Konferencijos "Plieno džiaugsmas" dalyviai prie Rubikių stoties. Iš kairės: Algirdas Trinkūnas, Gintaras Šileikis, Ona Stasiukaitienė, Teodora Morkūnienė, Eligijus Juvencijus Morkūnas ir Raimondas Guobis.
Šeštadienį į Rubikius iš Anykščių dundėjo paskutiniojo šio sezono reguliariojo reiso traukinys, ant didžiojo ežero kranto, užeigoje „Žuvienės pašiūrė”, vyko istorinė konferencija „Plieno džiaugsmas”.
Rytmečio jaudulys, kaip ir dera šiek tiek vėluojantys vilniečiai, vienas vagonas linksmai bendruomenei nuo Kėdainių, o kitas likusiems keleiviams bei siauruko bičiuliams. Reikšmingai besijaudinančios palydovės Danutė ir Deimantė, keistai sunerimę žaliojo lokomotyvo mašinistai Algis ir Plamenas, geltonos vėliavėlės ženklas, tvirtas truktelėjimas,keli mojuojantys siluetai tolstančiame perone, pro langus praslenkantis riebus dūmas. Geležinis tiltas, pervaža, žemiškojo pasaulio laikinumą ir trapumą primenanti žinia, kalvos – žavieji „Kasagorai „. Bauginamai statūs šlaitai, nuogi, bet visgi labai gražūs medžiai ir nuolat žemai žemai suspindinti Anykštos upelio tėkmė. Jauki šiluma, vagono krosnelėje net ūždamos dega malkos, pokalbiai, pajuokavimai, susižavėjimo šūksniai, Žažumbrio ąžuolo aikštelė, didysis slėnis, Bičionių stotelės mūras, ilgoka atkarpa nelabai įdomių krūmynų, „plytničios“ griuvėsių siluetai ir – jau Rubikiai.
Šviesi gaiva ir susiliejantis į vienį dangaus bei ežero spindesys. Smėlio keliukas nuo stotelės iki pakrantės. šioks toks apsižiūrėjimas, jauki menė, milžiniškų lydekų nasrų instaliacijos ant sienų ir pirmieji žodžiai, vidurdienio įžvalgos. „Plieno džiaugsmo” tradicija prasideda…
Apie Lietuvos siauruosius geležinkelius, jų atsiradimo priežastis, pakilimus, nuosmukius, dabarties realijas kalbėjo knygos apie siaurukus autorė Ona Stasiukaitienė iš Vilniaus. Pranešimą taikliai papildė, kovas už siauruko Panevėžys – Rubikiai išsaugojimą – kad jis nebūtų nuardytas, sunaikintas, išnešiotas, prisiminė garsus techninio paveldo tyrinėtojas, Rumšiškių liaudies buities muziejaus darbuotojas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas. Knygos apie siaurąjį Aukštaitijos geležinkelį autorius, uteniškis Algirdas Trinkūnas prabilo didžiai intriguojančia istorinių detektyvų dvasia. Juk jis – tikriausias siaurojo geležinkelio pėdsakų ieškotojas, gebąs miškuose, krūmynuose, apleistose pievose surasti bet kam neatpažįstamus pylimus, stotelių, tiltų, perlaidų vieta ir kitas įdomybes. Neįtikėtina – dabartinės Utenos apskrities teritorijoje yra buvę net 276 kilometrai siaurųjų geležinkelių…
Man teko kalbėti apie linijos Švenčionėliai – Panevėžys įdomybes. Apie tikriausius vartus į platųjį pasaulį Švenčionėlius, galimybę iš ten keliauti į Turmantą, Daugpilį, Petrapilį ar į mūsų brangiausią Vilnių. Apie kalnietiško stiliaus, meistrų iš Zakopanės suręstą Saldutiškio stotį, inžinierių Jalovecką, nuostabųjį poną Braždį, kuris mūrinę Vašuokėnų stotelę pastatė ir padovanojo Lietuvai…
Aukštaitijos siaurojo geležinkelio kultūrinio turizmo padalinio vadovas Gintaras Šileikis kalbėjo apie siauruko keliones, jų šviečiamąją, pramoginę prasmę, apie numatomą atidaryti pasivažinėjimams keturių kilometrų atkarpą Biržai – Klausučiai, apie vagoną – valgyklą, apie saulės traukinį.
Žodį tarė A. Baranausko ir A. Žukausko – Vienuolio muziejaus direktorius Antanas Verbickas ir dešimtmetis traukinukų mylėtojas Martynas, pastebėjęs, kad nors pirmą kartą ” ant traukinio ” važiavęs bet jam labai patikę. Šypsojosi ir šiek tiek didesni jo bičiuliai Tomas bei Arnas, linksma buvo Jonukui ir kitiems kartu buvusiems vaikams – būsimiems siauruko muziejaus savanoriams. Gardžiavomės puikia, net šešių rūšių žuvį naudojant Vasilijaus Jakovlevo komandos išvirta žuviene, pakylėtoj dvasioj vėl įlipom į vagonus, netilo siauruko žinia persmelktos kalbos, nuskambėjo ir kelionės daina, vaikai ramybės sugauti ėmė snūduriuoti ir viskas buvo gera bei teisinga…
