieko nenusinešė…
Aišku, čia yra tokie teoriniai pasvarstymai, gal kažkas pasakys, gera tau kalbėt, kai tau nieko netrūksta, bet taip ir yra. Jeigu žmogus turi darbą, kuris jam teikia dvasinį malonumą, kuris aprūpina jį ir jo artimus žmones materialiais dalykais, kurie reikalingi išgyvenimui, jeigu žmogus sukuria kažką, kas teikia džiaugsmą arba prisideda prie visuomenės pažangos, aš manau, kad tai jau yra vertybės. Vertybė yra ir gyvybės apsauga. Jeigu aš matau, kad aš kažką padarau, jog žmogus išgyventų, tai man yra pats didžiausiais džiaugsmas.
Kartais atvažiuoja žmonės pas mane pasitarti, kad ir dėl tų pačių abortų… O, žiūrėk, po kurio laiko atvažiuoja jau su vaikučiu, sako čia tas vaikutis, kuris vis dėlto atėjo į šį pasaulį po pokalbio su jumis. Matau, moteris net švyti, apkabinusi tą vaiką, prisiglaudusi prie jo, matosi, kad jis didžiausias moters gyvenimo džiaugsmas, kokį ji yra patyrusi. Bet jo galėjo nebūt… Ir kartais vienas žodis, vienas sakinys išgelbėja tą žmogų. Tai yra fantastinis dalykas. Kartais žiūri į tokias moteris ir verkti norisi…
– Žengusi priešingą nei pasakojate žingsnį, moteris ko gero ypatingai kankinasi psichologiškai?
– Labai skausmingai išgyvena. Nors gal tai irgi priklauso nuo žmogaus jautrumo… Yra tokių, kurie eina kaip buldozeriai per gyvenimą ir jiems į viską nusispjaut. Bet yra tokių, kurie labai jautrūs ir gilūs žmonės, jie labai pergyvena. Tokia moteris visą gyvenimą viduje nešiojasi lyg didžiausią naštą ir negali pati sau to atleist, bet žingsnis jau padarytas.
– Užsiminėte apie šių dienų mūsų visuomenės „rakštį“ – savižudybes, bet nuolat girdime ir apie kitokius absurdus – vaikus, skandinamus šuliniuose, alkoholizmą, narkotikus… Kur žiūri Dievas?
– Amžinas klausimas, į kurį nėra atsakymo. Pavyzdžiui, mažas vaikas suserga leukemija, jis turi mirti. Klausia žmonės, kur Dievas žiūri? Juk tas vaikas nekaltas, jis nieko blogo nepadarė. Tai yra ne tiek klausimas, kur Dievas žiūri, o klausimas, kaip mes suvokiam religiją, tikėjimą arba Dievą mūsų gyvenime. Visa religija ir tikėjimas akcentuoja, kad kiekvieno mūsų ėjimas yra į tikslą, o tikslas yra anapusinis gyvenimas. Ir kaip mes į jį einam, kaip Dievas mus nuveda, kiekvienam vis kitaip…
Holokausto problema. Milijonai žydų sušaudyti, milijonai žydų išvaryti iš savo krašto, milijonai žydų patyrę pogromus… Kur Dievas žiūri? Jeigu mes klausim, kur Dievas buvo ir į ką Dievas žiūrėjo, tada mes neturėsim atsakymo. Juk lygiai tie patys žydais gali kelt klausimą savajam Dievui, „kur, dieve, tu buvai, kai mūsų tauta kentėjo“, tą patį klausimą galim kelt mes, katalikai, kai kalbam apie ligas, trėmimus, karus, apie tai, kaip kartais žmonės elgiasi su savo mylimais žmonėmis dėl to, kad prarado žmogiškumą, dėl alkoholio, kaip žmonės elgiasi su žmonėmis dėl kažkokių patologijų, psichologinių, psichinių problemų…
Kokiu keliu Dievas mus veda į amžinybę, mes nežinom, bet visi mes, visų mūsų gyvenimai, net ir kančia paženklinti, suteka į tą pačią amžinybę. O toje amžinybėje jau yra kitaip. Mes nežinom kaip, mes nežinom, kaip ten yra, bet yra esminė religijos ir tikėjimo žinia žmogui. Be abejo, mes norim, mes stengiamės sukurt gyvenimą, kuris būtų kuo mažiau skausmingas čia ir dabar, kad nebūtų tokių dalykų, kurie žeidžia žmones fizine ir dvasine prasme. Nenorim, kad būtų ligos, kurios mus kankina, nenorim, kad būtų karai, kurie griauna gyvenimus, bet jie yra…
– Galima sakyt, kad kančioj, skausme yra prasmė?
