Narbučių kaimo istorijos

Keliaujant plentu nuo Svėdasų Aulelių link, pravažiavus Daujočius, pakelyje pasitiks senosios Narbučių kaimo kapinaitės. Iš lauko akmenų sumūrytoje tvoroje prie kapinių vartų yra išraižyti skaičiai, bylojantys apie šios „mirusiųjų karalystės“ įkūrimo metus. Narbučių kapinės buvo įkurtos 1887 metais, tad kitamet joms sukaks 130 metų.

Dėl kapinių vos pavyko Sibiro išvengti…

Iš Svėdasų krašto – Narbučių kaimo – kilęs, Anykščiuose gyvenantis Albinas Gudonis teisėtai gali pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad šios kaimo kapinės atsirado jo senelio Antano Gudonio iniciatyva. Albinas prisimena savo vaikystėje ir jaunystėje girdėjęs iš tėvelio Rapolo Gudonio pasakojimą apie kapinių Narbučiuose atsiradimą. Esą, toje vietoje vieną rytmetį vietiniai gyventojai surado mirusio nežinomo elgetos kūną. Būdami pamaldūs, sodiečiai iškasė duobę, palaidojo elgetą, pasimeldė už jo sielą ir nusprendė ten įkurdinti kaimo kapinaites, kur amžinajį atilsį surastų visi Anapiln išėję. Mat, kaip tiktai tuo metu dideliame Narbučių kaime kapinių nebuvo. Kapinių steigimo iniciatorius buvo šio krašto šviesuolis, įvairių gerų darbų sumanytojas Antanas Gudonis. Jo suburti sodiečiai rinkosi į talkas, ruošė vietą būsimosioms kapinaitėms, rinko laukuose akmenis, vežė juos prie kapinių, mūrijo tvorą, gamino medinius vartus. Išskobė ir aukštą medinį kryžių, kurį pastatė būsimųjų kapinių centre…
Šiandien, praėjus šitiek metų, sunku net ir įsivaizduoti, kad dėl kapinių įkūrimo Narbučiuose galėjo kilti didelis triukšmas, o tų darbų iniciatoriai ir organizatoriai – patekti į kalėjimą ar net į Sibirą…
Albinas Gudonis išsaugojo savo šviesios atminties tėvo Rapolo užrašus. Nuo laiko pageltusiuose puslapiuose svarbiausi R. Gudonio gyvenimo epizodai, užfiksuoti to laikmečio įvykiai, aprašyti sutikti žmonės, perteikti įsimintiniausi Gudonių šeimos faktai.
Dienoraštį primenančiuose Rapolo Gudonio užrašuose galima perskaityti ir tokias eilutes, kurios primins kai kurias senolio Antano Gudonio gyvenimo akimirkas (rašto kalba netaisyta, tiktai šios korespondencijos autorius tekste sudėjo skyrybos ženklus, įrašė nosines raides):
„1948 metais gegužės 3 d. A.A. mirė mano Tėvas Antanas Gudonis (bermavonės Kazimieras), gimęs buvo 1850 arba 1851 metais, baudžiavos laikais, kada dvaruos liejosi prakaitas, ašaros ir kraujas, kada duonelė su pelais maišyta reikėjo žmonėms valgyti, kada žmogus neturėjo nei jokių teisių, buvo ujamas, stumdomas vergas ponų ir dvariškių. Kada mokslas buvo prastiems žmonėms didelė retenybė, vos pramokdavo iš maldaknygės litaniją ir poterius. Toks buvo ir Antanas, pasirašyt pavardės nei vardo nemokėjo, raštą lietuvišką skaitė gerai, nes būdavo eina giedoti laidotuvėse prie mirusiųjų. Per tokį ilgą amžių daug visko pergyveno ir matė, per tame laike buvo didelių pasikeitimų ir atmainų…
Tais laikais Lietuvoje rusų valdininkų buvo visa valia ir valdžia jų rankose. Būdavo asesorius arba zemskas načalnikas nepavelis tau kryžiaus arba kapų įsteigt ir jo klausyk. Nepaklausysi- Sibiras, kalėjimas. A.A. Antanui taip ir atsitiko. Narbučių kaimas neturėjo kapinių, nutarė pasidaryt, apsitvert kapines, pastatė kryžių, apmūrijo akmenine tvora. Tartum viskas baigta… Še tau ir atvažiuoja zemskas, paskui asesorius, sušaukia Narbučių žmones, ieško fundatoriaus (iniciatoriaus) to darbo. Įtaria Antaną, prisikabina. Šiaip taip pasiseka ruskius nulenkt kyšių būdu. Įsako metų datas kryžiaus ir kapinių mūre užtrinti maleva ir vopna, kad nebūtų žymės, kokiais metais dirbtas darbas. Sibiro ir kalėjimo išvengta…“
Kaip ir buvo įsakyta, kaimiečiai ant kryžiaus išraižytus metus užtepliojo dažais, o ant tvoros mūro esančią kapinių įkūrimo datą užtepė kalkėmis. „Patepti“ valdininkai dėl naujųjų kapinių jau nebetriukšmavo, o kitiems „načalnikams“ tos kapinės jokio įtarimo nesukėlė- steigimo metų niekur nebesimatė.

