Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre iki kovo 8 d. dar galima aplankyti fotomenininkės ir dizainerės Vėtrės Antanavičiūtės foto parodą „ELEMENTAI”. Šioje, iš dviejų ciklų susidedančioje, parodoje autorė atsiskleidžia kaip objektų fotografė. Tačiau darbuose užfiksuoti daiktai (kalendorius, maldaknygė, sena stiklinė, kormorano skeletas, žuvies galva), akmenys, vanduo, krioklys – nėra tiesiog objektai. Jie savyje neša daug didesnį “svorį”, yra tam tikros visumos sudėtinės dalys – elementai. Fotomenininkės užfiksuoti elementai ir juos supanti aplinka sukuria visumą. Tačiau kiekvienas atskiras elementas savyje talpina tą pačią visumą, nes jis yra neatsiejama jos dalis. Fotografijų autorė savo darbuose mums pateikia tai, ko mūsų akys paprastai nefiksuoja. Mes pajaučiame tą visumą, kuri ir susideda iš daugybės atskirų elementų (matomų ir nematomų) ir begalybės momentų. Tą paslaptingą ir iš pirmo žvilgsnio neapčiuopiamą ryšį, persmelkiantį visa ir visus.
Ciklo “Natiurmortas” pagrindinė tema – išnykimas, susiliejimas. Tai išnykstantys daiktai, Fotografijose pavaizduoti daiktai, kurie tuoj susilies su siena, išnyks – tiek fiziškai, tiek ir iš mūsų atminties. Ir galų gale šie daiktai išnyks, susilies su visuma ir taps vieniu. Vienaip ar kitaip mes visi esame tarpusavyje tampriai susiję šioje begalinėje Visatoje. Su nesuskaičiuojama daugybe galaktikų ir planetų, kurios nė akimirkai nesustodamos, milžiniškais greičiais skrieja joms nubrėžtais keliais. Atėjus skirtam laikui vienos išnyksta, kitos atsiranda. Kaip daiktai ir mes, žmonės. Bet dėl to niekas nesikeičia. Būties ratas nesustoja.
Parodoje eksponuojami ciklai skiriasi pagrindinėmis temomis ir tuo, kad “Natiurmortuose”, objektai statiški, nors iš tikrųjų ir jie nėra iki galo nejudantys, jie nyksta, irsta. Kitimas yra judėjimas. Mūsų akys to nefiksuoja, bet žiūrėdami į fotografijas tai suprantame. Užfiksuotas tik tam tikras momentas – nykstanti daiktų būtis, susidedanti iš atskirų momentų ir vieną iš jų Vėtrė užfiksuoja fotografijose. Vėtrės įamžinti daiktai tuoj susilies su aplinka ir išnyks. Rodosi tik fotografija gali sustabdyti tą momentą. Žiūrėdmas į šias fotografijas labai aiškiai suvoki akimirkos laikinumą ir atskirumą. Ji vienintelė tokia, tačiau iš jų susideda visuma.
Cikle “Akmenys” pagrindinis akcentas yra kieto ir skysto elementų tekstūra. Šiuo atveju – nejudantys akmenys ir raibuliujantis, banguojantis vanduo. Ilgo išlaikymo nustatymai padeda užfiksuoti fone judančius objektus, kai kadre vieni objektai yra stabilūs, statiški, o kiti dinamiški. Kol kameros užuolaidėlės atidarytos fotoaparatas fiksuoja viską, kas yra kadre, visas per tą laiką kadre pasirodžiusias marių bangeles, visą vandens kelią tame kadre. Pritaikius šią techniką vanduo įgavo kitokią tekstūrą. Nuotraukose vanduo atrodo kaip šilkinis. Jis takus ir švelnus, o akmuo – grubus, kietas, nelygus. Šie elementai, išsiskirdami savo tekstūra ir pavidalu, sudaro harmoningą visumą, kurią Vėtrė ir įamžina. Naudojant ilgo išlaikymo techniką tam tikri tuo momentu į kadrą pakliuvę elementai (daiktai, šviesa, judesys ir t.t.) tarsi sugeriami ir “apgyvendinami” kadre. Tokiu būdu užfiksuojama ir mums parodoma akimirkoje telpanti visuma, kuri priverčia mus sustoti ir pajusti tai, kas yra čia ir dabar, pastebėti akimirkos unikalumą.
Vienas ryškiausių fotomenininkės bruožų yra tai, kad ji kadrą „užaugina“ mintyse ir tame slypi jo galia. Kaip pati Vėtrė ne kartą minėjo parodos atidarymo metu – jos kadras gimsta dar prieš nuspaudžiant mygtuką. Fotografijų autorė visų pirma pati viską sugeria į save, surankioja, kaip ta ilgo išlaikymo funkcija, išnešioja mintį kaip kūdikį ir tada gimsta kadras. Žiūrovas tai jaučia ir fotografijos iš karto jį patraukia, nes jos turi ką pasakyti ir jos kalba iš karto. Net nepastebi kaip tarp tavęs ir ant sienos kabančios fotografijos atsiranda ryšys.
Vėtrės darbai kalba su žmogaus siela, ne su jo protu. Protas atskiria vieną objektą nuo kito – sukuria ribas tarp jų, o gamtoje veikia kitokie dėsniai ir siela juos supranta, jaučia visumą. Vėtrės darbuose telpa labai daug ir netgi sunku įvardinti kas. Juose telpa gyvenimas ir mirtis, gamta, visata ir dar daugiau – tai, kas arti, kas yra tavyje. Pažvelgus į šias fotografijas tarp jų ir žiūrovo iš karto gimęs mistiškas ryšys protą jau sunkiai prileidžia. Šis ryšys panaikina proto vertinimus ir tada į fotografiją žvelgia tik viską aprėpiančios sielos akys. Mūsų protas čia mažai ką gali įžvelgti, tačiau siela čia išgyvena save. Jai čia – namai. Čia telpa tai, ką protui sunku įvardinti ir išskirti. Protui čia nieko nėra, tik akmenys ir vanduo. O siela čia randa viską. Šie kadrai perpildyti vidiniu žinojimu, visumos išjautimu, kuri taip sunkiai paaiškinama. Neaprėpiama. Nedalijama. Viena.
