Liepų gatvelė – svėdasietiškas Tibetas

Svėdasų miestelyje, kuriame nelabai tikslios statistikos duomenimis, beveik 800 gyventojų tebegyvena, tuoj už didžiosios nūnai Bronės Buivydaitės vardu paženklintos, o kadaise turgaus aikštės, kairėn atitrūksta nedidelė, nežymi Liepų gatvė. Įdomių ten žmonių gyventa, įdomių dar tebegyvena, o vos prieš kelis metus čia buvo ir dar tebejaučiama pati nuostabiausia seniausių svėdasiškių sankaupa, pats tikriausias „svėdasietiškas Tibetas“.

Laurelių ūlyčia ir nuostabusis Aleksandras

Daug kas jau pamiršo, daug kas dar nežino, kad kadaise Svėdasų miestelio Liepų gatvė buvo vadinama Laurelių ulyčia, nes šitoje gatvėje gyveno net kelios Laurelių šeimos. Vėliau tie Laureliai, kaip ir dar daugybė stambesnius plotus valdžiusių miestelėnų, išsikėlė į vienkiemius ir Laurelių gatvikėje nebeliko. Kaip beveik nebeliko ir liepų, kurios storais kamienais kaip sargybinės amžių palei keliuką stūksojo, pavėsį ir kvapsnumus skleidė, gaivino vasarą sužydusios, bičių dūzgesio pilnais vainikais. Dabar besidairydamas vos dvi storas, aukštas liepas tesuradau, kaip ir gražius maumedžius, nes beveik visus senmedžius žmonės iškirto – baimė sugavo, jei nugriūtų, o ir rudeniniai darbai, tvarkant ant žemės sukritusią gausią lapiją, pabodo. Tačiau gatvė nuostabi – savo nuošalia ramybe, vis dar sugaunamais sodžiaus garsais, pastatų mozaika. Yra čia ir modernių mūrinukų, dailiai sutvarkytų medinių, ir dar iš ano šimtmečio pradžios trobų trobelių užsilikusių, o senoji klėtelė – pats tikriausias senosios architektūros šedevras. Pajuodę, vietomis net ištrupėję sienų rąstai, kiek pakumpęs stogas, prieklėčiai, nedidžiausios durys, užlos paslaptingosios…
Būta jau čia tos pajuodusios pirkužės tuomet, kai tolimųjų 1914-ųjų vasario 14-ąją visai netoliese, didelėje Juozapo Papučkos troboje, gimė aštuntasis, jauniausias, jo gausios šeimos vaikis – sūnus Aleksandras. Kai pasimirė tėvelis, jis buvo vos metų, tad užaugo ir mokslų siekė daugiausiai sesers Marijos Indriūnienės ir jos šeimos globojamas.
Guvus, didžių bičiulių draugėje, neišskiriamoje trijulėje su Jonu Kasčiu bei Algirdu Jurevičiumi. Jie visi kartu žaidė, ūgtelėję visi draugėje, vienas kitą pastiprindami, paskatindami savo judesyje ir dvasioje lavinosi, muzikavo ir didžių svajonių atkakliai siekė bei pasiekė. Jonas tapo puikiu dailininku, Algirdas – inžinieriumi, o Aleksandras – kunigu. Nelengvas buvo kelias į gyvenimo svajonės aukštikalnę – pirmiausia garsiojo maestro Petro Vinkšnelio pamokytas tapo visai neblogu vargonininku. Jis darbavosi Andrioniškyje, Adomynėje, kol garbiojo kan. Adomo Vileniškio paskatintas išvyko studijuoti į Kauno kunigų seminariją. Išgarsėjo kaip uolus, veik šventosios istorijos laikų kunigas, gebėjęs viskuo dalintis su savo parapijiečiais, galėjęs vargšui elgetai atiduoti ir paskutinius savo batus. Ypač tarnaudamas Skiemonyse, Kupreliškyje. Nūnai daugeliui metų nuo jo mirties praėjus rūpinamasi, kad šis svėdasiškis būtų paskelbtas Katalikų bažnyčios palaimintuoju, o vėliau ir šventuoju. 

