anciute:„Dar Platonas yra sakęs, kad baisiausia valstybės išsigimimo forma yra demokratija. Va ir prieinam liepto galą, kai valstybę valdo tas, kas garsiau rėkia, o ne išmano finansinius, ūkinius ir valdymo reikalus. Anykščiuose būtų buvę gera gyvent, jei būtų įmanoma pragyventi iš ne kokio tai super duper verslinyko pajamų, o iš eilinio kvalifikuoto mokytojo algos. Dėl visuotinės psichologinės atmosferos galėtume kaltinti tik patys save, tačiau, tai būtų tikrai pataisoma, nes aš visada pastebiu malonų bendravimo „atšilimą” po Anykščių šventės. Galbūt todėl, kad miestą aplanko svečiose šalyse su kitom kulturom susidūrę tautiečiai ir atvežę palieka dalelę to nuoširdumo užkrato. Reiktų tik laiko, ir padoriai pragyventi galintys vidutinės klasės darbuotojai taptų maloniais kraštiečiais.
Gyvenimas užsieny? Taip, pradžia nebuvo lengva. Teko dirbti tokį darbą, kokį sugebėjau su minimaliom kalbos žiniom. Du ilgi ir nelengvi metai darbo po 40-50 val per savaitę, taip pat siek tiek studijų, kad pripažintų mano lietuviška kvalifikaciją, bei kalbos tobulinimas iki tiek, kad jausciausi sugebanti išreikšti mintis taip, kad mane suprastų ir… Aš nepešu vištų, aš neskutu lašišų, tačiau aš nemenkinu tų žmonių, kurie tai daro. Aš dirbu dėstytoja viename iš Londono koledžų (kolegija, profkė ar technikumas, vadinkit kaip norit). Atlyginimas nepriskiriamas aukščiausiai apmokamų darbų grupei, tačiau skirtingai nuo lietuviško mokytojo atlyginimo galiu sau leisti islekt atostogų net vaikų atostogų metu, kai skrydžių bendroves niekšiškai sukelia skrydžių kainas iki padebesų (aišku, keiksnoju juos), galiu sau leisti nusipirkti ne prabangų, bet naują (arba beveik naują) automobilį. Nors ir negaliu pilnai išlaikyti savo pensininkų tėvų, tačiau galiu jiems kartas nuo karto pagelbėti finansiškai. Neistengiu nupirkta namų vaikams, tačiau ir nesitikiu to būdama vidutinių sugebėjimų vidutinės klasės tarnautoją. Tačiau žinau, kad paremti savo vaikus sunkią akimirką galėsiu. Be to, jie turės platesnes galimybes ir studijuoti, ir dirbt, ir užsidirbt, jei to norės…užsienyje. Vis dar turiu vilties, kad ir Lietuvoj atsiras tvirtą ranką ir sugebėjimą ūkiškai tvarkyti valstybės reikalus turintis vadovas. Ir tada aš gal ir nesugrįšiu i Lietuvą (leisiu užsienio valstybei rūpintis mano pensija ir socialine gerove), tačiau visada remsiu savo gimtąjį kraštą ir šalį.”
