Balandžio 7 dieną, penktadienį, 17 val. 30 min. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre vyks labdaros koncertas „Jaukūs namai”. Labdaros koncertas skirtas dvynukių Aurelijos ir Kristinos Budryčių namų remontui.
Perspausdiname žurnale „Aukštaitiškas formatas” (2017 m. Nr.1; Daiva Goštautaitė) publikuotą tekstą
„Medikės rūpestį už dvynes prisiėmė dar joms negimus” apie Aureliją ir Kristiną Budrytes.
Simboliniu laiku – likus vos savaitei iki šv. Velykų – Anykščių koplyčioje vyks labdaros koncertas, kuriame pasirodys režisierius, dainininkas Vytautas V. Landsbergis ir dainininkė, kompozitorė Eglė Sirvydytė, aktorė ir režiesierė Birutė Mar.
Šio projekto iniciatorė medikė, psichologė Sveta Smertjeva tikisi, kad atsiras geros valios žmonių, kurie norės prisidėti prie našlaičių dvynių Aurelijos ir Kristinos Budryčių namelio Čekonių kaime (Anykščių r.) remonto.
Gimdyti paauglę įkalbėjo medikės
Anykštėnai penkiolikmečių Kristinos ir Aurelijos Budryčių istoriją žino, o kitiems „AF“ skaitytojams ją papasakosiu.
Prieš penkiolika metų Anykščių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) gydytojos ginekologės ir kartu su ja dirbusios akušerės Svetos Smertjevos kabineto duris pravėrė šešiolikmetė besilaukianti mergina Jurgita. Pas medikes ji atėjo turėdama tik vieną tikslą – nutraukti nėštumą…
„Daugelis anykštėnių žino, kad jeigu nori nutraukti nėštumą – neik pas Januškienę: šnekės, atkalbinės, penkis kartus išvarys pagalvoti… Bet, žinot, pusė ar net kiek daugiau nėščių moterų iš tikrųjų persigalvoja. Taip atsitiko ir su Jurgita: pasakojau, kokią žalą jos jaunam organizmui gali padaryti nėštumo nutraukimas, raginau gimdyti. Be to, dar paaiškėjo, kad po jos širdimi plaka dvi gyvybės…“ – prieš penkiolika metų prasidėjusią istoriją pasakoja gydytoja N. Januškienė.
Paklausta, kodėl nusprendė rūpintis būtent šia nėščiąja, juk pas medikę ateina daugybė moterų, gydytoja sako: „Jurgita neturėjo su ja norėjusių bendrauti artimųjų, buvo dar labai jauna, pabėgusi iš kolonijos, susipykusi su motina, nėščia, gyveno pas tėvo draugą… Kas jai, atsidūrusiai tokioje gyvenimo kryžkelėje, galėjo patarti ir padėt? Aš tyliai vyliausi, kad Jurgitos mama, sulaukusi anūkių, priims dukrą atgal… Deja, taip neįvyko. Mūsų su tuometine mano pagalbininke akušere Sveta Smertjeva Jurgitai duotą pažadą pasirūpinti vaikučiais, jei tik ji nuspręs gimdyti, teko vykdyti. Mums teko pasirūpinti į pasaulį atėjusiomis gyvybėmis“.
Iš namų išvarytą nėščiąją gyventi priėmė
svetimas žmogus
Jurgitai gelbėjo dar vienas visiškai jai svetimas žmogus – tėvo draugas, Anykščiuose gyvenęs Jurgis Čirbinskas. Į savo tikrus vaikus – sūnų ir dukrą – jau užauginusio Jurgio namus vieną naktį ir pasibeldė iš kolonijos pabėgusi Jurgita.
Dabar jau septintą dešimtį bebaigiantis vyras, kuris šiuo metu yra oficialus Jurgitos dukterų dvynių Kristinos ir Aurelijos globėjas, prisimena šios istorijos pradžią.
