Butelis ar vaikas – tėvams ši dilema kartais būna per sudėtinga („Anykšta“, Nr. 74, 2016-09-17)

Per Europą nuvilnijus skandalams, kai iš lietuvės motinos, gyvenančios Norvegijoje, šios šalies vaiko teisių apsaugos tarnyba „Bernevernet“ paėmė vaiką; po to, kai šių metų pradžioje Lietuvą sukrėtė skaudi tragedija, kai Kėdainių rajone girtas tėvas šulinyje paskandino du mažamečius savo vaikus, daugeliui kilo klausimas, ką veikia socialiniai darbuotojai ir kiekvienoje mūsų šalies savivaldybėje esantys Vaiko teisių apsaugos skyriai?
Apie tai „Anykšta“ kalbėjosi su Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Zukiene.

Mano vaikas – ką noriu,
tą darau

„Praėjusį rudenį lankiausi Norvegijoje ir nuo tada „sergu“ – labai norėčiau, kad nors dalelė Norvegijos pamažu ateitų pas mus. Kodėl? Todėl, kad ten dirbama ne sistemai, ne tėvams, o pirmiausiai yra žiūrima vaiko interesų. Dažnai Lietuvoje tenka girdėti, kad patys blogiausi tėvai yra geriau nei globėjai… Ten to neišgirsi. Aišku, ten ir finansinės galimybės sudaryti saugią vaiko aplinką yra keliolika kartų didesnės, gerokai didesni ir žmonių, dirbančių su probleminėmis šeimomis, resursai. Paprastas pavyzdys, mūsų skyriuje iš viso dirbame penkiese, aš lankiausi gal tris kartus nei Anykščiai didesnėje komunoje, kur logiškai mąstant turėtų dirbti, sakykim, penkiolika žmonių. Bet ne – šią sritį kuruoja 150 specialistų…“ – apie patirtis Norvegijoje kalba L. Zukienė.
Tiek žiniasklaidoje, tiek iš lūpų į lūpas tenka išgirsti ir tokių istorijų, kad neva užsienyje gyvenančius mūsų tautiečius tos šalies vaikų teisių apsaugos specialistai ypač akylai stebi, kartais netgi samdo „seklius“, kurie tarnyboms pranešinėja net ir apie naktį verkiantį kūdikį…
Pasidalinus tokia išgirsta žinia su skyriaus vedėja, L. Zukienė paaiškina: „Pirmiausia, pradėkim nuo to, kad jeigu šeimoje viskas gerai, jeigu ji niekur niekam neužkliūva, jokie sekliai tikrai nėra samdomi. Kitas momentas – pasižiūrėkim, kokius žodžius mes vartoja – „sekti“, „skųsti“, „persekioti“. Gal tada darykim išvadą, kad šie žodžiai priimtini mūsų kultūrai, mūsų visuomenei. Užsienyje žmonės jaučia atsakomybę vieni už kitus – ne skundžia, o reaguoja į tam tikrą elgesį su vaikais. Kokia dažno lietuvio, emigravusio į kitą šalį, pozicija? „Aš visą savaitę juodai ariu, savaitgalį noriu išgerti, atsipalaiduoti, o mano vaikai – mano nuosavybė, kaip noriu su jais, taip ir elgiuosi, aš esu tėvas ar motina ir geriau žinau, kaip man elgtis…“
Vaikų teisių skyriaus vedėja svarsto: „Kai mes nueinam į svečius, juk nesiimam tvarkyti šeimininko buto ir neįvedinėjam savo tvarkos. Tas pats, manau, yra ir su emigrantais. Jeigu jau pasirinkai gyvenimą kitoje šalyje, tai būk malonus priimk ir tos šalies taisykles, įstatymus, elgesio normas… Suprantu, kad kartais kyla kalbos barjeras bendraujant su socialiniais darbuotojais, bet viskas yra išsprendžiama. Reikia tik bendradarbiauti ir suprasti elementarią tiesą – jeigu tu, suaugęs žmogus, negali ar nemoki pasirūpinti savo vaiku, tai arba geranoriškai bendrauji su tarnybomis, kurios tau gali padėti, arba netenki vaiko“.

