Liudiškiai pamažu tampa Anykščių priemiesčiu

Vos 3 kilometrai į pietus nuo Anykščių driekiasi Liudiškių kaimas. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, gyvenamąją vietą šiame kaime deklaruoja 79 asmenys. Kadangi miestas čia pat, Liudiškiai pamažu virsta Anykščių priemiesčiu – patogus susisiekimas, o po darbų smagu grįžti į sodybą…

Liudiškių kaimas auga

Vos kirtus Anykščių-Liudiškių ribą, kaimas „pasitinka“ burzgiančia technika. Nemažame žemės sklype daromi keliukai, atsiras gyvenamiesiems namams reikalinga infrastruktūra – čia planuojamas statyti vieno – dviejų butų gyvenamųjų namų kvartalas. Sutikti darbininkai teigė, kad dar šiemet bus pabaigti darbai ir žemės sklypas, padalintas į mažesnius sklypus, lauks naujųjų savininkų.
Faktai byloja, kad šis kaimas ne nyksta, kaip daugelis šių dienų Lietuvos kaimų, o po truputį auga. 2001 m. duomenimis, gyvenamąją vietą čia deklaravo 36 gyventojai, dar po dešimtmečio – 2011 m. – gyventojų skaičius padidėjo iki 46.
Nuo XIX a. pradžios žinoma, kad kaimas priklausė Anykščių parapijos klebonijai. Pagal 1801 m. klebonijos inventorių Liudiškių kaime buvo Tado Pukenio, Andriaus Grinos, Jono Liogės, Petro Liogės, Stanislovo Staikūno sodybos (tuo metu – dūmai), dar vienas valakas buvo laisvas. Nuo kiekvienos sodybos tuo metu reikėjo atidirbti klebonijos dvare 3 dienas ir sumokėti 72,20 auksinių činšo. 1923 m. kaime buvo 16 sodybų – 88 gyventojai. 1927 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet 170,87 ha žemės padalinta 17 savininkų.

Klemenso Kairio klėtelę
pasiglemžė laikas

Liudiškiuose 1836 m. gimė kunigas ir poetas Klemensas Kairys. 1861 m. birželio 12 d. K. Kairys buvo įšventintas kunigu. 1861–1862 m. jis buvo Rokiškio parapijos vikaras, 1862–1863 m. – Kauno gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas.
Gyvendamas ir dirbdamas Kaune, konfliktavo su rusų valdininkais, energingai rūpinosi atgauti katalikams uždarytą domininkonų bažnyčią. Nekreipdamas dėmesio, kad naujieji gimnazijos rūmai buvo pašventinti stačiatikių kunigo, pats rytojaus dieną pašventino visus rūmus.
Per kratą Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija) pas kunigą Šatinskį buvo rastas senas K. Kairio laiškas, plačiai aprašęs Sankt Peterburgo dvasinės akademijos auklėtinių literatūrinę draugiją, kurioje aktyviai reiškėsi ir pats K. Kairys.
Carinė valdžia pasinaudojo proga įžiūrėti antivalstybinę veiklą ir K. Kairį už tai 1863 m. birželio 7 d. areštavo. Pustrečio mėnesio jis buvo išlaikytas Mintaujos kalėjime, nugabentas į Vilnių ir be teismo, vien administraciniu įsakymu kaip pavojingas valstybei asmuo buvo ištremtas už Uralo.
Studijuodamas ir vėliau K. Kairys parašė keletą romantinio pobūdžio kūrinių lietuvių ir lenkų kalba, komponavo  melodijas savo eilėms, domėjosi lietuvių bendrinės kalbos kūrimu. Jo eilėraštis „Dienelė brėkšta“ vėliau virto daina.
Kunigų seminarijoje Varniuose 1856–1857 m. jis susidraugavo su Pranciškum Viksva ir Antanu Baranausku. K. Kairys suredagavo ir parengė spaudai A. Baranausko „Anykščių šilelį“, kuris buvo parašytas tarmiškai.
Gimtajame K. Kairio Liudiškių kaime, Šaltenių sodyboje, stovėjo, kaip spėliota, XIX a. vidurio klėtelė, nuo 1990 m. susieta su kaimynystėje, kitapus kaimo kelio, gyvenusia Kairių šeima. Joje nuo 1993 m. keletą metų veikė muziejinė K. Kairio ekspozicija, vėliau perkelta į A. Baranausko klėtelės gaubtą. Apleista ir sutrešusi klėtelė 2012 m. pradžioje buvo išardyta.