„Labai gerai pažinojau Jurgitos tėtį. Anykščiuose gyvenau Šaltinio gatvėje, o jis būdavo iš Karčių (kaimas Troškūnų sen., Anykščių r. – aut.past.) atvažiuoja į Anykščių turgų šluotų pardavinėti. Tai vis užeidavo pas mane, neparduotas šluotas palikdavo iki kito turgaus. Kažkada užėjo su dukra… Tiek ją tada ir įsidėmėjau… Tačiau po kurio laiko naktį išgirdau, kad kažkas beldžia į duris. Klausiu – kas? Sako, čia Jurga, dėde, gal galiu pernakvoti? Įsileidau, kaip neįsileisi, visa apdraskyta buvo, nežinau, kas jai tada nutiko… Žiūriu, vieną dieną pas mane būna, kitą… O po kelių dienų man sako, va, stambėt pradėjau. Iš karto kilo mintis, ar tik ji nesilaukia. Nuvedžiau pas gydytoją ir tada paaiškėjo, kad ji nėščia. Tai negi aš ją besilaukiančią iš namų varysiu… Taip susipažinom ir su Nijole Januškiene bei Sveta Smertjeva. Jos įkalbėjo Jurgitą gimdyti, neatiduoti niekam kūdikių, žadėjo padėti… Ir taip vieną spalio dieną tapau tėvu, nes Jurgita po gimdymo kartu su abiem mergytėm grįžo gyventi pas mane“.
Naujagimėmis rūpinosi gausus būrys „auklių“
Tuomet akušere dirbusi S. Smertjeva prisimena, kad Jurgitos nėštumas buvęs sunkus, o ir pati jauna mergina medikių ne visada klausiusi…
„Septintą nėštumo mėnesį Vilniuje teko Jurgai atlikti Cezario operaciją. Taigi mergytės gimė neišnešiotos, viena – su širdies yda, taip pat buvo nustatyta mažakraujystė… O jos taip kabinosi į gyvenimą… Net, kai grįžo su mama atgal į Anykščius, kai apsigyveno dabartinio mergaičių globėjo Jurgio sesers namelyje, buvo pakankamai ramios, „scenų“ nekeldavo… Atrodo, net jos stengėsi netrukdyti ir leisti pailsėti savo mamai…“ – prisimena S. Smertjeva.
Apie Aurelijos ir Kristinos kūdikystę šiltai kalba ir gydytoja N. Januškienė: „Pirmus trejus metus po gimdymo Jurga visai neblogai rūpinosi mergaitėmis… Visi jomis rūpinomės, buvome viena didelė šeima… Kur dabar yra Sakralinio meno centras, ten buvo parduotuvė „Saulutė“, tai prisimenu, kaip Januška (N. Januškienės vyras Vilius Januška – Anykščių ligoninės gydytojas anesteziologas – reanimatologas – aut.past.) su „karzinka“ tyrelių po ją lakstydavo. Sutikdavo ką iš kolegų, jie gi žinodavo, kad mūsų dukra jau didelė, tai šaipydavosi, kad vis tiek Januška su tyrelėm vaikšto…“
Pirmąjį nuosavą būstą mergaitėms
nupirko „Bėdų turgus“
Kadangi namelis Anykščiuose, kuriame pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Kristina ir Aurelija bei jų motina, priklausė J. Čirbinsko seseriai, moteris nebuvo labai patenkinta, kad brolis priėmė gyventi jam visiškai svetimą merginą ir dar su vaikais.
Iniciatyvos, kaip išspręsti gyvenamojo būsto problemą, tuomet ėmėsi jau mergaičių krikštamotėmis buvusios S. Smertjeva ir N. Januškienė.
Medikės kreipėsi į televizijos laidą „Bėdų turgus“, ir vienam geradariui paaukojus 8 tūkst.litų, buvo nupirktas namelis Anykščių miesto centre.
Tačiau neilgai jame gyveno mergaitės su mama ir tėčiu vadinamu Jurgiu – prieš beveik dešimt metų atsirado galimybė nusipirkti namelį Čekonyse (Debeikių sen.- aut.), Visiems namelis Čekonyse pasirodė geriausias variantas, o pasak J. Čirbinsko, dar ir saugiausias: „Mergaitės buvo labai judrios, o Anykščiuose prie pat namų buvo gatvė, nesaugu…O čia savas kiemas, sodas…“
Į Čekonis persikraustė ir mergaičių mama Jurgita, tačiau tada jau vaikai mažai jai rūpėjo, būdavo, kad dingdavo ir kelioms dienoms, tad Kristiną ir Aureliją tekdavo prižiūrėti J. Čirbinskui.
