Griežionėlių muziejuje – knygnešių epochos atšvaitai

Atokiau nuo didžiųjų turistinių maršrutų Andrioniškio seniūnijos Griežionėlių vienkiemyje išlikusi Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba (dabar A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus padalinys) mena Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių žygdarbius, joje gyvenusius tautos žadintojus ir švietėjus, pirmąją lietuvę moterį beletristę, geriausią Lietuvos gaspadinę Liudviką Didžiulienę – Žmoną, tautosakos rinkėją, bibliofilą Stanislovą Didžiulį bei aštuonių jų vaikų pasiekimus ir likimus. 1968 m. įkurto muziejaus ekspozicija pasakoja apie vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės – Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos Didžiulytės – Sketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos Michalinos Didžiulytės – Ševeliovienės, rašytojos, gydytojos Vandos Didžiulytės – Albrechtienės gyvenimą ir veiklą, nes nors ir išblaškyti karų ir perversmų audrų, jie sugrįždavo į gimtųjų namų glėbį. Sodyboje lankėsi žymiausi ir šviesiausi to laikmečio žmonės, tarp jų vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kunigas, rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas. Su šia sodyba susiję ir dabartiniai Anykščių krašto šviesuoliai, rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai, nupūtę užmaršties dulkes nuo kūrybinio L. Didžiulienės – Žmonos palikimo, išleidę jos raštų dvitomį ir parašę biografinę knygą „Kaip lašas mariose…“
Muziejų per metus aplanko apie 800 Lietuvos istorija ir kultūra besidominčių žmonių, daug svečių muziejuje apsilankė užvakar per Knygnešio dieną. Šis muziejus ypatingo susidomėjimo turėtų sulaukti šiemet paskelbtais Lietuvos kalbos kultūros metais.

Kur susibėgdavo
knygnešių keliai

Tebestovi apie 1820–1850 metus statytas lietuvybės puoselėtojų S. Ir L. Didžiulių šeimos namas (Dabar – Didžiulių šeimos memorialinis muziejus), svirnas. Čia spaudos draudimo metais į sodyboje įrengtą slėptuvę atkeliaudavusios lietuviškos knygos ir spauda vėliau pasklisdavo po visą Aukštaitiją. Daug kartų sodybą krėtę žandarai šios slėptuvės taip ir neaptiko. Šiame name su pertraukomis iki mirties 1925 m gyvenusi L. Didžiulienė buvo tas traukos centras, dėl kurio čia sugrįždavo po platų pasaulį pasklidę jų vaikai. Mirus Griežionėlėse gyvenusiam jos sūnui Vytautui Didžiuliui, sodybą paveldėtojai perdavė „Kalnapilio“ kolūkiui, kuriam nerūpėjo istorinė ir kultūrinė sodybos praeitis ir namai buvo apleisti. Dėka kitų, dar buvusių gyvų Didžiulių vaikų, apie 1964 – uosius namą pavyko restauruoti ir 1968 – aisiais atidaryti muziejų. Muziejui buvo sunku surasti darbuotoją, kol apie 1970–uosius muziejaus prižiūrėtoja dvidešimčiai metų tapo Domicelė Petniūnaitė, kuri iš pradžių muziejuje ir gyveno. Tuo metu prieš muziejų stūksojo kolūkio fermos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę jos buvo nugriautos, viename mūriniame kampelyje įsikūrusi ji ir tebegyvena.
Šiuo metu muziejaus lankytojus pasitinka vos 50 metrų nuo Griežionėlių kaimo ribos gyvenanti Jūratė Pačinskienė, kurios senelio žemės ribojosi su Didžiulių valdomis.
Pasak muziejaus šeimininkės J. Pačinskienės, ekspozicija atspindi L. ir S. Didžiulių, jų vaikų gyvenimą ir veiklą. Stenduose – šeimos ir artimųjų nuotraukos, išlikusios rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, knygos,draudžiamoji spauda, platinta šios gausios šeimos narių („Aušra“, „Varpas“), išlikę buities ir asmeniniai daiktai, (indai, rankdarbiai, L. Didžiulienės suknelė)
Gretimame kambaryje eksponuojami šeimos baldai: fortepijonas, skrynia, stalelis, veidrodis, paveikslai. Spaudos draudimo metais sodyba buvo tapusi draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centru. Priemenėje išlikusi senoji spinta, nuo žandarų akių slėpusi įėjimą į tarpsienį, kur buvo slepiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių J. Šiaučiūno, J. Beliako, K. Udros ir kitų. Patys Didžiuliai turėjo gausią biblioteką, kuria naudojosi to meto šviesiausi Lietuvos žmonės: J. Jablonskis, J. Basanavičius, M. Biržiška, M. Davainis-Silvestravičius ir kiti.
Muziejuje vyksta edukacinės programos, kuriose pasakojama apie lietuviškos spaudos ir mokyklų uždraudimą, slaptąsias mokyklas ir daraktorius, Anykščių krašto knygnešius.

