Butėnai nuo seno žemių plotu yra didžiausias Svėdasų parapijos kaimas, vadintas linksmu milžinu su 40 kiemų, ir gyventojų čia geriausiais laikais beveik pusė tūkstančio buvę. Dabar gi ta didybė stipriai sunykusi, išeina į nebūtį, sodžiuje gyventojų kažin ar septynios dešimtys belikę.
Kiekviena vietelė, kiekvienas pakraštėlis nuo seno žemėvardžiu būdavo pažymėtas. Vakaruosna, palei Šventają, nuo Margavonės pievų paupy, šiaurės pusėn besikeliančiose smėlio kalvose, nuo seno gyvuoja Pamargavonės vienkiemiai. Gyvenę kadaise čia paslaptingasis, Ožiu vadinamas Juozas Kazlauskas, Liudvikas Žvirblis, o dar dviejuose kiemuose – Juzėnai.
Paslaptingoji Pamargavonė
Didįjį Butėnų kaimą 1912 m. skirstant į vienkiemius ir traukiant burtus, tariantis buvo išsidalinti žemės, pievų ir miškų plotai viensėdžiuose. Prie plačiu lanku palei Šventąją išsidriekusių, pavasario potvynių užliejamų, turtingų Margavonių pievų įsikūrusios sodybos buvo vadinamos Pamargavonės vienkiemiais. Žemė čia daugiausiai smėlis, kai kur moliai, bet puikūs šilai ir visai šalia skaidrioji upė. Žvejoti, arklius maudyti ir patiems vasaros karštymečiais atsigaivinti. Čia pat palei upę einąs smiltėtas kelias, vienoje vietoje nuolat užtvindomas iš Kūdrių aukštumų sruvenančio nedidelio upelio, per kvapnius pušynus vedąs Grikiapelių link. Juo keliaudavo ir iki Mickūnų, iki vieškelio, į Anykščius vedančio, ar dar į tolimesnį pasaulį.
Paslaptingas Ožio gyvenimas
Viena iš gausiausių Butėnų kaimo giminių nuo seno buvo Kazlauskai. taip mes juos vadinome, tačiau senuose XIX amžiaus ir ankstesniuose raštuose jei vadinti Ažiais arba Ožiais, tik vėliau lenkiškon madon „nusvirusių“ kunigų buvo aplenkinti – ne tik Butėnuose, bet ir visoj Lietuvoj jie Kazlauskais tapo. Juozapą Kazlauską visi aplinkiniai vadino Ožiu. Gyveno jis sodyboje su žmona ir vienturte dukra Elena. Nors didoką žemės plotą valdė, jis ūkininkavo senoviškai – darbų dirbti išsiruošdavo tik esant palankiems gamtos ženklams: kuomet vėjas iš ten, kur reikia, pučia, kuomet saulė teisingai nusileidžia ir pakyla. Prieš sėją visuomet kelias dienas neskusdavo barzdos ir vis lūkuriuodavo, stebėdavo, kada gi artimiausi kaimynai Juzėnai pradės sėti. O jiems pirmuosius grūdus dirvon išbėrus, išeidavo sėti ir jis – sėdavo jau žinodamas, kad jo javai užderės tikrai geriau negu kaimynų…
Vienturtė dukra Elena buvo išdidi ir tiems laikams pakankamai daili mergina su puikiausiais kraičiais – dideliu ūkiu, daugiau nei dvidešimčia hektarų laukų, pievų ir miškų. Tačiau užkurio taip ir nesusirado, nes merginai nė vienas pirštis atvykęs nepatiko. Taip atslinko karas, pokaris, pamiškė buvo patogi bičiulystei su partizanais ir Elena tapo ryšininke. Platino atsišaukimus, nešiojo laiškus, parinkdavo maisto, kol įkliuvo ir po tardymų buvo išgabenta į Sibiro lagerius. Po gero dešimtmečio sugrįžusi dar nukaršino tėvus, galiausiai ištekėjo už našlio Jono Vilučio – Kanivolo ir kitame kaimo pakraštyje, vienkiemyje prie plento, gyvenimą baigė.
Amerikonas Liudvikas
Gausios Jurgelio Žvirblio šeimos broliai ir seserys įvairiais keliais pasuko. Jonas buvo susidėjęs su 1919 m. sovietams palankiais bolševikais ir jį kartu su kitais „raudonaisiais“ lietuviai Pakriaunio dvare sušaudė. Anelė buvo dainininkė, linksmų dainelių ir eilių kūrėja, be jos aštraus pakalbėjimo neapsieidavo nė vienos vestuvės, krikštynos.