Paiso ir imigrantų vaikų teisių

Išvažiavus lietuviams gyventi į užsienį Vaikų teisių tarnybos susiduria ir su kita problema. Vėlgi L. Zukienė pateikia pavyzdį: „Išvažiavo mama su dviem dukrelėm gyventi į užsienį. Mama pradėjo gastroliuoti, išgėrinėti, mergaitės atsidūrė Anglijos globos namuose. Jų tėtis gyvena Lietuvoje. Anglijos teismas turi nuspręsti, kur tie vaikai gyvens. Anglai renka duomenis, susirašinėja su mumis, mes jiems siunčiam kalnus įvairiausių dokumentų, bet to negana. Visai neseniai į Anykščius buvo atvykęs vaiko teisių specialistas iš Anglijos, kuris su vertėjo pagalba aplankė vaikų tėtį, senelius, bendravo su mūsų tarnyba, socialiniais darbuotojais. Ir tik po visos šios ilgos procedūros teismas priims sprendimą“.
Pasak pašnekovės, toks atvejis puikiai iliustruoja, kaip kitų šalių vaiko teisių specialistai atstovauja vaikui. „Juk kad ir dėl šios, konkrečios, bylos padaryta labai daug. Juo labiau kad tai net ne tos šalies piliečiai…“ – užsienių šalių kolegų darbu žavisi L. Zukienė.

Teismuose tėvai dažnai suvedinėja asmenines sąskaitas

Dar viena sritis, kurioje dirba vaiko teisių apsaugos darbuotojai, tai teismai, kurie nustato, ar tėvams tik apribojama globa, ar ji atiimama visam laikui, sprendžia vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo klausimus ir t.t.
„Niekas vaikų taip nenuskriaudžia, kaip teismuose besiginčijantys tėvai. Tokiais atvejais dažniausiai vaiko interesai nustumiami kažkur į galą ir du suaugę žmonės pradeda įrodinėti savo tiesas, principus, kokių tik intrigų netenka matyti teismo salėje… Viena iš pavyzdžių – žmona skiriasi su vyru. Moteris teisme pradeda įrodinėti, kad vyras seksualiai išnaudojo mergaitę. Teisėsauga į tokius parodymus žiūri labai atidžiai, metus vyksta tyrimas, pasirodo, paskelbdama tokį šlykštų faktą moteris norėjo pasilengvinti skyrybų procesą…“, – pasakoja pašnekovė.
Išradingos ne tik moterys, bet it vyrai. „Šie savo išradingumą dažniausiai demonstruoja sprendžiant vaikų išlaikymo klausimus. Nusprendžiama, kad tėvelis vaikui per mėnesį turi skirti 50 eurų, ir kaip tik „neišsidirbinėja“ – reikalauja, kad mama smulkiai atsiskaitytų už kiekvieną išleistą eurą, duoti bent 10 papildomų eurų jis jokiu būdų negali, nes neturi darbo, o pragyventi reikia… Man kyla tik vienas klausimas – ar tu savo vaikui tų 10 eurų papildomų negali uždirbti? Juk jaunas esi, eik ir dirbk.
Iš to užburto rato kyla kita problema. Žmonės sako: „Duokit man, kur gyventi, duokit darbo“ ir pan. Bet, palaukit, dovanų karaliaus nėra. Jeigu jau turi vaiką, tai sugebėk ir pastogę jam saugią užtikrinti, ir duonos kąsnį uždirbti, svarbiausia, parodyk norą, tada atsiras ir institucijos, kurios galės padėti“.