Vasaras garbaus amžiaus
moteris leidžia kaime

Ne visada lengva kaime surasti žmogų, kuris su žurnalistais kalbėtų. Šį kartą pavyko „pirmuoju bandymu“. Gražiai sutvarkytoje sodyboje prie nedidelės trobelės radome drabužius plaunančią 86- erių …. Moteris ne tik maloniai kieme sutinka netikėtus svečius, bet primygtinai kviečia užeiti į vidų, mat naminiu medumi ir šviežiais agurkais pavaišinti norinti. Pasirodo, aplankėme Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojo Alvydo Bugenio mamą Bronę Bugenienę. Tik vasaras moteris leidžianti čia, Liudiškiuose, žiemos metu persikelia į Anykščius.
Pati yra kilusi iš Užunvėžio, o Liudiškiuose kurį laiką gyveno jos sesuo. Prieš trejetą metų jai mirus sodyba atiteko sūnėnui A. Bugeniui.
Paklausta, ar nebijanti viena sodyboje šeimininkauti, garbaus amžius moteris sako, „kad kas gi ims senutę…“ Nors vėliau papasakoja, kad kartą, naktį, buvo labai išgąsdinta beldimo į duris: „Atėjo kaimynas pasiskolinti 3 eurų, daviau – negi neduosi. Vaikai vakare išvažiavo, aš dar televizorių žiūrėjau, paskui jį išjungusi taip įmigau, tik girdžiu baladojas į duris, eina į aplink namą ir daužos… Sakau, jau viskas, šviesos nedegiau, bijojau… Rėkiu, kas čia, sakykit, kas čia… Po kurio laiko nuėjo… Kitą dieną kaimynė klausia, ar niekas naktį nesibaladojo, mat iš jos 10 eurų pavogė. Pas kitus kaimynus vėl ėjo pinigų prašyt… Taip ir supratau, kas ten baladojos…“
Papasakoja močiutė ir apie šiame kaime vykusią tragediją – savo noru prieš keletą metų vienas po kito iš gyvenimo išėjo trys vienos šeimos asmenys…
B. Bugenienė ypač džiaugiasi gera marčia, „prie tokios marčios šimtą metų gali gyventi. Ir mano seserimi amžiną atilsį kaip rūpinosi… Septynis anūkus turiu, visi gerai gyvena, gerus darbus turi. Vis mane į svečius kviečiasi, buvau kelis kartus, bet jau per sena važinėti…“

Aktorė Liudiškių nepamiršta

Visai prie pat kelio akį traukia dar viena graži, sutvarkyta sodyba – į Liudiškius kartas nuo karto, radusi laisvą minutę tarp begalės darbų, repeticijų ir filmavimų grįžta garsi kino ir teatro aktorė Dalia Michelevičiūtė. Nors gimusi Alytuje, tėvams persikėlus gyventi į Anykščius – mamos Elenos Michelevičienės gimtinę – jos ir trejais metais vyresnio brolio Raimundo vaikystė prabėgo Liudiškių kaime.
Prieš mėnesį – rugpjūčio 6 d. – Liudiškiuose vyko atvira repeticija – koncertas, į kurį D. Michelevičiūtė kvietė atvykti bičiulius ir gimines iš Anykščių ir Liudiškių.
Savo „Facebook‘o paskyroje D. Michelevičiūtė jautriai, kaip tik ji ir temoka, apie šį susitikimą rašė: „Kai krenta valiutų kursai, kyla kainos – sunerimstame. Kai tirpsta laikas – beveik nepastebime… Galime šimtais būdų taupyti laiką, o jo lieka vis mažiau. Kas dovanoja mums laiką? – gerasis Dievas. Kas skaičiuoja mūsų vasaras? Kiek jų mums dar liko?..
Ilgesingai laukiame vasaros, o ji prabėga tarsi nebūtų buvusi… o vis tik mes buvome, o buvome todėl, kad susitikome ir, jei Dievas leis, dar sykį susitiksime ir šiais metais rugpjūčio mėnesio pirmos savaitės savaitgalį Liudiškių kaime, Raimundo ir Dalios Michelevičių ( buv. Baltrėnų, mūsų senelių sodyboj, mamytės Emilijos gimtinėje), pabūsime kartu, pasidalinsime tuo, kas esame, kuo gyvenome, ką kūrėme…
Liūdiškių vasaros idėja – gimė mano mylimam broliui Raimundui ir jo bičiuliui Arūnui A. prieš ketverius metus.
Beveik prieš 700 metų Dantė „ Dieviškojoje komedijoje“ rašė: „ Gyvenimo nuėjęs pusė kelio, aš atsidūriau miško tankmėje…“. Perfrazuojant garsaus poeto eilutes, drįstu tarti: „ gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš vėl panorau kurt dainas…“ – juokinga? Taip! – išties – džiugu! Bent mums, o jums?
Sakysite, na ir kurk sau sveikas, jei esi toks keistas…, o kas klausys?
Nuostabiausia, kad atsiranda draugų, giminių, pažįstamų, kurie noriai klauso…jie net drįsta sakyti, kad tai jiems patinka.
Nepretenduojame tapti niekuo kitu, tik savimi. Susirinkę į giminės balių taip pat mandagiai nutylime, kas buvo ne taip, kaip galėjo būtų geriau,( kokią dovaną ( ne materialią!) – aš atnešiau? ). Nesukame sau galvos. Džiaugiamės buvimu kartu ir tiek…
Tai mūsų dienos ir naktys, mūsų natos ir žodžiai…
Ar graudu ar džiugu, tai yra mūsų vasara, ateikite ir pamatysite…“