Gėrio ir šviesos skleidėja

Pernai sukako 160 metų nuo pirmosios lietuvės moters beletristės, pedagogės, Lietuvai ir savo šeimai pasiaukojusios, geriausios ano meto Lietuvos gaspadinės Liudvikos Didžiulienės – Žmonos gimimo. Nuo sovietmečiu, o ir dabar, nepelnytai primirštos jos asmenybės ir kūrybos užmaršties dulkes nupūtė rašytojai, ilgamečiai mūsų rajono laikraščio žurnalistai M. ir V. Račkaičiai. Iš L. Didžiulienės gyvenimo ir veiklos semtis išminties, pasiaukojimo gali dabartinė karta, nes šios moters puoselėtos vertybės meilė Lietuvai, jos kalbos ir tradicijų puoselėjimas bei dvasingumas nekinta šimtmečiais, tačiau taip aukotis, taip gyventi, mažai kam noro ir valios atsiranda…
„L. Didžiuliene – Žmona susidomėjome apie 1985–uosius, nes manėme, kad pirmoji Lietuvos beletristė nepelnytai primiršta, nes jei ne tokia gausi šeima ir keliaujant pas anūkę palaidojusią dukrą į Jaltą dingę rankraščiai, gal ir Žemaitę būtų aplenkusi, – sakė M. ir V. Račkaičiai per daugiau kaip dešimtmetį per atostogas, laisvadienius surinkę po kruopelytę išbarstytą jos kūrybinį palikimą, susigiminiavę su šios neeilinės moters anūkais… – Kuo labiau gilinomės į jos gyvenimą ir kūrybą, tuo ryškiau atsiskleidė neįtikėtinas šios moters pasiaukojimas, altruizmas, talentas. Šalia šeimos svarbiausiu gyvenimo tikslu ji laikė „tautystės pamatų užlaikymą“, o gyvenimo džiaugsmu vadino galimybę bent vienam žmogui ašarą nušluostyti“. Jie surankiojo į raštus L. Didžiulienės kūrinius, ranka perrašė per 400 įvairiuose archyvuose saugomų laiškų. Juk tuomet galimybės kopijuoti nebuvo. Daug padėjo anūkės Panevėžyje gyvenanti Irena Jurevičienė, su kuria R. Račkaitis teigė kalbėjęsis praeitų metų pabaigoje, ir amžino atilsio jau išėjusi, už Atlanto gyvenusi Halina Mošinskienė.
Pasak Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekos Krašto dokumnentų ir kraštotyros skyriaus vedėjos Audronės Berezauskienės, bibliotekoje saugomi susirašinėjimo su H. Mošinskiene laiškai, kuriuos padovanojo M. ir V. Račkaičai. „Gimtadienio jubiliejui buvo paruošta paroda, kaupiama medžiaga. Vienos knygos parodoje buvo eksponuojama L. Didžiulienės knyga „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti dievo dovanas“. Tai pirmoji lietuviškai parašyta kulinarijos knyga, išleista 1895 m., tikra unikali bibliografinė vertybė, bibliotekos nusipirkta iš klaipėdiečio, – pastebėjo A. Berezauskienė.
L. Didžiulienė augo Salų dvaro administratoriaus Antano ir Petronėlės Nitų šeimoje šalia Salų dvaro, ir į Griežionėles atitekėjo 1877 – aisiais. Pasak M. ir V. Račkaičių, jos išrinktasis Stanislovas Didžiulis, senos lietuvių bajorų giminės palikuonis, prieš 1963 m. sukilimą lankęs Panevėžio gimnaziją, kaip ir ji, garsėjo lietuvybės puoselėjimu, turėjo sukaupęs didelę biblioteką, kuri ypač džiugino jauną ir smalsią L. Didžiulienę. Tačiau vedybinis gyvenimas nebuvo toks džiugus. Jų pažiūros į visuomeninį gyvenimą sutapo, bet dėl šeimos moralinių nuostatų jos visiškai skyrėsi. Vyras, nevaržomai gyventi ir viską sau leisti pratęs bajorų ainis, savo neištikimybe, despotiškumu neretai giliai įskaudindavo žmoną. Patirtų nuoskaudų, nusivylimų atgarsiai ryškūs L. Didžiulienės atsiminimuose „Atvažiavus „svetimon šalelėn“, pasjutau inklimpus, giliai inklimpus maurynėn. Ir tai, ko daugelis mergaičių man pavydėjo, dėl ko per dvejus metus, man vieton išsvajotos laimės, davė nusivylimo. Ir kas dabar daryt? Kas daryt? Žiedai sumainyti, žodžiai ištarti, atgal nebesugrįšiu… Nusiblaiviau ir pradėjau gyvent“. Nenuleido rankų, nepasidavė nevilčiai. Paguodą ir nusiraminimą rado vyro bibliotekos knygose, kurioms rasdavo laiko tarp nesibaigiančių ūkio darbų ir rūpesčių dėl vis didėjančios šeimos. Kaimo moterų patarėja ir švietėja, valstiečių guodėja ir globėja. „Skausmo ir sielvarto surakinta ėjo karžygiškai galvą pakėlusi šviesi, kilni mūsų mamutė. Aplink save skleidė šviesos ir šilumos spindulius, kurie šildė, ugdė, žavėjo kitus. Jai pačiai nieko nepalikdami.