Šis tas apie uoliąją Onutę

Du maumedžiai žymi tą vietą, kur dar visai neseniai gyveno judrioji Ona Maciulevičienė. Kukli, gal net šiek tiek nedrąsi moterėlė pripasakojo man daugybę įdomybių apie tarpukario Svėdasų jaunimo gyvenimą, mat pati visuomet katalikiško jaunimo organizacijų vadovybėje sukosi. Buvo nepaprasto uolumo pavasarininkė – ją net kun. Steponas Galvydis po daugelio metų kaip „veikėjukę“ prisiminė, pažymėjo. Susirinkimai, paskaitos, ūkiškieji ir dvasios lavinimo kursai, gegužinės, kongresai bei sporto šventės Svėdasuose bei aplinkinėse parapijose, eucharistiniai kongresai, kelionės po Lietuvą. Viskas pražuvo sovietams užėjus, bet pokariu išliko – į Sibiro tremtį ar lagerius nepakliuvo. Ištekėjo už tokio gana rūstaus paslaptingo vyro, kurio atvaizdą matydavome mokyklos stende, skirtame Antrojo pasaulinio karo pergalės šlovei – fotografijoje jis, sovietinis karys, motociklu Berlyno gatvėmis važiuojantis. Įdomu, kad O. Maciulevičienė buvo pirmoji viešosios miestelio bibliotekos vedėja, o dabar jos Vilniuje gyvenanti anūkė, tuomet knyga pamėgusi, dažnai Svėdasų bibliotekai dovanoja visai naujų, tik nupirktų ar trumpai savojoje bibliotekoje buvusių knygų. Tegul skaito, tegul kultūros turtais mėgaujasi svėdasiškiai.

„Svėdasietiškas Tibetas…“

Liepų gatvėje kadaise gyveno, o ir dabar gyvena net keli gerokai į dešimtą dešimtį įkopę žmonės. Jei taip žengtume nuo rytinio pakraščio, tai pirmoji minėtina Vitolda Neniškienė būtų. Nors jau 95-erių, bet ją galėčiau pavadinti viena linksmiausių, vitališkiausių moterų. Vasarą turi daržiuką, išaugina nuostabiausių, pasak sūnaus Osvaldo, firminių bulvių, šaltmečiu jos mankštyba – vištų ūkio priežiūra. Jauna likusi našle, bet tris savo berniokus puikiai išauklėjusi ir išmokslinusi. Puiki, daugumai tikusi siuvėja, ekonomiškai gebėjusi suskaičiuoti, rublį pelnyti ir naudingai išleisti. „Štai kiek mano uždirbta, kiek išleista, kiek artimiesiems pagalbai duota…“ – sviedžia ant stalo skaitmenų primargintą nedidelę knygutę.
Dar kartais ką nors savo senutėle mašina susiuva, bet nebereikia siuvėjų dabar, viską turgelyje pagal naujausią madą gauna ir pigiai perka. Pokalbiai su senąja siuvėja – nuostabiausia atgaiva, nemažai prirašiau jos pasakojamų istorijų – ir apie vaikystę Gykių kaime, ir apie nuotykius mamos tėviškėje Butėnuose, ir apie ilgą visokio gėrio ir sielvarto kupiną gyvenimą. Gal mėnesiui po mūsų uolių pokalbių praslinkus, vėl trumpai užsukau, o ji šviesiai ir tiesiai manęs užklausė, ar jau ką nors iš tų jos kalbų parašęs. Dar ne? Tai ji tuomet norinti pasakyti: „Tinginys gi, Tamsta, esat…“ Pribloškiantis, bet ir kartu ir gaivinantis – aukščiausio lygio jumoras.
Kaimynijoje vėl nebejaunų žmonių gyvenimas – pora jau taip pat devintą dešimtį bebaigiančių mokytojų – Birutė ir Juozas Baleišiai. Jie veik visuomet kartu – net miestelyje ir bažnyčioje, suėjime, laidotuvėse.
Dar vienas dviejų metelių iki devynių dešimčių pritrūkstantis – Bronius Pivoriūnas. Elegantiškas, stilingai apsirengęs, didžiose šventėse ir skrybėlę užsidedantis vyras, visą gyvenimą siuvėju darbavęsis. Dabar jau senatvė jaučiasi – kaip reikia nebemato, pirštai nebe tie, jau ne tik siūti, bet ir armonika groti nelengva. Netoliese dukros uoliai globojama tebegyvena į paskutinįjį šimto penkiametį įkopusi sentikė Kovaliova – Simonienė. Jau tolėliau nuo gatvės sumanioji Antanina Žemaitienė gyvena – ir jai virš devyniasdešimt, o ten, kur gatvė gal į tris šakas kaip liepos laja išsiskleidžia, labai tvarkingoje trobelėje pas dukrą glaudžiasi vasario mėnesį jau 95-erius metus minėsianti dar viena linksmuolė Elena Binkauskienė. Pernai didi netektis gatvę ištiko, mat 95-erių sulaukęs, tuo metu jau miestelio senelių namuose glaudęsis, buvęs vargonininkas Jonas Porcikas pasimirė.