Jis yra pasakojęs, kad Jurgą ne kartą „bandė atvesti į protą“, tačiau nesėkmingai.
„Ir bariausi, ir gražiuoju kalbėjau, niekas jai nepadėjo. Saugojau kaip mažą vaiką, kad nevalkatautų… Bet ji sugebėdavo pabėgti. Alkoholis visai jai galvą buvo susukęs. Buvo ir toks atvejis – jau gyvenom čia, Čekonyse, kai Jurgita grįžo išgėrusi. Ji su mergaitėm atsigulė vienam kambaryje, aš užsnūdau kitame. Naktį išgirdau bruzdesį, atsikėliau, matau Jurgitos rankose peilį. Išvariau ją iš mergaičių kambario, o ji tik atkirto: „Nėra man, nebus ir tau“. Tragedija viskas galėjo baigtis“, – pasakoja J. Čirbinskas.
Dėl girtavimo ir nesirūpinimo mergaitėmis J. Budrytei buvo apribotos motinystės teisės, o dvynių globėju paskirtas J. Čirbinskas.
Po to jau retai mama užsukdavo aplankyti mergaičių, mat išsikraustė gyventi į Utenos rajoną, pagimdė dar vieną vaikelį…
Deja, jaunos moters gyvenimas baigėsi tragiškai – prieš keletą metų ji žuvo gaisre…
Dvynės mokosi rūpinti savo namais
Praėjusiais metais, prieš Tėvo dieną, rengiau stripsnį apie J. Čirbinską ir lankiausi Čekonyse. Jurgio tada pasiteiravau: „Juk auginti vaikus yra ne tas pats, kas auginti kačiukus, o čia dar dvynės… Kaip tam pasiryžot?“
Ilgai nemąstęs, žiūrėdamas į krykštaujančias dvynes, jų globėjas svarstė: „Tikriausiai toks mano likimas… Žmonės gyvūnėlius myli, o kaip vaikais gali nepasirūpinti? Mergaičių mamą ir taip skriaudė gyvenimas – savo motinai nereikalinga buvo, tėvui irgi mažai rūpėjo… Kol galiu, aš pasirūpinsiu Aurelija ir Kristina, o kai negalėsiu – į senelių namus eisiu“.
Tai išgirdusios mergaitės tuomet tik dar stipriau apsikabino Jurgįį ir labai rimtai pasakė, kad apie tai tėtis net negalvotų.
J. Čirbinskui jau sunku ir kai kuriuos ūkio darbus atlikti, todėl sodyboje žolę jau pjauna dvynės. Kad jaukiau būtų, po langais tulpių pasodina. Tvarkosi mergaitės ir namuose, gamina valgyti, aišku, globėjui tenka kartais pakontroliuoti, kad visi daiktai rastų savo vietas. J. Čirbinskas – labai pedantiškas vyras, tad mergaitės nuo mažens yra pratinamos prie tvarkos.
Krikštatėvių pareiga –
ne tik prie altoriaus pastovėti
Gyvenimo šeimoje Kristina ir Aurelija mokosi leisdamos laiką su savo krikštatėviais.
Aurelijos krikštamote tapo N. ir V. Januškos, o Kristiną krikštijo S. Smertjeva ir pats J. Čirbinskas.
„Man dažnai atrodo, kad krikštatėvių pareiga nėra tik gražiai pastovėti prie altoriaus, o gimtadienio proga padovanoti dovanėlę. Krikštatėviai – tai dvasiniai vaiko tėvai. Jie žmonės, kurie įsipareigoja rūpintis vaiku, jeigu netektų tėvų… Krikštatėviai – tai žmonės, prie kurių vaikas gali prisiglausti, kai jam sunku… Šios dvi mergaitės kažkokiais nematomais saitais susiejo ir mūsų bei Nijolės šeimas…“, – šiltai kalba transpersonalinės psichologijos psichologė, sveiko gyvenimo būdo populiarintoja S. Smertjeva.
Krikštatėviai nuolat rūpinasi mergaitėmis. Jie jas vežasi į koncertus, teatrus. Įvairias sveikatingumo stovyklas organizuojanti S. Smertjeva į jas pasiima ir dvynes. Drabužių ir įvairiausių daiktų Aurelija ir Kristina turi ne mažiau, nei su tėvais augantys vaikai.
