Gimęs dvyliktu kunigauja 70 metų

Bene vyriausias iš Anykščių krašto kilęs dvasininkas kun. Albinas Pipiras kunigauja jau beveik 70 metų, kelis dešimtmečius buvo Pušaloto parapijos klebonas. Nūnai čia tebegyvendamas jubiliatas talkininkauja jaunesniam administratoriui, tebėra žvalus, mėgstantis bendrauti ir atrodo viskuo besidomintis, dažnai leidžiasi į atsiminimus, džiaugiasi gimęs pirmąją 1925 m. dieną netoli Skiemonių ir augęs gausioje bei vieningoje ūkininkų šeimoje.

Ne kartą buvau gimtajame kun. A. Pipiro kaime – Želtiškiuose, ne kartą dvasininką mačiau besimeldžiantį gimtosios parapijos bažnyčioje, Janonių atlaiduose, bet taip ir nepasisekė plačiau pasišnekėti, šį tą užrašyti. Bandžiau žinių teirautis laišku, bet bendrauti mėgstantis kunigas atsiuntė tik sveikinimo atviruką ir pakvietė į svečius. Tą dieną Pušalotas skendėjo šiltos žiemos dienos ūke, ant kalnelio stūksojo senutėlė medinukė bažnytėlė, aplink daug žalumos, milžiniškos kun. A. Pipiro sodintos tujos, su šventoriumi susijungiančios kapinės ir šalia jų senas klebonijos namas – kunigo jubiliato prieglobstis. Paspaudus skambučio mygtuką duris atveria puikiausiai nusiteikęs šeimininkas. Susėdame bibliotekos kambaryje tarp keliomis eilėmis sustatytų lentynų – klebono rinkinyje yra apie 7 tūkstančiai knygų, visos tvarkingai išdėstytos temomis. O kalbą pradedame nuo pat pradžių, dar XIX amžiaus, kuomet Želtiškių kaimo ūkininkaitis Justinas Pipiras, ne tik pagelbėdavęs tėvų namuose, bet ir sėkmingai vertęsis supirkinėdamas linus. Kartą užsukęs į Nagurkiškio kaimą ieškodamas linų pirkti į vieną trobą, pamatė po aslą bevaikščiojančią bene trejų metų mergaitę ir pranašingai pratarė: „Kai užaugs, bus mano žmona“. Nors ir negreit, bet taip atsitiko tuomet, kai mergaitei Anelei Vitkūnaitei buvo 18 metų, o jaunikis buvo 20 metų vyresnis.
Būta tarp jų meilės ir gražaus sutarimo ir vaikučių gerasis Dievas leido susilaukti didelio pulko: Juozapas, Viktoras, Stanislovas, dvyniai Steponas ir Teofilija, Valerija, Angelė, vėl dvyniai Justinas ir Povilas, dvynės Emilija ir Kamilė, dvyliktu gimęs Albinas, Vladislovas, Bronislovas – iš viso keturiolika. Toks jau likimas, kad po Pirmojo pasaulinio karo siautusios ligos dar kūdikystėje pakirto visas tris poras dvynukų, sesuo Valerija mirė 18, o kurie „užsikabino“, gyveno ilgai. Broliai Juozapas ir Viktoras mirė persiritę per 90, sesuo Stanislava Petrusevičienė, gyvenanti Šiaudynės kaime prie Kurklių, atšventė šimtmetį.
Didelės šeimos smagumai – jauki bičiulystė, gebėjimas dalintis rūpesčiais ir džiaugsmais, bendros maldos vakarais. Šventadieniais sunku būdavo prikalbint kurį iš šeimynos pasilikti namuose, visi norėjo eiti į Skiemonis, į bažnyčią. O kokios nuostabios kaime būdavusios gegužinės bei birželinės pamaldos – su litanijomis ir liaudies dainomis.
Ūkį tėvelis planavo palikti vyriausiajam sūnui Juozapui, kitus atidalyti ar leisti į mokslus. Albinui mokslai sekėsi, bet baigęs 4 skyrius Skiemonyse kiek patingo, nenorėjo su kaimo bičiuliais skirtis, tad metus praleido namuose. Vyresnysis brolis tuomet pasakė, kad jei niekur mokytis neisiąs, teks eiti tarnauti pas svetimus, nes jam ūkyje darbininkų pakanka. Tuomet sukruto – 5–6 skyrių lankė Alantoje, po to įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigdamas svajojo tapti inžinieriumi ar teisininku, tačiau pajutęs pašaukimą nusprendė stoti į seminariją. Tėvai apie tai išgirdę tarsi ir nelabai pritarė – tokie laikai atėjo, kad kunigus areštuoja, gal net bažnyčias uždarys, bet palaimino mokslams.
Į pirmąjį kursą Kauno kunigų seminarijoje įstojo bene 120, buvo 1943–ieji, daugeliui grėsė būti išvežtiems į reicho tarnybą, o po kelerių metų sugrįžus sovietams pavojai tapo dar didesni. Siautėjo saugumas, vykdydavęs kratas bei gaudynes pačioje seminarijoje, daug kas pakliuvo į kalėjimus, kiti atkrito ir baigiamajame kurse teliko dvidešimt moksladraugių.