Ilgas darbas su socialinės
rizikos šeimomis

Pasak L. Zukienės, mitas, kad į socialinės rizikos šeimų sąrašą įrašomi asmenys „suklydę“ vieną kartą. Informaciją apie nepalankias vaikui gyvenimo sąlygas privalo teikti kiekvienas be išimties asmuo: kaimynas, giminaitis, mokykla, darželis, ligoninė, policija. Deja, daugelis pradeda kalbėti tik tada, kai nutinka kokia tragedija – kaimynas nenori būti skundiku, mokykla iš savo kiemo šiukšlių irgi nelabai nori nešti…
„Gavę informaciją apie nepalankias vaikui gyvenimo sąlygas, važiuojam pas tą šeimą, kurį laiką ji yra stebima socialinio darbuotojo ir į jokį rizikos sąrašą šeima nėra įrašoma. Jeigu negeri dalykai kartojasi: vaikas neišleidžiamas į mokyklą, trūksta maisto, prieš vaiką naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas – tada įforminamos socialinių paslaugų, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Ir tik jeigu tas paslaugas teikiant niekas nesikeičia, o pamatai vis daugiau ir daugiau naujų faktų, tada šeima jau įrašom į socialinės rizikos šeimų sąrašą“, – apie tai, kaip šeimos patenka į sąrašą, pasakoja pašnekovė.
„Būna, kad žmonės skundžiasi, štai atvažiavo socialiniai darbuotojai, rado vieną kartą išgėrusį tėvą ar motiną, ir įrašė į rizikos grupę, atvažiavo antrą kartą, rado tą patį – ir vaiką jau paėmė. Taip tikrai nevyksta. Niekas vaikų iš šeimų taip paprastai nepaima. Kartais metus, o kartais net keletą vyksta darbas su šeimomis. Juos lankančios socialinės darbuotojos padeda planuoti biudžetą, padeda susitvarkyti išmokų dokumentus, motyvuoja gyventi tvarkingiau, gražiau.
Nereikia įsivaizduoti, kad į butą ar namą atvykęs socialinis darbuotojas iššluos grindis ar išskalbs drabužius – tai ne jo kompetencija, bet pasakyti, kad „jūsų grindys nešvarios“ – jis gali“, – apie savo skyriaus veiklos kasdienybę kalba L. Zukienė.
Vedėja sako, kad vaikui svarbu augti ne tik švarioje aplinkoje, būti pamaitintam, bet labai svarbu ugdyti ir jo socialinius, pažintinius įgūdžius. „Neužtenka vaikui į burną įdėti morką, kad jis būtų patenkintas, reikia jam ir knygutę paskaityti, ir pabendrauti su juo, ir papiešti… Bet ne tik rizikos šeimose vaikams pritrūksta dėmesio. Ir normalių šeimų tėvams atrodo, kad vaikas sotus, apsirengęs, turi išmanųjį telefoną, gerą kompiuterį, ir ko gi daugiau reikia? Matyt, tada nereikia stebėtis, kad, pagal apklausų duomenis, lietuviai savo vaikams per dieną vidutiniškai skiria septynias minutes…“
Šiuo metu Anykščių rajone į socialinės rizikos šeimų sąrašą yra įrašyta apie 130-140 šeimų. Šis skaičius kinta, nes kartais šeimos iš jo išbraukiamos – metus apie tą šeimą neturi būti jokios negatyvios informacijos,

Mažai norinčiųjų į savo šeimas priimti svetimus vaikus

Paklausta, kas vyksta po to, jeigu socialiniam darbuotojui, kad ir ilgą laiką dirbant su šeima, situacija nesikeičia, L. Zukienė teigia: „Tada į skyrių jau kviečiamės tėvus, giminaičius – aišku, jeigu jiems rūpi, socialinius darbuotojus iš poros skirtingų seniūnijų, netgi vaikų teisių specialistus iš kitų rajonų ir kalbamės. Būna visko – ir raudų, ir pykčių, ir keiksmų… Ir tik tada, kai jau mums visiems nepavyksta susikalbėti, kai tėvai nenori keisti savo elgesio, rašom protokolą ir kreipiamės į teismą dėl vaiko globos nustatymo. Teismas gali tėvų valdžią apriboti terminuotai arba neterminuotai. Jeigu valdžia yra apribota terminuotai, o ir mes matom, kad tėvai tikrai stengiasi susigrąžinti vaikus, keičia gyvenimo būdą, aišku, duodam antrą šansą. Bet kelių šansų būti negali – vaikas juk – ne šuniukas, kad jį būtų galima tampyti iš vienų namų į kitus“.
Iš tėvų paimti vaikai vežami arba į vaikų globos namus arba į šeimynas. Deja, pasak L. Zukienės, Anykščių rajone tokia šeimyna yra tik viena – tai Jokūbavoje įsikūrusi Simonos ir Nerijaus Tubių šeimyna. „1993 m. Lietuvoje atsirado toks darinys kaip šeimyna. 1997 m. įsikūrė šv. Martyno šeimyna Traupyje, Nijolės Tubienės šeimyna dabar rūpinasi sūnus Nerijus. Mirus Elenai Ilgūnienei, kuri buvo šv. Martyno šeimynos įkūrėja, jos veiklą tęsė vyras, tik jau nebe Traupyje, o persikėlęs į Vilniaus rajoną. Savo rajono vaikų mes ten nebevežame, šeimyną papildo iš Vilniaus rajono atvežami vaikai, tačiau šiais metais toje šeimynoje augę du „mūsiškiai“ jau tapo pilnamečiais, liko dar dvi mergaitės – 17 ir 13 metų“, – kalba L. Zukienė.
„Šeimynų poreikis arba žmonių, galinčių globoti vaikus, rajone tikrai būtų didelis. Bet aš bijau ir labai agituoti. Šiai veiklai reikia rimtai pasiryžusių žmonių, negąsdinu, bet tai turi būti pasišventę žmonės. Mes visi turim darbus, dirbam, kažką padarom, kažko ne, klystam – neklystam, bet pareinam namo ir turim savus gyvenimus. O tokių žmonių gyvenimas su vaikais yra 24 valandas per dieną 7 dienas per savaitę. Noras globoti ar įsivaikinti vaikutį turi būti „išnešiotas“, subrandintas, ateiti iš turimų vertybių, patirčių“, – kalba L. Zukienė.

