
Vienas jauniausių rajono Tarybos narių liberalas Mindaugas Sargūnas sako, kad visada norėjo savo gyvenimą susieti su gimtaisiais Anykščiais. Šiandien jis – ne tik žinomas miesto politikas, bet ir individualios įmonės „Kompeksa“ savininkas. „Esu laimingas, kad su visa šeima esame sveiki, dirbantys bei gyvenantys Lietuvoje. Manau, tai yra didelis tėvų nuopelnas, nes visą vaikystę buvome teisingai auklėjami ir todėl paruošti gyvenimui“, – teigia M. Sargūnas.
1988 – 1993.
Vaikystėje neišmoko
tik melžti karvės
„Esu tikras anykštėnas. Gimiau 1988 m. Anykščiuose, čia ir užaugau. Mano tėtis Valentinas ir mama Aušra dirba Anykščių miškų urėdijoje darbininkais. Iš viso mūsų šeimoje yra septyni asmenys, esu turtingas turėdamas tris vyresnes seses: Jurgitą, Jolantą ir Giedrę – bei jaunesnį brolį Gediminą. Tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Visada gyvenome „miškūkio“ mikrorajone, apsupti artimų kaimynų. Ankščiau čia gyveno daug jaunų šeimų ir pilni kiemai vaikų lakstydavo. Mano seneliai Simonas ir Genovaitė ūkiškai gyveno Didžiakaimio kaime šalia Kurklių, kur prabėgo ir mano ne viena vasaros diena. Gal todėl ūkiniai darbai man yra tikrai nesvetimi. Teko išmokti ir dalgiu žolę pjauti, traktorių vairuoti, šieno žaginius krauti, daržus prižiūrėti ir daugumą kitų darbų dirbti. Vieno darbo močiutei nepavyko manęs prikalbinti išmokti – melžti karvę. Seneliai visada man sakydavo, kad ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – vaikystės priminimais dalijosi M. Sargūnas.
1993 – 2007.
Mokykloje sukrėtė klasės auklėtojos netektis
„Lankiau „Spindulėlio“ darželį, o po jo į pirmą klasę pradėjau eiti tuometinėje Anykščių Antano Baranausko vidurinėje mokykloje. Šaunu prisiminti, kai į mokyklą ryte eidavome su didžiuliu vaikų būriu iš „miškūkio“ mikrorajono. Žiemos metu, kol nueidavome iki mokyklos, būdavome jau kiaurai šlapi. Reikėdavo patikrinti giliausiai pripustytas sniego duobes, pakariauti sniego kare ir patikrinti, koks slidus ledas tą diena būna ant kalnelių. Niekada mokykloje nebuvau pats geriausias, bet nebuvau ir pats blogiausias. Kaip ir dauguma vaikų, esu iškrėtęs ne vieną išdaigą su draugais, šių išdaigų nepamiršime visą gyvenimą. Mokykloje didžiausia sukrėtimas buvo auklėtojos Nijolės Stimbirienės netektis. Ją iš mūsų atėmė klastinga liga. Ši netektis yra įstrigusi visų mūsų klasės draugų širdyse. Baigiau mokyklą būdamas N. Karalienes auklėtiniu. Tai auklėtoja, kuri visada mokėjo palaikyti vaikus, sudrausminti ir, jeigu reikėdavo, visada už juos pakovoti. Esu labai dėkingas visiems mokytojams, dirbusiems su manimi. Dauguma jų davė ne tik mokslo šaknų karčių kramtyti, bet ir nemažai vertingų gyvenimiškų patarimų dalino. Čia sutikau ir nemažai draugų, su kuriais bendravimas nenutrūko iki dabar, tikiuosi, kad tai tęsis toliau“, – daugiau apie mokyklinius laikus, nei darželį, kurį šiandien, kaip prisipažino, jau visai pamiršo, kalbėjo M. Sargūnas.
2007 – 2010.
