
Nauji metai prasidėjo šalčiais ir kasmetine „šaldančia“ statistika. 2016 metais išvykimą iš Lietuvos deklaravo 51 tūkst. emigrantų, tai 6,4 tūkst. (14,5 proc.) daugiau negu prieš metus. Pernai į Lietuvą imigravo 21,4 tūkst. žmonių, tai 0,8 tūkst. mažiau negu 2015 metais.
Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 849 tūkst. nuolatinių gyventojų, remdamasis išankstiniais duomenimis pranešė departamentas. Per praėjusius metus nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 39,2 tūkst. (1,4 proc.).Taigi, vėl išnyko tradicinis kaimiškas Lietuvos rajonas. „Jeigu neteisingai valdysime šalį, visi protingi žmonės išvažiuos“, – yra pasakęs šiuolaikinio Singapūro įkūrėjas, vadinamas tėvu Li Kuan Ju. Taip blogai valdyti, kad išvažiuotų ir protingi ir neprotingi jau reikia talento. O sprendžiant iš emigracijos mastų, mūsų politikai labai talentingi. Tas pats Singapūro įkūrėjas apie emigraciją teigė: „Ne visi lyderiai šalių taip mano. Kai Malaizijos premjerui pasakiau, kad ši šalis kenčia dėl gerai išsilavinusių kinų ir indų emigracijos į Australiją, jis atsakė: „Tai ne protų nutekėjimas, o problemų“. Panašu, kad dauguma mūsų politikų mano taip pat.
Emigracija šiaip „nugrota tema“, bet prisipažinsiu, kad tokio laiko Lietuvoje nepamenu – ką bekalbini, arba jau emigravę, arba ruošiasi emigruoti arba galvoja apie emigraciją. Tai rodo, kad gyventi šalyje žmonėms labai labai blogai.
2014 m. buvusi mano dėstytoja Irena Veisaitė, kuri pati išgyveno holokaustą, pasakė tokią frazę: „Norint nužudyti 1000 žmonių, reikia dviejų kareivių su automatais, jie niekuo nerizikuoja, išskyrus savo sielą. O tam, kad išgelbėtum vieną žmogų, reikia daugelio žmonių nepaprastos drąsos ir pasiaukojimo. Kai pagalvoju, aš neprisimenu tų blogų žmonių veidų. Tačiau atsimenu kiekvieno gero žmogaus veidą, kiekvieną pasakytą gerą žodį.”
Šiek tiek perfrazuodamas šį posakį galėčiau pasakyti, kad šiuolaikiniams kenkėjams net ir automatų nereikia. Norint išvyti iš rajono 1000 žmonių užtenka poros valdininkų, kurie nerizikuoja niekuo, nei postais, nei alga ir net savo siela. Iš esmės jie nieko blogo gali ir nedaryt. Tiksliau daryti blogą nedarydami nieko. Nuo nepriklausomybės laikų, matyt, ne vieną tokį valdininką jau turėjom, nes rajono gyventojų sumažėjo trečdaliu.
Štai, sakykim, jau kiek laiko tęsiasi ūkininko Andriaus Juškos šiltnamių byla. Ant plauko kabo ne tik apie 10 milijonų eurų investicija, bet ir 150 (kaip kalbama) darbo vietų likimas. O jeigu paskaičiuotume, kad kiekvienas iš dirbančių turi šeimą, artimuosius, tai šis sprendimas tiesiogiai paveiks apie 400-500 žmonių. Ir visa tai priklauso ne nuo žmogaus su automatu, o nuo žmogaus su banaliu parkeriu rankoje.
Iš kitos pusės, tam, kad į rajoną atvyktų bent viena šeima, reikia didelių investicijų. Mano galva, daug protingiau daryti viską, kad tik žmonės neišvažiuotų negu po to bandyti juos susigrąžinti. Bandoma įvesti tvarką visose srityse, bet ta „tvarka“ Lietuvoje mistiniu būdu atsisuka prieš žmogų. „Tas pats Singapūro įkūrėjas yra pasakęs: „Jeigu valstybės valdymas bus nukreiptas ne į tai, kad pagerintų daugumos gyvenimą, o kad prikimštų kišenes valdančiai šalį mažumai, mums bus blogai“.
Kuo daugiau tampa „tvarkos“ visose sferose, tuo blogiau mes imam gyventi. Amžini politikų pasiteisinimai, kad laikas jau praleistas ir ateities kaip ir nėra. Tačiau pridėčiau dar vieną čia jau mano cituoto Li Kuan Ju posakį: „Mes sukūrėm Singapūrą visiškai iš nieko. Pradžia buvo skurdžių žvejų kaimelis, kuriame gyveno 150 sielų ir pastatėme vieną iš didžiausių pasaulio miestų.“
Manau, kad kol yra bet 150 žmonių, viltis turi būt gyva. Tačiau didžiausi pasikeitimai turi prasidėti vis dėlto ne nuo investicijų srauto, o nuo to, kad žmonės suprastų, kad gyventi Lietuvoje galima ir kažką kurti irgi galima. Padėtį iš esmės pakeistų supratimas, kad valdžia turi užsiimti tuo, kad gyvenimas gerėtų taip, kad žmonėms nesinorėtų išvažiuoti.