– Žinoma. Žmogus niekada neieško, būtų neteisinga žmogaus prigimčiai ieškoti specialiai skausmo, kančios. Bet jeigu kančia pas žmogų ateina arba skausmas ateina, tai tikėjimas padeda tą kančią priimti ir kryžių panešti. Ir ją transformuot savyje, kad ji taptų ne griaunančia žmogų jėga, o statančia jėga, nuskaistinančia.
Puikus pavyzdys, dabar jau šventuoju paskelbtas popiežius Jonas Paulius II, kuris savo senatvėje, visiškoje negalioje, su Parkinsono ligos sudarkytu kūnu, senukas, sėdi krėsle, seilė bėga, rankos dreba, galva kreta, ir jis vis tiek liudija ir neša savo kryžių iki galo, ištikimas savo tarnystei iki paskutinės gyvenimo akimirkos, parodydamas pasauliui, kad ir neįgalus žmogus, suluošintas žmogus turi stiprią dvasią. Ir ta dvasia iki paskutinės akimirkos yra liudijanti. O kas duoda stiprybės? Tikėjimas… O kad žmogus turi mirti, juk ir Evangelijoje skaitome, jog Jėzus prikėlė iš numirusių ne vieną žmogų, o tai reiškia, kad jie kažkada mirė, nė vienas Jėzaus prikeltas žmogus negyveno amžinai…
– Ar mirties baimė yra natūrali žmogaus būsena? Gal bijoti mirties nieko keista?
– Taip. Mirtis yra netrokštamas, nepageidaujamas dalykas, ir tas, kas netrokštama, bet neišvengiama visada žmogui kelia baimę. Bet vėlgi, žmogus turi dvasią, protą, vidines galias ir jis supranta, kad yra dalykų, kurie neišvengiami ir privalomi pereiti. Ir ar aš eisiu bijodamas, isterikuodamas, ar eisiu priėmęs tai kaip neišvengiamybę, vis tiek tai įvyks. Ir tada žmogus mobilizuoja tas jėgas – vienam labiau pavyksta, kitam – sunkiau. Bet kito kelio – išskyrus susitaikymą – žmogus neturi.
– Gal sustiprina ir Paskutinio patepimo sakramentas?
– Dabar kaip tokio Paskutinio patepimo iš viso nėra. Yra Ligonių patepimas. Ir kai kunigas ateina pas ligonį su sakramentu, kunigas meldžiasi už žmogaus sveikatą. Ir daugeliu atvejų tokie dalykai suteikia žmogui sveikatos, ir aš nežinau, kaip tai veikia. Ne dėl manęs, ne dėl kažkokio kunigo tai veikia, kažkaip tai veikia. Būna, kad žmogus po to Ligonių patepimo jis atsigauna fizine prasme. Gal žmogaus dvasinė būsena veikia jo fizinę būseną, bet kada pas žmogų ateina dvasinė šviesa, viltis, jo ir fizinės galios atsistato. Galim sakyti, kad atsirado palankios sąlygos, žmogaus psichika suaktyvėjo, o galim sakyt, kad tiesiog Dievas atėjo į tą žmogų. Dievo veikimas, Dievo dvasia, Dievo pagalba, Dievas pažadino jame tas psichines galias. Ta mintis yra pagrindinė ir nuo jos niekur nepabėgsim – žmogus vis tiek turės išeiti kada nors kokiu nors būdu. Bet žmogus sustiprėjo, gal jis pragyveno dieną, gal metus, savaitę, mes neskaičiuojam tų dalykų. Ir netgi jeigu po šio sakramento žmogui reikėjo išeit, bet žmogus išėjo pilnas šviesos, drąsos, jame nebeliko isteriškos, paniškos baimės, kada net sąmonė nuo baimės aptemsta…
– Dievo šviesa ateinanti su sakramentais ateina ne tik per Lgonių patepimą. Ji ateina ir per Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo, Santuokos sakramentą…
– Per visus sakramentus ji ateina. O ypatingai galim kalbėt apie išpažintį. Nes išpažintis yra žmogaus apsivalymas. Mes žinom, kad mes nusidedam ir mes žinom, kad mūsų gyvenime yra tokių dalykų, kurių mes nenorėtumėm, bet jie buvo ir mes juos nešamės. Mes ateinam išpažinties ir prisiglaudžiam prie Dievo išpažintyje. Dievui nereikia pasakyt, jis ir taip viską žino.
