Mūsų rašytojo vandens keliais

Ketvirtadienio ryte būrelis anykštėnų palydėjo keliolika baidarėmis išplaukiančių į istorinį žygį žemyn upe, atminti 1936 m. vasaros kelionei, kuomet rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis su sūnumi Stasiu baidare iš Anykščių nukeliavo nepaprastai toli – iki Kauno, mat ten turėjo reikalų. Po to Baltijos jūros traukos paveikti – net iki Klaipėdos bei Šventosios. Aukštaitijos Šventąja kelionę pradėjęs užbaigė tolimojoje mūsų  jūrų Šventojoje.

Mažai kas žino, kad anykštėnas Antanas Žukauskas – Vienuolis buvo ne tik geras vaistininkas ir rašytojas, bet ir kultūringo poilsio bei kelionių vandens keliais puoselėtojas bei dalyvis. Dienos ar dviejų kelionės vandenimis jam buvo grynas malonumas. Savo baidare ypač mėgdavo leistis iš aukštupio į Anykščius, bet kartą išsirengė į gerokai ilgesnę kelionę, mat atsirado reikalų Kaune… Irdamiesi irklais, iškeldami burę, vasaros šiltmetyje nakvodami tiesiog ant žemės, patyrę keisčiausių nuotykių pasiekė laikinąją sostinę. Reikalus sutvarkę nusprendė leistis Nemunu žemyn. Ir taip panoro iki mylimosios Baltijos nukakti. Pasiekė Kuršių marias, priplaukė Klaipėdą, po to jūra, kuri buvo ganėtinai rami, pasiekė net tolimąją Šventąją, kur tuo metu vyriausybė rūpinosi įrengti uostą. Po to būta dar daug plaukiojimų, bet tokių tolių jau niekad nebepasiekė. Gerokai po karo A. Žukauskas – Vienuolis pasirūpino įkurti jachtklubą Plateliuose, prie puikaus ežero kažkiek primenančio mūsų Rubikius. Šiame miestelyje tuomet gyveno ir dirbo jo sūnus Stasys Žukauskas. Nežinia kur dėjosi rašytojo baidarė, kaip nežinia ir kitų anykštėnų kelionių vandenimis tarpukariu entuziastų baidarių likimas.  (Beje, būtų labai įdomu, jei anykštėnai, žinantys apie plaukiojimus baidarėmis tarpukariu ar tuoj po karo paskambintu man tel. (8-698) 00534.) 
Mūsų „Dausuvos“ atminties ekspedicijos dalyviai – trys anykštėnai, mano pakeleivė Ana iš Sankt Peterburgo, pora vilniškių skautų ir dar keletas jų bičiulių. Nusifotografavus prie čia pat krantinėje esančio A. Žukausko-Vienuolio paminklo, atrėmus į jį baidarių irklus, visi nusileidome visai prie upės, prie darnia eile išrikiuotų baidarių. Priėmus palydinčiųjų linkėjimus, rėmėjų dovanas ir kitokį gėrį bei tarus keletą žodžių – pastebėjus, kad anykštėnams trūksta jūrinėms tautoms būdingo dinamiškumo, kuris, matyt, ir lėmė, kad nuo šio žygio veik visi kviestieji kratėsi – vienam reikalai, kitam neužbaigti darbai, trečiam kliudančios bėdos bei džiaugsmai. Bet yra vilties išbudinti…
Nuo vyskupo Antano Baranausko tilto, nuo kairiojo kranto šešių spalvingų laivelių flotilė pajudėjo tuoj po dešimtosios valandos. Meldynuose tėkmės erdves suradę greitu tempu pasileidome žemyn – juk plauksime tik vieną dieną, nors ir iki pat saulėlydžio, bet vis vien norėjosi nuplaukti kuo toliau… Vos įsmukus į kvapnų ir teatrališką Šilelio prieglobstį, tolumose dundant griaustiniui užgriuvo liūtis. Neregėtai stipri, bet laiminga, nes flagmano ir dar dvi baidarės buvo jau prie karstynių parko namelių, tad pasinaudoję nepaprastai patogia prieplauka iššokom į krantą ir pastogėje nuo lietaus pasislėpėm. Bendrakeleivius užlaikė reikalėliai – bėdelės, o mūsų raudona flagmano baidarė narsiai nėrė pirmyn. Ana, nors pirmą kartą plaukianti tokiu laiveliu, puikiausiai yrėsi, net sulyta, vandeniu apsitaškiusi neprarado geros nuotaikos. Greitai šmėstelėjo pakrantėse lajų tako bokštas, kiti orientyrai, o nuo „Kankorėžio“ tolstant  iš saulės apšviesto debesies pakraštėlio veik kibirais siūbtelėjo ant mūsų lietus. Sušlapom iki juoko – greit švystelėjusi saulė džiovino. Salos, meldynai džiunglėmis mirgėjo, grakščiu skrydžiu pakilo garnys, tuoj ir kitas, aukštyn nėrė ir dvi gulbės. Vetygalos atodanga, valtimi iš kairiojo kranto, ten grybavęs, sugrįžtantis vyras, Virintos žiotys. Neregėtas upės plotis, tamsiais šešėliais neriančios tolyn žuvys, veik ežeru, užpelkėjusiais atvašynais tyvuliuojantis tvenkinys, išdidus bandelės nepanoręs naras ir jau už posūkio Kavarsko hidroelektrinės panorama. Švystelėjo visu grožiu bažnyčia, miestelio mūrai, tiltas. Pamaloninam iš rankos lesančią gulbę, mikliai aplink užtvanką patempę baidarę leidžiamės miestelio pakraščiu. Sustojam prie krantinės, aplankom Pauliną, dar visi kartu pasivažinėjam iki atodangos ir į Šventąją krintančio Judinio upelio. Tada vėl prieš srovę  – atgal į Paulinos bazę. Tenai vėl smogė lietus, bet šviesu širdyje per lietų… Juk mūsų upeivius pagarbiu žygiu prisiminėm ir paminėjom.