Atokiame Andrioniškio seniūnijos Griežionėlių vienkiemyje išlikusi Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba (dabar A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus padalinys) mena Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių žygdarbius, joje gyvenusius tautos žadintojus ir švietėjus, pirmąją lietuvę moterį beletristę, geriausią Lietuvos gaspadinę Liudviką Didžiulienę – Žmoną, tautosakos rinkėją, bibliofilą Stanislovą Didžiulį bei aštuonių jų vaikų pasiekimus ir tragiškus likimus. 1968 m. įkurto muziejaus, sakyčiau ne tokio populiaraus kaip, pavyzdžiui, Arklio muziejus Niūronyse, ekspozicija pasakoja apie vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės – Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos Didžiulytės – Sketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos Michalinos Didžiulytės – Ševeliovienės, rašytojos, gydytojos Vandos Didžiulytės – Albrechtienės gyvenimą ir veiklą, nes nors ir išblaškyti karų ir perversmų audrų, sugrįždavo į gimtųjų namų glėbį. Sodyboje lankėsi žymiausi ir šviesiausi to laikmečio žmonės, tarp jų vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kunigas, rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas. Su šia sodyba susiję ir dabartiniai Anykščių krašto šviesuoliai, rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai, nupūtę užmaršties dulkes nuo kūrybinio L. Didžiulienės – Žmonos palikimo, išleidę jos raštų dvitomį ir parašę biografinę knygą „Kaip lašas mariose…“.
Kiekvieno iš Didžiulių vaikų gyvenimo istorija nusipelno rašytojo dėmesio – jos turtingos, kai kurios tragiškos. Šioje publikacijoje tenka apsiriboti ties L. ir S. Didžiulių ir jų dukros V. Didžiulytės likimu, kuris ją buvo suvedęs su revoliucionierium Vincu Mickevičium – Kapsuku.
Į šį pasaulį V. Didžiulytė atėjo 1881 metų gegužės 11 – ąją kartu su broliu dvyniu Vytautu Griežionėlėse, kai jų tėvams tebuvo 25–eri. (Beje, brolis Vytautas buvo paskutinysis Didžiulių šeimos atstovas iki savo mirties, 1956–ųjų, gyvenęs Griežionėlėse. Jam mirus, sodybą paveldėtojai perdavė „Kalnapilio“ kolūkiui, tačiau namai buvo apleisti. Tik kitų, dar gyvų, Didžiulių vaikų dėka apie 1964–uosius jį pavyko restauruoti ir 1968–aisiais atidaryti muziejų, kuris tapo Anykščių muziejaus padaliniu. Sunkiai sekėsi muziejui surasti darbuotoją, kol 1970–aisiais muziejaus prižiūrėtoja dvidešimčiai metų tapo Domicelė Petniūnaitėtė, tebegyvenanti visai šalia.
Dabar muziejų prižiūrinti A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus darbuotoja Jūratė Pačinskienė gyvena gal už 50 metrų nuo Griežionėlių kaimo ribos. Pasak jos, Didžiulių žemės ribojosi su jos senelio žeme ir seneliui net nebūtų prisisapnavę, kad jo anūkė taps Didžiulių trobos muziejaus šeimininke. Moteris palydi į muziejų. Jame šalta, žiemiškai drėgna, tačiau įžiebus elektrą galima apžiūrėti ekspoziciją, nuotraukas ir išlikusias autentiškas garsios šeimos relikvijas. Šimtmečio senumo pianinas, pačios L. Didžiulienės nerta staltiesėlė, kaminas – rūkykla ir nagingo staliaus sumeistrauta spinta… Už jos – talpi draudžiamos lietuviškos spaudos slėptuvė, kurios aptikti taip ir nepavyko carinės Rusijos žandarams… muziejaus.