Liudvikas daug metų gyveno Amerikoje. Nuo pat jaunumės buvęs labai stiprus, tad be baimės net Niujorko uoste jautėsi. Kol geresnio darbo nebuvo, griebėsi pačio sunkiausio – uoste laivus krauti, ant pečių maišus nešioti ir didžiules statines į triumus ridinėti. Pasakojo, kaip jį užkabinę juodukai ir kaip jis juos bent kelis iš laivo denio į vandenį sumetęs, prikūlęs kaip reikiant. Šiaip jau, pasak Liudviko, tie „juodžkiai“ žmonės neblogi, tik labai jau nemaloniai kvepia…
Nūnai Liudviko troboje tebegyvena jo dukra Stefanija su Pranuku. Vilniuje gyvenusi ir dirbusi moteris sugrįžo į mylimą Pamargavonio vienkiemį, kuris tiesiog į pušyną įsibridęs stūkso, kurio kieman pulkais laukiniai paukšteliai suskrenda. Ir gražu, ir gera juos kruopomis „pamylėti“, kelis maišus to gėrio, dažnai net iš delno tiems sparnuočiams per žiemą sulesinti. Ir savų gi paukštelių Liudviko kieme nestinga – kartais laiką ir kalakutų, ir žąsų, ir vištų…
Juzėnų gyvenimas
Feliksas Juzėnas buvo puikiausias siuvėjas – ne tik vyriškus ir moteriškus drabužius pasiūdavo, bet kur siūdamas savo pokštais visus linksmindavo, vis ką įdomesnio prigalvodavo. Kad ir jo triukas su „bėgančiu pinigu“ ar gebėjimas į kailinių rankovę taip įsprausti akmenį, kad niekas jo iš ten neiškrapštydavo. Turėjęs jis kelis vaikus, bet tie visi maži nuo visokių užkrečiamųjų ligų pasimirė ir tik vienintelė Janina „užsikabino“. Nors našlaite pasilikusi, giminaičiams padedant užaugo, ūkį išlaikė, ištekėjo, Tamošiūniene tapo. Gyveno, dirbo, išaugino vaikus, po to jau našle pasilikusi persikraustė gyvent į Butėnus, į buvusios kontoros namą ant kalnelio. Sodybą jos buvo sumanęs nusipirkti pats tikriausias pusbrolis, garsus rašytojas Juozas Baltušis, mūsų kaimo vaiko Karolio Juzėno sūnus. Bet kažkaip sumanymo neišpildė, trobesiai buvo nugriauti. J. Tamošiūnienė, nebegalėdama gyventi viena, jau būdama ant devyniasdešimties metų slenksčio, išvyko į Vilnių, apsigyveno pas anūkę, kur ir pasimirė. O namelius jos Butėnų kaimo bendruomenė įsigijo. Turi tad dabar jau kur susirinkti, turi kur posėdžiauti, minėti, švęsti. Planuoja, galvoja, kaip tą trobą moderniais rūmais paversti.
Antrojo Juzėno – Jono vienkiemis išliko. Šis taip pat ne vienus metus Amerikoje dolerius kalė. Dirbęs ten stalių dirbtuvėse, prisižiūrėjęs visokių modernių medžio apdirbimo mašinų. Ilgais rudens vakarais būrin parūkyti susirinkusiems vyrams apie tai pasakodavo, o tie stebėdavosi ir nenorėdavo tikėti, kad yra toks įtaisas, į kurį apskritas medis įleistas išeidavo rantuotas, taip sakant, profiliuotas… Įdomus buvęs žmogus, įdomi, daug įdomybių žinojusi, vaikystėje dar ir Petrapilyje pagyvenusi, dainuoti mėgusi jo žmona Emilija, ir visa šeimyna – dvi dukros bei broliai Aleksandras, Vilius bei Rimantas. Visi gyventi, dirbti, karjeros aukštumų siekti į Vilnių išvažiavo, kiek galėjo savo kaimo žmonėms padėdavo, ypač Vilius.
Tebėra dar 1939 m. pastatytas betoninis, čerpėmis dengtas tvartas, kuris dėl sumanaus, patogaus ūkininkavimui išplanavimo Žemės rūmų raštą ir piniginę premiją savininkui pelnė. Jame, kai jau nebūdavo gyvulių, sienas papuošus žaliais berželiais, vykdavo didieji susibūrimai.
Ir senieji, ir visi jaunesni čia suminėti Juzėnai vėl kartu – nematytoj draugėj Butėnų kapinių kalnelyje ilsisi, tarsi panteone stūkso skoningi jų kapaviečių paminklai. Sodyboje po pasibylinėjimų dėl jos teisme su kitais pretendentais šeimininkauja jauniausiojo Rimanto našlė Rita bei jos dukros Aušra su šeimyna. Tad gyva tebėra mūsų Pamargavonė.