Beraštis sodietis tapo…teisėju

Rapolo Gudonio užrašuose yra ir keletas eilučių apie jo tėvo Narbučių kapinių įkūrėjo Antano Gudonio teisėjavimo metus.
„Antanui prisiėjo net teisėju volostije 12 metų prabūti. Žinoma, tada visa valia buvo ruskių načalnikų, bet visgi šiek tiek užstot lietuvius buvo galima. Vienąsyk įnešė teisėjai ir tarp rusų carų paveikslų pakabino katalikų kryžių. Tuome laike buvo carų iškilmių diena. Atvažiuoja didelis ruskių činaunikas. Pasišaukia Antaną Gudonį ir išvertęs akis kaip žvėris surinka, kas išdrįso taip padaryti, kam Rymo krikščionių, o ne ruskas kryžius pakabintas. Tada Antanas pasiteisino taip, nes esą daugiau lietuvių Lietuvoje, o ne rusų. Žemės karalius esą sutvertas Dangiškojo karaliaus ir esąs už Dangiškąjį mažesnis. Rusas načalnikas išvadino Antaną ir kitus lietuvius sudžias arkliavagiais, užtrenkęs volosties duris ir išbėgęs į kitą kambarį. Bet vėliau įėjęs visų atsiprašęs ir pasakęs, jog Dievas esąs karalius ant visų karalių…
Vedė žmoną Antanas būdamas 45 metų Anelę Šlapelytę Galšiškių kaimo Salų parapijos. Vaikus teturėjo du. Vyresnysis Mykolas mirė turėdamas 16 metų amžiaus. Jaunesnysis Rapolas, prie kurio Antanas ir sulaukė tokio ilgo gražaus amžiaus. Rūkyt nerūkė, degtinės biški išgerdavo, prieš mirtį tik vienerius metus nieko nebedirbo. Klausą turėjo gerą, akimis menkai bematė…“
Nors užrašuose sūnus apie savo šviesios atminties tėvą Antaną Gudonį parašė trumpus prisiminimus, tačiau jie akivaizdžiai byloja apie veiklų, darbštų, patikimą, kitų gerbiamą žmogų. Juk ne kiekvienas buvo renkamas ar skiriamas valsčiaus teisėju. O Antanas Gudonis tokias atsakingas pareigas ėjo net 12 metų. Gana keista, žiūrint iš šių dienų pozicijų, kad teisėju dirbo žmogus, nebaigęs jokių mokslų, net pradžios mokyklos. Pramokęs skaityti namuose iš maldaknygės, Antanas Gudonis nemokėjo rašyti, netgi pasirašyti. Bet pakako žinių, išminties, kad galėtų būti valsčiuje teisėju, dideliu autoritetu, patarėju ir pagalbininku sodiečiams, gimtojo krašto šviesuoliu. Kiek visokių negandų, vargų būta jo gyvenime. Kad ir 1908 metais kilęs gaisras, sunaikinęs visus trobesius. Reikėjo atsitiesti, nepalūžti, nepasiduoti nevilčiai, vėl susikurti naują gyvenimą…