Taigi, gabi mergaičiukė Vanda Didžiulytė, tikėtina, skaityti ir rašyti išmoko namuose, nes augo ne tik išprususių tėvų, bet ir vyresnių seserų apsuptyje. Tad nėra ko stebėtis, kad būdama aštuonerių ji pradėjo rašyti eilėraščius. Vaikystėje parašė poetinį kūrinėlį „Nekaltas gyvenimas Stasiuko“ kurį pati pagražino paveikslėliais. Jau tuomet, matyt, skatinama tėvų, rinko ir užrašinėjo patarles, pasakas, ir dainas (penkias jos pasakas 1904 m. išleido Jonas Basanavičius. – aut. past.). Į nacionalinio judėjimo sūkurį siekiant išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos tikrų lietuvybės skleidėjų ir švietėjų dukra pakliuvo dar paauglystėje. Vos 13 sulaukusi 1894 m. vasarą dalyvavo varpininkų suvažiavime…
1896 metais kalbininko Jono Jablonskio, tuo metu mokytojavusio Mintaujoj, (dabar Jelgava, Latvija) ir dar kelių šviesuolių paskatinta, norėdama išmokslinti savo vaikus, L. Didžiulienė persikėlė su vaikais į Mintaują ir ten praleido 11 metų. Kaip teigia jos biografai, ten ji prižiūrėjo bendrabutį, tapusį tautiniu moksleivijos centru, organizavo moksleivių laisvalaikį, mokė juos dainų, rengė vaidinimus, kuriems pati rašė pjeses. Čia gyveno ir mokėsi daug Nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos kultūros veikėjų, tarp jų Antanas Smetona, Juozas Tūbelis ir kiti. L. Didžiulienė ir pati įsitraukė į revoliucinį judėjimą, slėpė nelegalią literatūrą, rūpinosi revoliucionieriais. Štai tokioje aplinkoje augo ir brendo V. Didžiulytė.
Mokydamasi Mintaujos mergaičių gimnazijoje, kurią baigė medaliu, dalyvavo slaptuose vaidinimuose „Saldi meilė“, „Lietuvaitės“, „Katorgininkai“, priklausė Lietuvos patriotų grupei. Gimnazijos suole ji susidraugavo su Lietuvos tautinio sąjūdžio dalyviu, revoliucionierium, būsimu Lietuvos komunistų partijos įkūrėju, tarptautiniu politiniu veikėju Vincu Mickevičium-Kapsuku. Ji padėdavo hektografuoti ir platinti atsišaukimus, rašė straipsnius, kartu iš rusų kalbos išvertė į lietuvių kalbą V. Hugo „Vargdienius“.
Užsimezgusi draugystė peraugo į meilę ir, baigusi mergaičių gimnaziją, 1903 m. į Šveicariją V. Didžiulytė vyko jau Mickevičienės pavarde. Ten dvejus metus jie studijavo Berno universitete Filologijos fakultete. Ten į revoliucinę veiklą jauna moteris įsitraukė kaip reikiant – organizavo lietuvių jaunimo laikraščio „Draugas“ leidimą, buvo viena pirmųjų Lietuvos moterų, įstojusių į Lietuvos socialdemokratų partiją.
Grįžusi į Lietuvą V. Didžiulytė su vyru dalyvavo 1905 – 1907 metų revoliucijoje ir už tai buvo suimta. Buvo ne iš kelmo spirta, pabėgo iš Linkuvos daboklės ir tais pačiais metais apsigyveno Sankt – Peterburge. Čia per kelis metus baigė Aukštąją meno mokyklą ir dantų gydytojos kursus. Net studijuodama ji nenukrypo nuo pasirinkto kelio, bendravo su Putilovo dirbtuvių lietuviais darbininkais, buvo Lietuvių studentų draugijos narė, dalyvavo literatūros ir meno rateliuose, vaidino, reiškėsi lietuvių ir rusų spaudoje. Jos publikacijų galima rasti XX amžiaus pradžios „Naujienose”, „Ūkininke”, „Varpe”, „Darbininke”, „Vilniaus žiniose“, Naujojoje gadynėje“, „Visuomenėje“ ir kituose leidiniuose.
Po vienerių santuokos metų Didžiulytė pagimdė dukrą Vandutę, kuri nemažai laiko praleido su močiute Griežionėlėse, o paaugusi sunkiai susirgo. Su ja 1911 m. V. Didžiulytė grįžo į Lietuvą, ir tų pačių metų gruodžio mėnesį išvyko į Šveicariją, Davoso kurortą. Po metų apsigyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina), kur nuo 1912–ųjų vienuolika metų dirbo gydytojo asistente, paskui – privačia dantų gydytoja. Kartu buvo ir Raudonojo Kryžiaus organizacijos gydytoja, nemokamai gydė vargšus. Per Spalio revoliuciją medikė buvo tremtinių sanatorijos vedėja, ypač rūpinosi sužeistais lietuviais tremtiniais. Gydytoja atstovavo lietuvių reikalams Jaltos miesto savivaldybėje, kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvių kovos su tuberkulioze draugiją.
