Keistą nutikimą apie bičių pjautynes papasakojo į „Anykštos“ redakciją užsukęs Anykščių bitininkų draugijos pirmininkas Albertas Žarskus. Jis bitininkauja jau 40 metų, tačiau toks įvykis jo gyvenime pirmas.
„Miegojau, kai suveikė signalizacija. Buvo vidurnaktis. Saugos tarnyba žadėjo siųsti ekipažą, tačiau nieko blogo neįtardamas pasisiūliau patalpas apžiūrėti pats, – pasakojo A. Žarskus. – Nieko įtartino nepastebėjau, tačiau kieme skraidė bitės. Naktį. Man tai buvo kažkas neįtikėtino. Ryte apie 6 valandą pažadino į lango stiklus besidaužančios bitės, per atvirą langelį jų buvo priskridę ir į kambarį. Užsidėjau tinklelį, nuėjau prie avilių. Čia vyko tikras bičių karas, kuris persimetė ant tinkleliu apgaubtos mano galvos. Pakilusios kelių mano avilių bičių šeimos kovojo su įsibrovėlėmis, gynė mane. Viskas nurimo po kelių valandų, Žemėje voliojosi galybė negyvų bičių. Greit įsitikinau, kad šiame bičių kare žuvo dvi mano bičių šeimos, – pasakojo bitininkas, manydamas, kad atsitrenkdamos į langą bitės norėjo jį perspėti apie pavojų. – Negana to, dieną žmonai įgėlė vapsva. Šie taikūs vabzdžiai niekada nebuvo įgėlę anksčiau, nors vienas kitas visada skraidydavo kieme.
Atsitokėjęs pradėjau svarstyti, kokios šio bičių karo priežastys. Juk toks atvejis pirmas per 40 mano bitininkavimo metų. Juk turiu 41 šeimą, anksčiau turėjau ir gerokai daugiau.
Manau, tai laukų purškimo nežinia kuo ir nežinia nuo ko pasekmės. Ūkininkai privalo perspėti bitininkus, kada ir kuo purkš laukus, tačiau ar kas sukontroliuoja, kuo jie purškia? – retoriškai klausė bitininkų bitininkas. – Matyt, atsiveža chemikalų iš Rusijos, Baltarusijos, naudoja rundapą. Bitės ir kiti vabzdžiai nuo netinkamų purškimų išprotėja, tampa pavojingi. Tas pat su vapsvomis, širšėmis, kurios apdujusios gali žmogų sugelti mirtinai“.
Plačiau – „Anykštoje“