Šalia gausių kultūrinių renginių Anykščiai pamažu pildosi ir politiniais. Konservatoriai siūlo naują planą, socialdemokratai – viziją. O realybė visai kita. Sakykim, prieš pat Seimo atostogas visos partijos, beveik vieningai balsuodamos, per savaitę priėmė net 5 iš esmės gyvenimo ir darbo sąlygas bloginančius gyventojams įstatymus. O tą pačią savaitę valdžia kreipėsi į tautą patarimo, kaip mažinti emigraciją. Turbūt tyčiojasi?
Per savaitę 5 įstatymai, kurie tik skatins emigraciją ir kurie įtvirtina stambiojo kapitalo teises, o po to prašymas patarti… Pagalvojus ne taip lengva surasti priežastis, kodėl, sakykim, jaunam žmogui reiktų likti čia? Kad dirbtų iki 65 metų ir turėtų bent 35 metų stažą norėdami paskui gauti pensiją? Juk kitose šalyse užtenka ir 10-15 metų. Likite, dirbsite 3 kartus daugiau ir ilgiau, o gausite tiek pat kartų mažiau. Kokią nuostabi vizija….
Beje, konstatuojama, kad labai opi demografinė problema, tačiau neaišku dėl kokių priežasčių priimamas toks dirbtinio apvaisinimo įstatymas, kuris absoliučiai nepalankus 50 000 žmonių, kurie negali natūraliai susilaukti vaikų, o pagal naująjį Darbo kodeksą net ir nėščios moterys gali būti atleidžiamos. Štai kaip sėkmingai sprendžiamos demografinės problemos..
„Lietuva, kurioje valdžia rūpinasi žmonėmis“, – skelbia naujoji socialdemokratų vizija. Leiskite paklausti, kas šiai ir kitoms partijoms trukdė iki šiol rūpintis žmonėmis, kas trukdė naująjį Darbo kodeksą subalansuoti taip, kad jis tenkintų ir darbuotojus, ir darbdavius? Nesakykit, kad Kubilius, nes konservatoriai irgi už jį balsavo. Visą padėtį Lietuvoje šiuo metu labai trumpu komentaru apibūdino ekonomistė Aušra Maldaikienė: „Mūsų darbuotojai turi vieną derybinę galią – emigruoti, ir jie masiškai tai daro“.
Dar įdomiau, kad pasirodė, jog šis naujasis Darbo kodeksas negaliotų valstybės tarnautojams. Kam tada meluoti, koks jis yra geras, jeigu valstybės tarnautojams jo nereikia? Žvelgiant į šį priešrinkiminį šurmulį labai aišku, kad partijos pametė ne tik ideologijas, bet ir supratimą, kam jos išvis yra. Jos mums siūlo savo kažkokias vizijas, utopijas, planus, tačiau užmiršta pagrindinį dalyką, kad politikai į valdžią renkami atstovauti žmonėms, o ne savo kažkokių planų kurti. Tuo labiau, kad išrinkti į Seimą užsiima visai kitais dalykais. Išvis negalima suprasti, kaip čia atsitinka, kad atsiranda neaiškūs įstatymai, juk nė viena partija eidama į rinkimus nepateikia vizijos, kaip ji suvaržys mūsų teises, padidins mokesčius, padidins baudas. Ir toks supratimas, kad žmogus yra kažkoks nereikalingas ir nusikaltęs padaras pamažu persmelkia visą visuomenę. Žinote, man darosi šiurpu, kai per televiziją matau reklamą, kur griausmingai pranešama: „Mūsų keliuose yra viena problema. Tai – vairuotojai…“ Aišku, kad keliuose nebūtų jokių problemų, jeigu nebūtų … vairuotojų. Ir Lietuvoje nebūtų problemų, jeigu nebūtų žmonių. Ar dar norite klausti, kaip susigrąžinti emigrantus?
Galėčiau pasakyti, kaip atrodytų tas grįžimas. Pirma, kol emigrantas užsienyje, jis valdžios požiūriu yra žmogus, bet vos jis kirs sieną ir apsigyvens čia, jis bus eilinis rudnosiukas. Antra, pasirodys, kad jis neturi čia privalomo darbo stažo per pastaruosius trejus metus, todėl kažkokios nesėkmės atveju, jis negaus jokių išmokų ir t.t. Žodžiu, grįžkite, o mes jus smaugsime. Išgyvensite (o tokių atvejų kažkodėl vis dėlto pasitaiko), bus gerai, o jei ne – mes nekalti, kad užsienis ištvirkino. Viena pažįstamų šeima grįžo, gimė trečias vaikas, per pusmetį ištirpo santaupos ir vėl atgal… Kita šeima su dviem vaikais tiek nelaukė – jau po dviejų mėnesių pasuko atgal. Televizijos daug sunkiau rastų siužetų apie tuos, kurie grįžo iš užsienio ir čia įsitvirtino, negu apie emigrantus. Įsitvirtinti užsienyje gali bet kas, o štai išgyventi Lietuvoje reikia talento ir sugebėjimų.
Didelė bėda ir tai, kad partijos nebegirdi ir neatstovauja ne tik paprastiems piliečiams, bet ir savo nariams. Politinis elitas užsidarė savo stikliniame bokšte.
Kaip tauta sako, kas bendra tarp politikų ir sauskelnių? Tai, kad jie abeji keičiami reguliariai ir dėl tos pačios priežasties. Pridėčiau, jog kiekvienas auginęs vaikus pasakyti galėtų, kad kai kada keisti nėra ką – aptinki, kad visos sauskelnės jau panaudotos. Lietuviai šiuo požiūriu labai keista tauta – ima įrodinėti, kad štai jų sauskelnės, palyginus su kitomis, dar ne tokios jau ir blogos. Gal dėl to taip ir gyvenam.