Idėją apie nuosavą verslą pavertė realybe
„Baigęs mokyklą persikėliau į sostinę, ten pradėjau studijuoti Vilniaus technikos ir dizaino kolegijoje informacines technologijas ir tuo pačiu dirbti. Dirbau statybose. Darbo pradžioje buvau pagalbinis darbuotojas, vėliau vidaus apdailos meistras, po to tapau statybų įmonės vadybininku. Visos darbe uždirbtos atostogos buvo skirtos mokymosi sesijoms.Savaitgaliais taip pat tekdavo padirbėti ir mokytis, bet kai tik gaudavau laisvesnę dieną, visada važiuodavau aplankyti namiškių. Visada labai traukė gimtasis miestas Anykščiai, todėl nusprendžiau savo ateitį sieti su jais.
Grįžęs į gimtąjį miestą įsidarbinau „Anykščių vyno“gamykloje. Ten dirbau šauniame kolektyve, kuriame greitai pritapau. Tačiau visada galvodavau apie savo verslą, todėl po truputį tą idėją su kolega Vytautu Čeponiu brandinome ir pasiryžome save išbandyti informacinių technologijų srityje. Jau septintus metus su juo plušame individualioje įmonėje „Kompeksa“. Gal ne visada mums pavyksta geriausiai ir greičiausiai atlikti visus darbus, bet mes visada nuoširdžiai stengiamės tai padaryti. Mums visada svarbu padaryti darbus kiek galima geriau, o ne kiek galima jų prisiimti daugiau. Padidėjus kolektyvui, to paties reikalaujame ir iš kitų“, – apie margą savo darbinę patirtį pasakojo M. Sargūnas.
2015 – 2017.
Ne tas pats, kas vyksta Anykščių rajone
„Į politiką pasukau dėl to, kad man buvo ne tas pats, kas vyksta mūsų kieme ir visame Anykščių rajone. Žmonės manimi pasitikėjo ir išrinko Anykščių rajono tarybos nariu. Man tai yra didžiulė atsakomybė – stengiuosi nenuvilti jų ir pateisinti jų lūkesčius. Politika man niekada nebuvo darbo vietos paieška ar siekimas kažkokios asmeninės naudos. Per keletą metų buvimo politikoje teko joje matyti visko – ir šilto, ir šalto. Tačiau visada buvau optimistas ir tikrai tikiu, kad vieną dieną valdžioje susirinks žmonės, kurie neieškos asmeninės naudos ir dirbs vardan mūsų visų lengvesnio gyvenimo“, – optimistiškai apie politiką mintimis dalijosi vienas jauniausių rajono Tarybos narių M. Sargūnas.
***
M. Sargūnas pasakojo, kad labai mėgsta žaisti krepšinį. Anykštėnas netgi kremta „legionieriaus“ duoną – Molėtų rajono vyrų krepšinio pirmenybėse atstovauja vienai Utenos komandai. Dar viena jaunojo anykštėno aistra – slidinėjimas. Nors, kaip prisipažįsta, smagiausia ant Kalitos kalno, slidėmis leidosi ir nuo Alpių kalnų. Vasarą M. Sargūnas gan dažnai į rankas ima meškerę. Tiesa, pasigirti įspūdingais laimikiais, kaip tai mėgsta daryti daugelis žvejų, jis nelinkęs. Paslaptingas M. Sargūnas tampa, kai pasiteiraujame apie jo širdies draugę, tačiau galų gale atlyžta ir išduoda, kad jau maždaug metus draugauja su dvejais metais jaunesne Justina iš Ažuožerių, kuri šiuo metu dirba Santariškių klinikose.
341122 556545Great artical, I unfortunately had some difficulties printing this artcle out, The print formating looks a bit screwed more than, something you might want to look into. 659312
256534 322421Certainly,Chilly spot! We stumbled on the cover and Im your own representative. limewire limewire 902051