O mokslai buvę rimti, profesūra užsilikusi dar iš tarpukario – nenupirkti daktarai. Abejoti, svarstyti galėjo iki šventimų, o tada jau reikėjo apsispręsti ir pasakyti „Taip“. Kauno arkikatedroje 1949 m. rugsėjo 25–ąją kunigu įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas, primicijų tėviškėje švęsti nepavyko, nes Skiemonių bažnyčia buvo laikinai uždaryta. Už sėkmę Aukščiausiam ir artimiesiems padėkojo tik Trijų Karalių atlaidų šventėje, o 1950 metų vasarą Šv. Mišias šventęs krikštatėvio Simono Genio namuose Janonių kaime, vėliau išgarsėjusiame Mergelės Marijos apsireiškimu.
Lietuvoje dar vyko partizaninė kova, po kraštą siautėjo stribai, saugumiečiai, okupacinės kariuomenės kariai. Žmonėms reikėjo nusiraminimo, paguodos, užuojautos, daugelis atramos ieškojo Dieve, bendravime su kunigais. Kunigystės A. Pipiras ėmėsi uoliai, metus darbavosi Vabalninke, šešerius Biržuose, dar dvejus Ramygaloje, kur dalyvavo atstatant karo metu nugriautą bažnyčios bokštą, drąsiai kopė į pačią jo viršūnę, svaiginantį dangaus artumą pajusti ir po apylinkes pasidairyti. Penkerius metus pabuvęs Rozalimo parapijos administratoriumi, 1964 metais tapo Pušaloto klebonu. Bičiulišku atvirumu, paprastumu suradus kelią į parapijiečių širdis, bažnyčia prisirinkdavo pilnutėlė, netrūko jaunimo ir vaikų patarnautojų. Rajono valdžia, komunistai ir ateistai buvo baisiai nepatenkinti – baudė už vaikų katekizavimą ir už neva „reakcingus“, sovietų valdžiai priešingus pamokslus. Klebonijoje vasaromis nuolat gyvendavo vienas ar net keli seminaristai, jaunimą klebonas mėgo, rėmė, dalijosi, kaip vaikystėje dalytis buvo išmokęs.
Nežinia ar dėl neįtikimo sovietų valdžiai, ar atsitiktinai vieną naktį buvo užpultas ir sužalotas į kleboniją įsibrovusių piktadarių. Patyręs smūgių kirviu ir peiliu su 11 žaizdų galvoje ir 44 kūne, netekęs sąmonės buvo įmestas į rūsį mirti, bet stebuklingai išliko gyvas. Ilgokai gydėsi, sugrįžo į parapiją ir iki šiol energingai darbuojasi. Sulaukė ne vieno garbingo jubiliejaus, ant sienų kabo Šventojo Tėvo palaiminimai ir auksinės, ir deimantinės kunigystės sukakčių progomis, Pasvalio garbės piliečio pažymėjimas ir kiti brangūs raštai.
Nūnai dar tvirtas altarista jubiliatas A. Pipiras leidžia šviesios senatvės dienas, o su juo bendraujant visai neatrodo, kad šio žmogaus pečius nors kiek slėgtų beveik devyniasdešimties metų našta. Vis dar aktyviai domisi pasaulio įvykiais, perka savo gausiai bibliotekai knygas, daug skaito. Spausdintą žodį pamėgęs dar tėviškėje, mat tėvai prenumeravo kelis laikraščius: „Lurdą“, „Mūsų Rytojų“, „Pavasarį“… Mokydamasis seminarijoje ėmė kaupti biblioteką, vėliau, jau kunigaudamas, pirko viską, kas geriausia, daug knygų į rinkinį pateko iš mirusių pažįstamų kunigų bibliotekų. Galiausia pernai išleidęs ir savo gyvenimo atsiminimų knygą „Tikėjimu, meile, viltimi“.
Mėgęs keliauti, išmaišęs visą Sovietų sąjungą, buvęs ir užsienio valstybėse, net ir Šventojoje žemėje. Klebonas mėgsta visus ūkiškus darbus, darže prisiaugina daržovių, nušienauja pieveles, kadaise net buvo pramokęs austi. Didžiai domisi ir egzotiniais augalais. Dar tėviškėje, kai seserų namuose tarsi ir nebebuvo, jis, gal dešimtmetis, ėmėsi prižiūrėti gėlių darželius taip sėkmingai, kad pro jų sodybą vieškeliu pravažiuojantys žmonės stebėdavosi ir net sustodavo pasižiūrėti.
Klebonijos kambariuose nūnai daug egzotiškų žolynų – reaurikarija, klyvis, amariliai, petunijos, orchidėja, fikusai, palmės, bromelijos… Reti puošnūs augalai auga ir sodyboje – įvairūs lazdynai, tujos, eglės, pušys, klevai. Ošia, žaliuoja, ramina ir Dievo sukurto pasaulio didybę ir grožį įprasmina.