Abi krikštamotės lyg susitarusios kalba: „Jos niekada nieko neprašo, o kažką gavusios jaučiasi ypač dėkingos…“
Šaltis „inicijavo“ labdaros koncertą
Paklausta, kas paskatino surengti labdaros koncertą, S. Smertjeva sako: „Šaltis… Nuvažiavau kartą į Čekonis, pamačiau, kaip mergaitės tris pečius kūrena, o per kiaurus langus vis tiek visa šiluma išeina, senos grindys šilumos irgi nepriduoda, grįžau namo ir kelias dienas neapleido mintis, kad reikia kažką daryti – mergaitės turi silpnus kvėpavimo takus, dažnai srega plaučių uždegimais…
Pagalvojau, kad vienas iš sprendimo būdų yra surengti labdaros koncertą. Pakalbėjau su muzikantu, režisieriumi ir geru savo draugu Vytautu V. Landsbergiu, taip pat su paaugliais dirbančia psichologe, kuri dar ir dainuoja, Egle Sirvidyte, ir labai greitai nusprendėme, kad reikia surengti labdaros koncertą, o už surinktas lėšas suremontuoti dvynių namelį Čekonyse“, – apie balandžio 7 dieną (penktadienį) 17 val. 30 minučių Anykščių koplyčioje įvyksiantį labdaros koncertą pasakoja S. Smertjeva. – Prie mūsų netrukus prisijungė ir aktorė, rašytoja, režisierė Birutė Mar, kuri renginio metu paskaitys keletą kūrinių.
Atlikėjai koplyčioje koncertuos nemokamai, pinigai už bilietus bus skiriami namelio remontui” ,- sako S. Smertjeva.
Paaukoti bus galima ir koncerto metu – Koplyčioje stovės aukų dėžutė. Taip pat jau yra atidaryta ir speciali sąskaita, į kurią geros valios žmonės gali pervesti lėšų Aurelijos ir Kristinos namelio tvarkymui. Kadangi mergaitės yra nepilnametės, sąskaita „Swedbanke“ atidaryta Svetos Smertjevos vardu.
Norintys pagelbėti kviečiami ir į svečius
S. Smertjevos vyras Anatolijus Smertjevas – statybininkas. Jis sutinka „sužiūrėti“, kad visi darbai mergaičių namelyje būtų atlikti racionaliai naudojant lėšas, kokybiškai – „kaip sau“.
Paklausta, kokios sumos reikia namelio Čekonyse remontui, S. Smertjeva sako: „Reikia pakeisti namelio langus, apšiltinti sienas, reikia naują stačiamalkį sumūryti, gerai būtų ir lauko duris pakeisti…
Aišku, aš, kaip moteris, norėčiau, kad namai atrodytų ir estetikai, kad būtų ne tik šilti, bet ir jaukūs. Norėtume pakeisti senas grindis,nupirkti patogesnes lovas mergaitėms miegoti. Gal atsirastų parduotuvė, kuri, pavyzdžiui, padarytų didelę nuolaidą ir mes galėtumėm nupirkti joms naują šaldytuvą… Aurelija ir Kristina labai mėgsta gaminti valgyti, tad būtų smagu gauti kokią kompaktišką krosnelę su orkaite…“.
Pašnekovė teigia, kad jeigu kokia įmonė ar organizacija ar šiaip geros valios žmogus norėtų atvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip mergaitės iš tiesų gyvena, ji mielai pati palydėsianti svečius į Čekonių kaimą.
„Jeigu pavyks surinkti lėšų, aišku, prisidėsim ir mes su Januškų šeima. Manau šią vasarą galima būtų sutvarkyti namelį, o kitą žiemą pasitikti šiltuose namuose. Kad pinigus paaukojusiems žmonėms būtų ramu, jog jų auka buvo panaudota tikrai tam, kam reikia, sutarėme su „Aukštaitiško formato“ redakcija, kad žurnale bus išspausdintas reportažas iš atnaujintų mergaičių namų. O jeigu stebuklingai atsirastų ta mergaičių taip pageidaujama krosnelė, tai užsukusius į svečius Aurelija su Kristina, net neabejoju, jog pavaišins ir plokštainiu“, – geranoriškai nusiteikusiais žmonėmis tiki krikštamotė S. Smertjeva.