Kai nori, viskas yra įmanoma

Šiemet prasidėjusi akcija „Už saugią Lietuvą“, kurios viena iš pagrindinių tikslų skatinti žmones įsivaikinti ar globoti vaikus, pasak L. Zukienės, tarsi sutapimas: „Jaučiame padidėjusį susidomėjimą mūsų rajono vaikais. Šiemet du vaikai jau yra įvaikinti, dar šešiais domisi“.
Paklausta, kokio amžiaus vaikai yra „labiausiai pageidaujami“ globoti ar įsivaikinti, L. Zukienė pripažino, kad vis dėlto labiausiai domimasi mažais vaikais: „Labai reti atvejai, kada paima paauglius, dažniausiai nori vaikų iki 7 metų. Todėl aš dažnai ir sakau, nevilkinkim teismo posėdžių, jeigu jau nieko negalima padaryti, kad vaikas liktų savo šeimoje, tai kuo greičiau tvarkykim dokumentus ir paruoškim jį galimam įvaikinimui. Kuo ilgiau tempsim gumą, tuo mažiau šansų tas vaikas turės…“
Pasiteiravus vedėjos, ar tai tikrovė ar mitas, kad norit globoti ar įsivaikinti vaiką, reikia nueiti „kryžiaus kelius“, kol jis atsidurs tavo šeimoje, L. Zukienė viską paaiškina labai paprasta: „Tikrai, dažnam atrodo, kad tai sunkiai įvykdoma misija. Tačiau taip tikrai nėra. Pirmiausiai, ko reikia, tai švento visos šeimos noro priimti naują žmogų į savo šeimą. Toliau… Aš sakau, kad tikriausiai didžiausias darbas gauti sveikatos pažymą, nes vieno karto pas gydytoją gali neužtekti apsilankyti. Nusikopijuoti santuokos liudijimą – daug laiko nereikia. Dar privaloma pateikti pažymą apie turimą ar nuomojamą būstą bei gaunamas pajamas – sakyčiau, irgi ne per sunkiausia užduotis. Tiesa, žmogus turi būti neteistas už tyčinius nusikaltimus. Duomenis apie administracines nuobaudas surenkame mes patys… Socialiniai darbuotojai apsilanko tos šeimos namuose, aprašo buitį, pabendrauja su potencialiai būsimais tėvais ir viskas.
Galbūt žmones gąsdina kursai – tai 10 užsiėmimų po 3 valandas. Kam to reikia? Tie, kurie palanko šiuos kursus, tokio klausimo nebekelia ir visada juos įvertina labai teigiamai. Reikia suprasti, kad paimtas globoti vaikas, tai ne tas pats, kas savas. Šitas vaikas į šeimą ateina su labai didele ir nevaikiška patirtimi, skaudžia, netgi jeigu jis dar mažiukas, jo sąmonėje įsirašę vaizdai, kvapai, pojūčiai ir t.t. Reikia suprasti, kad tas vaikas vis tiek išgyvena išsiskyrimą su tėvais, ką jis jaučia tuo metu, reikia žinių, kaip su vaiku užmegzti santykį, kaip jį įvesti į savo aplinką. O kas jeigu vaikas eidamas gatve pamatys savo mamą, juk ji jam vis tiek sąmonėje liko mama..
Kartais naujiems tėvams atrodo – tai jau yra mano vaikas, aš geriau žinau, kaip elgtis, bet juk vaiko pasaulis yra skilęs, jį aplanko ilgesys, prisiminimai, sapnai…“, – apie globą ir įvaikinimą pasakoja L. Zukienė.
Paklausta, ar vienas asmuo gali įsivaikinti vaiką, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja sako, kad tokio draudimo nėra. „Nors galbūt geriau, kai vaikas, jau patyręs ir šilto, ir šalto patenka į šeimą, tačiau, pažiūrėkit, kiek vienišų tėvų užaugina vaikus dorais žmonėmis“ – sako L. Zukienė.