Nedidelė, ypatinga šypsena, gal pati linksmiausia iš visų svėdasiškių Vitolda Neniškienė, jos smagus kalbėjimas, smagus gyvenimas, gebėjimas saugoti sveikatą, net šiuolaikiškai lengvai maitintis, visokius negalavimus nugalėti, višteles prižiūrėti, bulves auginti ir smagiai ką patyrus papasakoti. Humoro jausmo nestokojanti moteris net apie patirtus gyvenime vargus su šypsena pasakojo… Pokalbiui net kelių valandų prireikę…
Jos motinėlė Ona Juškaitė kilusi iš Butėnų kaimo. Atitekėjo ji už neblogo žmogaus, nemenko ūkininko Mataušo Pilkausko į Gykius. Gal ir laiminga buvo, matėsi neblogai gyveno. Visko turėję, visko užtekę, sveiki ir linksmi visi buvę. Nuo mažens prie darbų, visko išmokusi, viską gebėjusi net ir austi nuostabiausius audeklus, puikiausius tautinius raštus aštuoniomis nytimis išpinti. Tėveliai gi nusprendė siuvėja ją pamokyti. Susitarė su iš Petrapilio sugrįžusiu, nepeiktinu siuvėju Laučiumi, kuris puikiausiai siuvo, visiems įtiko ir dar kelis mokinius laikė – idant patys šio taip reikalingo amato išmoktų ir savo „meisteriui“ darbuotis pagelbėtų. Trumpai pas tą, atrodytų, tingų mokytoją tepabuvo, mat greitai „pavasarininkai“ gimtuose Gykiuose kirpimo kursus surengė – puikiausiai išmokino ir pasiuvo paltą. Miestelin nuėjus pats Laučius siuvinį apžiūrėjo, galvą pakraipė ir pratarė, kad gerai, kad iš jos siuvėja busianti…
Tuo metu gi nudundėjo karas, tarsi ir užsibaigė linksmybės, o kiek jaunų vyrų į miškus išėjo – už tėvynę kovoti, kiek jų Sibiro tyruose pražuvo. Sovietų valdžia įsigalėjo, kolchozai vergovės pančiais supančiojo, į naują, sovietinę baudžiavą įstūmė. Brigadininkas, kaip nusigyvenusio dvaro prievaizdas, į darbus varė, o kaip nesinorėjo. Kaip pati juokais sako, kad ištekėti padėjo perspektyva – nebeiti rytoj nuo dalgės javų imti ir pėdų rišti. Nepaprastai tie sunkiausi darbai svetimiems ir už dyką buvo pabodę.
Ištekėjo už gerokai vyresnio miestelėno Broniaus Neniškio, kad aiškiau būtų dar ir Bulbiene aplinkinių vadinamo. Nei kiek jis nesenas, geras vyras buvęs. Apsigyvenę naujoje troboje, pačiame miestelyje – viskas vyro darbu, sumanumu, rūpestingumu uždirbta ir padaryta. Veikiai vienas po kito gimė trys berniukai. Ji galėjo siūti, nereikėjo niekur eiti, niekur vergauti, stumdomai būti. Sekėsi, darbo netrūko, gyveno meilėje ir pilnatvėje, bet nelaimė atslinko. Vyras staiga pasijuto prastai, vis dar norėjo stogą dengti užbaigti, nors ir kentėdamas. Ligos būta mirtinos. Didžiu skausmu pažymėta su didžiu būriu artimų ir tolimesnių nulydėjo į Svėdasų kapines, o mažasis berniukas Osvaldas dar į mokyklą nėjo. Išmintingai ir garbingai juos augino, mokė, mokyklon ir į aukštesnius mokslus leido, vėliau gyvenime kurtis padėjo…
Nenumalšinamo džiaugsmo sugauta sviedė ant stalo mažą knygelę. „Čia, čia viskas surašyta, kiek kada siuvau, kiek paėmiau ir kiek kam daviau… Tai gal neprasta siuvėja buvau…“ – sako. Ggera su ja kalbėtis, laikas kaip mat prabėga….
Kalbėdama apie nūdieną pokalbį kreipia apie maistą. Šiaip tai ji ir sveikos mitybos principus supranta, žino, kad tokio amžiaus žmogui nereikia mėsų ir kitokių sunkiai skilvyje virškinamų gardėsių prisikirsti. Tad verdasi košes visokias, net sveikuoliškas – iš moliūgų. Jau nebesiuvanti, bet gi laikanti pulką vištelių, kurios tarsi ir pakviečia kasryt laiku atsikelti, kuomet pavasaris ateina susirūpina daržu, visuomet pasodina nemažą laukelį bulvių. Mamos bulvių sodinti ir nukasti visuomet atvažiuoja ir jaunylis sūnus Osvaldas. Jis Telšiuose gyvena – skulptorius, akademijos dėstytojas, nuo mažų dienų motinai nerimaujant, bet visgi leistas mokytis į Čiurlionio dailės mokyklą – internatą Vilniuje.
Prisimena senoji, kad kadaise tėviškėje tėvelis imdavo laikraštį „Mūsų Laikraštis“, mama išsirašydavo „Žvaigždę“, o vėliau ir ausinę radiją įsitaisė… Dabar gi radijo imtuvas – tamsiu korpusu, nedidukas arčiausiai pastatytas, nuolat klausosi, ypač „Marijos radijo“, kurios besiklausydama jaučiasi geriau negu bažnyčioj… Tikinti, žinanti, kad tai ne koks pramanas, ne koks komunizmas, apie kurį šitiek metų triūbavo, o dabar prapuolė ir niekas jo nebemini. Stebisi, kad dabar tokie laikai atėjo – vos tik kas kur, tuoj visas pasaulis sužino. O miestelio naujienos, tai vis apie mirusius, bet jai tai neįdomu, vis laukianti žinios, kad kas gimė. O pati va neprarasdama linksmumo jau 96 – uosius „pėsčia eina …“