Kapinės buvo virtusios…gyvulių pakrovimo aikštele

Kolūkiniais metais už Narbučių kapinių buvusi darbščių ūkininkų Ziberkų sodyba operatyviai buvo pritaikyta vietos valdžios poreikiams. Sodybos šeimininkai, vengdami tremties, iš gimtųjų namų laikinai pasitraukė į Kauną pas gimines. Ištuštėjusiuose namuose tuomet įsikūrė kolūkio kontora ir Aulelių apylinkės tarybos vykdomasis komitetas. Savaime suprantama, keliu pro kapines tuoj suintensyvėjo transporto srautas. Daug ko prisireikdavo kolūkio kontoroje ar apylinkėje. Tai ir važiavo žmonės kas dviračiais, kas arkliais, o kas ir motociklais, mašinomis ar net traktoriais. Ne kartą pasitaikė atvejų, kai koks sunkvežimis ar traktorius nebeišsitekdavo kaimo kelyje ir užkabindavo kapinių tvorą, išgriaudavo sumūrytus akmenis. O kalnelis, esantis visai šalia kapinių, kolūkmečiu „sėkmingai“ buvo naudojamas kaip…gyvulių pakrovimo aikštelė. Prireikdavo išvežti gyvulius į mėsos kombinatą, o kaip kitaip juos pakrausi? Žinoma, buvo galima sukalti specialius medinius paaukštinimus, ką nors sukonstruoti, kad gyvulius lengviau suvaryti į mašinas. Bet kas gi konstruos, ką nors gamins? Surasdavo kur kokį kalniuką, aukštumėlę ir tuo naudodavosi. Narbučiuose tam tikslui buvo naudojamas šalia kapinių esantis kalnelis. Taip buvo išgriauta ir viena kapinių tvoros dalis. Nedaug trūko, kad ir visa likusi tvora galėjo išgriūti.
Rapolas Gudonis negalėjo ramiai žiūrėti į tokį barbariškumą, nerūpestingumą. Todėl kreipėsi į tuometinį Aulelių apylinkės pirmininką Kazį Kežutį, kad gyvulių pakrovimas į sunkvežimius prie kapinių būtų nutrauktas, o išgriauta tvora –atstatyta. Nors dabar jau šviesios atminties K. Kežutis ir buvo komunistų partijos narys, tačiau tai būta tolerantiško vadovo, ūkiško, jautraus žmogaus. Jis neliko abejingas sodiečio R. Gudonio žodžiams, pasirūpino, kad kolūkis į kapines atsiųstų keletą statybininkų, skirtų statybinių medžiagų. Padedant Rapolui Gudoniui, išgriauta kapinių tvoros dalis buvo atstatyta, visa tvora kapitališkai suremontuota, atnaujinta, sutvirtinta. Vietoje sutręšusių kapinių vartelių buvo įrengti nauji- metaliniai. Tai buvo 1966-aisiais metais. Ir tokią datą galima surasti ant Narbučių kapinių tvoros. Taigi, galima drąsiai tvirtinti, kad savo tėvo Antano Gudonio rūpesčiu įkurtas kaimo kapines išgelbėjo nuo išniekinimo ar visiško sunaikinimo jo sūnus Rapolas Gudonis. Dabar iš senelio ir tėvo „estafetę“ perėmė Albinas Gudonis…

Senelių ir tėvų pėdomis

Narbučių kapinėse, po aukštaūgiais medžiais ilsisi šių kapinių steigimo iniciatorius, valsčiaus teisėjas Antanas Gudonis su ištikima savo gyvenimo palydove Anele, čia amžinajam poilsiui atgulė ir jų sūnus Rapolas Gudonis su žmona Adele. Gimtinės žemelė priglaudė ir kitus Gudonių giminės narius.
Gimtosios Albino sodybos Narbučiuose jau nebėra, tačiau jis nusipirko trobą kaimyniniame Drobčiūnų kaime, kad būtų arčiau gimtojo krašto, arčiau artimųjų kapų. Šiltesniu metų laiku Albinas Gudonis palieka butą Anykščiuose ir įsikuria kaimo sodyboje.
Kai 2010-ųjų vasarą Anapilin iškeliavo Albino sesuo muziejininkė, pedagogė, mokslininkė, visuomenės veikėja, garsių Lietuvoje švietėjų ir kultūrininkų Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus Vilniuje įkūrėja ir ilgametė direktorė dr. Alma Gudonytė, jos laidotuvėmis rūpinos brolis. Albino rūpesčiu po gedulingų pamaldų Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje urna su sesers palaikais iškilmingai buvo palaidota šalia artimųjų Narbučių kapinėse. Albinas prižiūri ne tiktai savo artimųjų kapus. Jam be galo rūpi ir senelio Antano Gudonio rūpesčiu prieš daugiau kaip šimtmetį įsteigtų kapinių likimas, tvarkymas. Ilgą laiką kapinaites puošė senutėlis medinis kryžius. Bet jis taip sutręšo, sulinko, kad stipresniam vėjui papūtus, galėjo nuvirsti tiesiog ant kapų ar net kapelius tvarkančių žmonių. Tad Albinas pasirūpino, kad labai jau varganai atrodantis ir net pavojų keliantis kryžius būtų nupjautas ir pagal visas katalikų tradicijas sudegintas. Albino rūpesčiu vietoje senojo kryžiaus buvo pastatytas naujas gražus, ornamentuotas kryžius.
„Kitaip pasielgti aš net negalėčiau. Juk tas kapines prieš steigė mano senelis Antanas su kitais giminaičiais, kaimynais. Kapinėmis rūpinosi ir tėvas Rapolas, artimųjų kapus prižiūrėjo ir mano senelė, ir motina. Pagarba mirusiesiems, jų amžinojo poilsio vietų tvarkymas tikriems lietuviams yra įaugę į jų širdis, ta graži tradicija perduodama iš kartos į kartą. Štai kodėl negaliu likti abejingas taip brangioms ir artimoms Narbučių kapinaitėms“,- pasakoja Albinas Gudonis.