Jeigu mes galvosim, kad va nepasakysiu, tai Dievas ir nežinos, tai mes būsim tokie naivūs ir bailūs zuikučiai.
Musulmonai, – ar jie juokauja, ar rimtai šneka, – nevartoja alkoholio, bet kartais kur nors pasislėpę išgeria. Tada paklausiu, kodėl gi tu geri, atsako, čia gi Alachas nemato. Aš priimu tai kaip juoką, nors gal iš tikrųjų jie taip mano. Bet koks tada pas žmogų yra supratimas apie Dievą. Čia Dievas mane mato, tai turiu būt pasitempęs ir su kaklaraiščiu ir pasidažęs, o čia jau galiu atsipalaiduoti…
Kai mes pasakom garsiai tai, kas mus apsunkina, ką mes nešiojamės savyje kaip naštą, kurios norim atsikratyti, išsilaisvinam. Išpažintis – tai išsilaisvinimas
Jeigu mes ateinam pas psichologą ir turim kažkokių problemų, joks psichologas nepadės, jeigu mes neatsiversim. Jis kalba, jis klausinėja ir tu turi būt atviras, o jeigu kažką slepi, jis nepadės.
– Jūs esant santuokos ryšio gynėjas. Kas tai per pareigybė?
– Kiekviena vyskupija turi savo bažnytinį tribunolą. Santuokos ryšio gynėjas yra kaip bažnytinio teismo pareigūnas santuokinėse bylose. Bažnyčioje galioja principas, jog bažnytinė santuoka yra neišardoma iki vieno iš sutuoktinių mirties. Bet bažnytinė santuoka dėl tam tikrų priežasčių gali būt tiesiog negaliojanti nuo pat sudarymo pradžios. Ir bažnytinis teismas tuos atvejus nagrinėja ir tada santuoką paskelbia negaliojančia arba nepaskelbia. Santuokos ryšio gynėjas yra tas teismo pareigūnas, kuris pirmiausia ieško, žiūri santuokinėse bylose argumentų už santuokos galiojimą, kad santuoka nėra institucija, kuri gali būti labai lengva ranka išardyta. Bet jis taip pat gali parašyti savo pastabas, jeigu objektyviai mato, kad ta santuoka yra negaliojanti, kada yra ardančios kliūtys. Ir šiandien pas mane ant stalo guli krūva bylų, kuriose reikia parašyt pastabas.
Tai rodo šių dienų problemą – didelė dalis sudarytų santuokų išyra, tai yra skaudi problema, bet tai taip pat rodo Bažnyčios bandymą tapti šiek tiek laisvesne, norą pagelbėti žmonėms, kuriem nepasiseka su pirma santuoka, pagebėti susitvarkyt savo gyvenimą ir toliau sudarius antrą santuoką su bažnyčios palaiminimu toliau gyventi sakramentinį gyvenimą ir bažnyčioje jaustis pilnateisiais nariais.
– Tikriausiai tai rodo, kad žmonėms Santuokos sakramentas yra svarbus?