Santykiai su vyru, kuriam labiau rūpėjo revoliucija nei šeima, komplikavosi, o 1913–aisiais, palaidojus dukrelę Vandutę, kuriai tebuvo devyneri, ir visai pašlijo. Pora išsiskyrė apie 1918 – uosius. Pasak L. Didžiulienės, dukra nesulaukė atsako iš Vinco, nors buvo sutverta meilei…
1920 m. V. Didžiulytė ištekėjo antrą kartą. Jos išrinktuoju tapo muzikantas, kompozitorius Jurgis Albrechtas. Su juo susilaukė dukrelės, kurią pakrikštijo Liudvika. Matyt, geraširdės mamos garbei. Deja, nebuvo lemta jai užaugti, mirė vos dvejų metukų. Sunku įsivaizduoti motinos ir močiutės skausmą. Kiek ašarų jos išverkė?.. Po dukrelės mirties V. Didžiulytė išsiskyrė ir su J. Albrechtu…
„Už ką dievas taip baudžia Vandą? Neteko ji abiejų dukterų, nusivylė šeiminiu gyvenimu. Dar tada, Mintaujoje, kai Vanda pasiryžo tekėti už Vinco, jautė jos, motinos, širdis, jautė ir tėvas, kad jų dukra, susiejus išgyvenimą su tuo vaikinu, nebus laiminga. Neatrodė, kad Vincui rūpėtų šeima, vardan revoliucijos galėjo net tėvą, motiną parduoti. … viena Vanda augino dukrelę, šelpė, gelbėjo iš kalėjimų savo išrinktąjį, o paskui ji tapo jam nebereikalinga. Sėdi dabar tasai Maskvoje, turi kitą žmoną, tokią kaip jis, buvusią revoliucionierę, tarnauja raudoniesiems.
Nepasisekė Vandai ir su Jurgiu, tuo surusėjusiu vokiečių kompozitorium, su kuriuo susipažino Kryme ir kiek padvejojusi sutiko už jo tekėti. Neilgam Jurgiui reikėjo Vandos…Gyvenimo malonumai, linksmybės jam buvo svarbiau už muziką. O ką jau bekalbėti apie šeimą…(…). Gaila jai Vandos. Galėjo ji tapti dailininke, gal ir poete turėjo gabumų, bet pasirinko dantistės specialybę. Kad daugiau uždirbtų, galėtų padėti savo artimiesiems. Rėmė seseris, brolius, į Sibirą ištremtą tėvą. Rūpinosi, kad nieko netrūktų ir jos momutei. Tikra rūpintojėlė, išsižadėjusi savo talento, aukojanti save kitiems.“, – rašė rašytojai ir žurnalistai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis biografinėje apybraižoje apie pirmąją lietuvių švietėją, knygnešių globėją, Liudviką Didžiulienę – Žmoną“. (Milda Telksnytė, Vygandas Račkaitis. „Kaip lašas mariose“…, Vilnius, 2004).
Motina skaudžiai išgyveno dėl dukters. O pirmosios lietuvės beletristės gyvenimo credo nusako jos pačios žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose … Bet jei kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui – tai jau būtų daug lengviau gyventi…“. Reikia, kad šiuos žodžius, išrašytus ir ant antkapinio paminklo gretimo kaimo Padvarninkų kapinėse, išgirstų ir perprastų kuo daugiau žmonių. Dėl to pasistengė rašytojai ir buvę mūsų rajono laikraščio žurnalistai Milda ir Vygandas Račkaičiai, išleidę L. Didžiulienės – Žmonos raštų dvitomį. Šiemet minimos šios iškilios moters 160-osios gimimo metinės.
Į Lietuvą V. Didžiulytė grįžo 1933 m. ir iki paskutinių savo gyvenimo dienų dirbo dantų gydytoja. Žuvo 1941 metų liepos 21 d. Panevėžyje, hitlerininkų apkaltinta šnipinėjimu ir sušaudyta Kaizerlingo miške, palaidota bendrame kape. Padvarninkų kapinėse šalia tėvų kapų jai pastatytas atminimo paminklas (kenotafas, autorius skulptorius Jonas Vasilevičius).
V. Didžiulytė periodikoje paskelbė daug eilėraščių, prozos vaizdelių. Straipsnių, vertimų, iš rusų kalbos, buvo parengusi lietuviškos ir rusiškos poezijos rinkinius „Nemiegotos naktys“, „Iš kalėjimo dainų“, kurių išliko tik pavieniai eilėraščiai.
Be minėtų M. ir V. Račkaičių knygų, žinių apie V. Didžiulytę galima rasti „Pasaulio anykštėnų žinyne“, jos gyvenimas ir veikla nušviečiami Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“, ji dažnai minima straipsniuose apie knygnešius, tautinį XIX a. pabaigos XX a. pradžios atgimimą. Tačiau šios moters gyvenimas ir veikla verta rašytojo plunksnos, išsamios studijos.