![](https://www.anyksta.lt/wp-content/uploads/2016/12/49309_64072_regular_as.jpg)
XX a. pradžioje amerikietis sociologas Johnas Girdneris pavartojo terminą „niujorkitas“ ligai, kuria sergantiems žmonėms būdingas irzlumas, greiti judesiai ir impulsyvumas, apibūdinti. Vienas tų laikų apžvalgininkas pastebėjo, kad „niujorkietis visą laiką eina taip, tarsi jo lauktų geri pietūs, o iš paskos bėgtų antstolis“. Tokios išvados darytos daugiau nei prieš šimtą metų, tad net baisu pagalvoti, ką sociologas pasakytų apie šiuos laikus…
Gruodis – ypatingas mėnuo, kai bėgti maratoną daugeliui tampa įprastą. Į super madingą rankinę ar didžiulį portfelį įsidedi sąrašą, pavadinimu „Reikia“, ir strimgalviais leki per ne visada kelininkų laiku nuvalytas autostradas, miestelių keliukus, lemputėmis mirgančius prekybos centrus, o kartais leki ir per kitų galvas, nes taip greičiau – juk „laikas – pinigai“.
Šiemet pasidariau du sąrašus „Reikia“ ir „Noriu“. Ir bandau, kad pirmasis taptų kuo trumpesnis, o antras – kuo ilgesnis. Iš pirmojo jau išbraukiau punktą „Nupirkti kalėdines dovanas“. Sakot, baisiai pasielgiau? Galbūt… Ne, tai nereiškia, kad pas man brangius žmones šiemet neateis Kalėdų Senelis. Tai reiškia, kad dovanas pirksiu ne todėl, kad reikia, o todėl, kad noriu. Gal kažkas negaus tos gražiai supakuotos dėžutės, kuriomis rūpinausi „n“ metų – niekada sau neleidau dovanos įkišti į spalvotą maišelį, nes pati jų nekenčiu, – bet gaus kvietimą išgerti kavos. Neskubant, nežvilgčiojant į laikrodį ar dar blogiau – į mobilųjį telefoną. Sakot, kad tokios dovanos gali neįvertinti? Galbūt… Daugeliui savo pažįstamų norėčiau padovanoti tylą, ramybę, pilnatvę… Prieš pat šventes, kaip kokia fėja, praskrisčiau pro jų namus, surinkčiau mobiliuosius telefonus, kompiuterius, mašinų raktelius, televizorių pultelius, kad švenčių nedrumstų jau ir taip kasdienybę jaukiantys šie parazitai. Užkurčiau kiekviename židinyje ugnį, ant stalo uždegčiau žvakę, ant eglės įžiebčiau lempeles… Tik nežinau, kaip įpakuoti ir įteikti norą būti kartu, ne ne tą norą iš sąrašo „Reikia“, o tikrą, nesuvaidintą…
Kokių dovanų šiemet pati tikiuosi gauti? Tikriausiai tai pirmi metai, kai tiksliai žinau atsakymą – aš visko turiu… Norėčiau tik vieno – dar kartą prie Kūčio stalo susėsti vaikystės namuose su savo šeima. Tik žinau, kad to jau niekada nebebus… Mano namuose savo gyvenimus jau kuria kiti žmonės, o mama ir tėtis Kalėdų su manimi niekuomet nebesutiks… Todėl ir nenoriu paskubomis pirktų dovanų, paskutinę minutę pakuotų, nes viskam trūksta laiko. Jeigu kažkieno „Reikia“ sąraše yra punktas „nupirkti dovaną Daivai“, labai norėčiau, kad jį išbrauktų, nes būtų sutaupyta bent dešimt minučių brangaus laiko, o ir sąrašas sutrumpėtų – manau, kad „Reikia“ sąrašas turi būti kuo trumpesnis…
Kas mūsų pasauliuose atsitiktų, jeigu „Reikia“ sąrašus sutrupintumėm iki minimumo? Reikia paskambinti vaikystės draugei ir pasveikinti su šventėmis… O gal nereikia? Jeigu visus metus jos neprisiminei, gal tiek tu, tiek ji gali puikiai gyventi be to skambučio…? Reikia nupirkti penkis maišus produktų, kad šventinis stalas būtų gausus, spalvotas, įmantrus? O gal nereikia? Gal garuojantis obuolių pyragas ir vasara rinkta vaistažolių arbata namiškiams bus kur kas skanesni nei šešių rūšių silkė ir visokiais „gėriais“ įdaryta antis? Dar reikia išsiųsti kokį šimtą elektroninių sveikinimų verslo partneriams bei tiems „svarbiems“ žmonėms, kurių vizitinės kortelės iš kažkur atsidūrė tavo piniginėje. Tačiau etiketo specialistai sako, kad elektroninių sveikinimų, kurių po keliasdešimt kasdien sukrenta į pašto dėžutę, beveik niekas neskaito – arba iš karto juos trina arba atidaro ir uždaro. Vertinami tik ranka rašyti sveikinimai. Bet jiems nėra laiko…
Štai išbrauki iš sąrašo „Reikia“ keletą punktų ir nieko nenutinka… Jeigu išbrauksi ir dar kelis, taip pat nieko nenutiks…
Gražiausių metų švenčių laukimą paverskim ne maratono bėgimu, o jaukiu pasivaikščiojimu apsnigtomis gatvėmis, sustokim prie šventiškai papuoštų vitrinų, gal kils noras nusipirkti, pavyzdžiui, naują staltiesę, ir pradėti kalėdinių pusryčių tradiciją… O gal įvyks stebuklas ir sutiksi su tokiais pačiais tikslais slampinėjantį draugą ir bus galima jį pakviesti puodeliui karšto šokolado – va ir dings iš sąrašo „Reikia“ punktas „paskambinti seniai matytam draugui“…
Kai ant stalo garuos karšta arbata, prie šono snaus storulis katinas, o už langų bus taip tamsu, kad tik Kalėdų senelio elniai matys kelią, peržiūrėkim „Reikia“ ir „Noriu“ sąrašus… Tikiu, kad nuoširdžiai tai padarius, šv. Kalėdų laukimas taps kur kas prasmingesnis.