– Būtent. Tai yra tikėjimo aspektas. Jie nenori gyventi kaip sugyventiniai, tai rodo, kad jie nori gyventi kaip šeima, nori vienas kitam įsipareigoti ne tik valstybės įstatymų rėmuose, bet ir prieš Dievą. Ir tai yra gražu, tai parodo žmogaus nuoširdumą to kito žmogaus atžvilgiu. Aš atiduodu save ir kitą priimu kaip dovaną be jokių sąlygų, išankstinių nusistatymų. Dievo akivaizdoje tai deklaruoju. Žmonėms tai yra svarbu.
– Pakalbėkim apie Jūsų laisvalaikį. Žinau, kad medžiojate. Ar ši veikla „nesikerta“ su kunigyste?
– Nesikerta. Esu ir medžiotojas, ir bitininkas. Šie dalykai turi keletą aspektų. Pirmiausia, tai yra mūsų, žmonių, gyvenimo dalis. Kiek žmonių kaime laiko bites arba yra medžiotojai… Tai yra natūrali gyvenimo dalis, ir kada šitoj daly aš dalyvauju ir kaip žmogus, ir kaip kunigas man tai duoda didelį privalumą bendraujant su žmonėmis. Aš ateinu pas žmogų į namus, galiu kalbėtis apie viską. Jeigu jis yra medžiotojas, randam bendrą kalbą apie medžioklę, visus gamtos dalykus, gamtosaugą, jeigu – bitininkas, randu kalbą per bites į bendražmogiškus dalykus. Ir medžioklė arba bitininkystė, ar bet kokie kiti dalykai, kurie yra mūsų gyvenimo sudedamoji dalis, jie tampa dažnai raktu, atrakinančiu žmogų gilesniam pokalbiui.
Medžioklė yra ir laisvalaikio praleidimo forma, suvedanti labai įvairių požiūrių, socialinių sluoksnių žmones. Per medžioklę atsiranda galimybė įeiti į tų žmonių mąstymą, pas kuriuo vietos Dievui labai dažnai nėra.
– Vadinasi, turite ir netikinčių draugų?
– Turiu, ir ne vieną. Kartais ir juokinga, ir gražu, bet vienas toks draugas yra, kuris deklaruoja, kad yra netikintis. Ir vieną kartą prieš važiuojant į medžioklę jam sakau, palaistyk gėles ant lango. Jis – ką tu, negaliu, jeigu tik palaistau gėles, man nesiseka. Sakau, palauk, ką čia dabar pasakei, deklaruoji, kad esi netikintis, aš tai gerbiu ir priimu, bet tai, ką dabar pasakei yra tokia priklausomybė nuo absurdiško prietaro, kuris tavyje išugdo jau psichologinį kompleksą. Tai tu netiki Dievu, o tiki, kad palaistei gėlę ir tau jau bus blogai. Čia lygiai taip, kaip kitas tiki, kad juoda katė, perbėgusi kelią, atneša nelaimę. Tokie dalykai sukelia juoką. Bet net ir tie, kurie yra netikintys, vis tiek ilgiau pabendravus, pasirodo tikintys.
Buvom artimi bičiuliai su a.a. aktoriumi Laimonu Noreika. Jis Troškūnuose ne vieną vasarą yra praleidęs, čia koncertus rengęs. Jis vis sakydavo, kad yra netikintis, bet iš karto pradėdavo skaityti Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį: „Iš knygų,/ Nors mokytas didžiai,/ Aš melstis nemoku…/ Nei Dievo maldauti, nei Dievui dėkoti/Parpuolęs ant kelių nemoku./Bet esti -/Bet esti tokių valandų ypatingų/Kada nežinai, nei iš kur, nei dėl ko/Užplūsta krūtinę toks lengvas ramumas/Ir toks pragiedrėjimas,/Jog puolęs ant kelių kartoji tą vieną vienintelį žodį:/Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie… Tikėjimas, jeigu jis būdavo sutapatinimas su bažnyčia, jis sakydavo – netikiu, jo šeima buvo netikinti. Bet pats tikėjimas jam nebuvo svetimas. Jis buvo tikintis, jis meldėsi savaip, meldėsi literatūriniais žodžiais.