Nepaprastas altruizmas. Ar savas, ar svetimas – visi rasdavo pas mamutę pagalbą varge, paguodą nelaimėje. Tam padės, tą sušelps, tą nuramins, tą paguos, tam maisto, tam rūbų parūpins, tą materialiai, tą moraliai parems“, – tokiais žodžiais motiną apibūdino jos duktė Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė.
Praėjus vienuolikai metų po vedybų šeimoje buvo 9 vaikai, kurių 8 užaugino. Širdies šilumos užteko visiems, nes, kaip prisimena jos vaikai, L. Didžiulienė sugebėjo visus apgobti širdies šiluma, skaidrinti jų dienas pasakomis, dainomis, niekas jos nematė supykusios, paniurusios. O juk ne tik ūkio reikalai spaudė, kiek baimės ir išgyvenimų buvo dėl slepiamos draudžiamos lietuviškos literatūros, kai žandarai krėsdavo namus, įsiutę sudraskydavo net ir nedraudžiamas knygas. Tačiau taip ir nerado už trijų durų spintos gudriai įrengtos slėptuvės. Juk sodyboje kryžiavosi pačių aktyviausių knygnešių keliai.
1896 metais kalbininko Jono Jablonskio, tuo metu mokytojavusio Mintaujoj (dabar Jelgava, Latvija) ir dar kelių šviesuolių paskatinta, norėdama išmokslinti savo vaikus, L. Didžiulienė persikėlė su vaikais į Mintaują ir ten praleido 11 metų. Kaip teigia jos biografai, ten ji prižiūrėjo bendrabutį, tapusį tautiniu moksleivijos centru, organizavo moksleivių laisvalaikį, mokė juos dainų, rengė vaidinimus, kuriems pati rašė pjeses. Čia gyveno ir mokėsi daug Nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos kultūros veikėjų, tarp jų Antanas Smetona, Juozas Tūbelis ir kiti. L. Didžiulienė ir pati įsitraukė į revoliucinį judėjimą, slėpė nelegalią literatūrą, rūpinosi revoliucionieriais.
Per Lietuvą ritantis Pirmojo pasaulinio karo frontui, kviečiama dukros Vandos, kuri neseniai buvo palaidojusi džiova sirgusią savo dukrelę, L. Didžiulienė ryžosi nors trumpam dukrą aplankyti Jaltoje. 1915–ųjų pavasarį ji išsiruošė į kelionę, tarp būtiniausių daiktų pasiėmusi ir į atskirą pintinę sukrautus savo parašytus, bet dar neskelbtus rankraščius. Kelionės pabaigoje šis brangiausias jai turtas buvo pavogtas. Matyt, tvarkinga, ori ponia kažkam pasirodė pintinėje gabenanti vertingus daiktus, tačiau vagių laukė tik jiems nesuprantama kalba prirašyti popieriaus lapai. Jie nieko nepešė, tačiau raštų savininkei tai buvęs toks smūgis, kad ji kelis mėnesius sirgo, trumpa kelionė pas dukrą užtruko… 9 metus, nes iš tik susikūrusios Sovietų Sąjungos ištrūkti buvo neįmanoma.. Būdama šešiasdešimtmetė, ji su nesenkančia energija globojo karo pabėgėlius, beglobius vaikus, šelpė, guodė, slaugė… Čia ji daug prisidėjo kuriant lietuvių džiovininkų sanatoriją, buvo jos ūkvede.
Į Lietuvą grįžo 1924–aisias, pagyveno pas sūnų Antaną Panevėžyje. Niekas čia buvusiai varpininkei, pirmajai lietuvių beletristei švietėjai, lietuviškos dvasios žadintojai dėmesio nerodė, ją pamiršo ir buvę jau aukštus postus užėmę jos mokiniai.
Neužsibuvusi Panevėžyje, pasigavusi plaučių uždegimą, nuo darbų ir rūpesčių pervargusia širdim grįžo į Griežionėles. Čia ją aplankė Vaižgantas, guodė, kad pasveiksianti, skatino rašyti. Deja, eidama 70–uosius 1925 metų spalio 25-ąją ši didi moteris išėjo Anapus…
L. Didžiulienę laidojo J. Tumas–Vaižgantas netoliese esančiame Padvarninkų kalnelyje, į kurį taip mėgdavo įkopti L. Didžiulienė, iš kur reginys 20 kilometrų aplink. Anot Vaižganto, “vieta poetingiausia Lietuvoje, kaip tik atitinkama didžiai Lietuvos mylėtojai ir jos darbininkei“.
Po poros metų šalia atgulė jos vyras Stanislovas Didžiulis, čia palaidotas ir jų ištikimiausias talkininkas, knygnešys Jonas Šiaučiūnas. Šalia – hitlerininkų nužudytos dukros, poetės, gydytojos Vandos Didžiulytės kenotafas…