Gydytoja tiki žmonių gerumu
„Mes su vyru taip pat visada dalyvaujam įvairiose akcijose, stengiamės paremti stokojančius – tai vaikus, tai senelius… Manome, kad tokie projektai suvienija žmonės, per pietus kavinėje neišgertas puodelis kavos man ar kuriam kitam nieko gyvenime nepakeis. O paaukotas euras ar du sunkiai gyvenančių žmonių gyvenimus gali labai pakeisti…
Kad ir kiek visko gyvenime mačiau, aš vis tiek tikiu žmonių gerumu… Kristiną ir Aureliją daug kas pažįsta, myli, žino skaudžią jų istoriją, manau, kad atsiras žmonių, norinčių ir galinčių joms padėti “, – sako kita krikštamotė N. Januškienė.
„Mūsų vaikų niekas neskriaus“
Gydytoja N. Januškienė atvira – už nenustygstančių vietoje, judrių ir energingų mergaičių likimą ne kartą teko pakovoti ir su socialinėmis tarnybomis, ir su pedagogais.
„Kiek mums nervų išgadino socialinės pagalbos tarnybos, kurios jeigu tik kas, vis grasindavo paimti mergaites į vaikų namus. Žiūrint į šių dienų aktualijas, ne visada aišku, ką tos tarnybos veikia, bet ne kartą esu pasakiusi – apvažiuokit ir sužiūrėkit, kiek rajone yra tikrai apleistų ir neprižiūrėtų vaikų, šios mergaitės turi šeimą – nesvarbu, kad ne biologinę, bet jos ne vienos…“ – gydytoja prisimena konfliktus su tarnybomis dėl eibių mokykloje prikrėtusių krikštadukrų.
Nuo praėjusių mokslo metų Aurelija ir Kristina lanko Anykščių J. Biliūno gimnaziją ir, pasak N. Januškienės, jaučiasi daug geriau nei prieš tai lankytoje Anykščių A. Baranausko pagrindinėje mokykloje.
„Dabar džiaugiamės, kai mergaitėms gerai. Kartu paliūdim, jei kažkas nesiseka, kartu sprendžiame iškilusias problemas, kaip ir kiekviena paauglius auginanti šeima, – sako gydytoja ir pajuokauja. – Jeigu aš papasakočiau, ką išdarinėjau būdama penkiolikos, tai Aurelija su Kristina – dar labai geros mergaitės“.
Pasak gydytojos N. Januškienės, tiek pedagogams, tiek socialiniams darbuotojams reikėtų daugiau supratingumo, elementaraus žmogiškumo sprendžiant Kristinos ir Aurelijos problemas, nes jos yra geri, jautūs vaikai, gal tik kartais hiperaktyvūs: „Nepamirškim fakto, kad jos auga be svarbiausio pasaulyje žmogaus – mamos. Žinoma, jos turi Jurgį, bet jis juk ne tikrasis jų tėtis… Be to, yra vyras. Gal ir jam ne visada pavyksta suprasti mergaičių išgyvenimus. Taip, jos turi mūsų bei Svetos šeimas, ir mes visada mūru stosim už jas… Tačiau vis tiek jos auga be mamos meilės, glėbio, be saugumo, kurį vaikui gali suteikti tik motina”.
„Kartais žmogui naudingiau patirti įvairių išgyvenimų, būti ir įskaudintam, ir nusivylusiam, ir parkristi tam, kad atsikeltum. Ne visada laimingiausias būna tas, kuris nuolat yra glostomas, – sako psichologė S. Smertjeva. -Tikiu, kad ir mūsų mergaitės, patyrusios visko, bus tik stipresnės ir jų meilė bei pasitikėjimas pasauliu bei žmonėmis netaps silpnesnis.
Man taip norisi, kad dabar visi susivienytumėm šiam gražiam tikslui, o buvusias negandas paliktume praeityje, kur joms ir vieta”.
Norintys prisidėti prie pagalbos Kristinai ir Aurelijai gali aukoti į specialią sąskaitą.
„Swedbank“
LT 887300010151326038
Sveta Smertjeva