Knygnešio dieną muziejuje
klegėjo jaunimas

Ketvirtadienį, minint Knygnešio dieną, į lietuvybės puoselėtojų, draudžiamos lietuviškos literatūros platintojų S.ir L. Didžiulių memorialinę sodybą – muziejų atvažiavo Antano Vienuolio progimnazijos moksleiviai, dauguma – pasipuošę tautiniais kostiumais. Juos pasitiko muziejaus darbuotoja J. Pačinskienė, parodė ekspoziciją, draudžiamos literatūros slėptuvę, papasakojo apie Didžiulių šeimą. Vaikai ir jų mokytojos į muziejų atsivežė senų spaudinių ir surengė fotosesiją.
Pasak A. Vienuolio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danguolės Rimavičienės, moksleivis Tomas Grigonis prieš Knygnešių dieną pasisakė turįs spaudos draudimo metais Tilžėje 1902 metais išleistą knygelę „Palangos Juzė“, senų spaudinių pas savo močiutes surado ir kiti moksleiviai. Kilo mintis Knygnešio dieną paminėti muziejuje, surengti fotosesiją, o po jos ir fotografijų parodą.
Į muziejų moksleivė Vakarė Jasevičiūtė atsivežė savo močiutės 1867 metais atspausdintą maldaknygę. J. Pačinskienė pastebėjo, kad draudžiamos literatūros slėptuvę saugojusią spintą sumeistravo irgi Jasevičius. Galbūt su moksleive juos sieja tolima giminystė?

Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinė sodyba – muziejus

Griežionėlių kaimas, Andrioniškio seniūnija.
Tel.: +370 381 43991,(8-698) 15458, el. paštas: a.vienuolis@ delfi.lt
Muziejus dirba: trečiadieniais – sekmadieniais, nuo 8 iki 17 val. Pietūs 12-13 val.
Lankymas nemokamas.