Baigęs sportinę karjerą Romualdas Vitkus tapo automobilių sporto organizatoriumi, atgaivino Anykščių kartodromą.
Inžinierius statybininkas, automobilių sporto meistras, sporto organizatorius, verslininkas Romualdas Vitkus – anykštėnas iki kaulų smegenų, nes augo ant Anykščių gatvių grindinio, o ir Anykščių ilgesniam laikui palikęs nebuvo. Išimtį sudarė tik laikas, praleistas studijose.
R.Vitkus į gyvenimą išleido dvi dukras, pastatė namą, kuriame jaukiai su žmona Alvyta gyvena, pasodino ne vieną medį, džiaugiasi gyvenimo pilnatve ir turi planų, kurių įgyvendinimui amžiaus neužteksią… Jis yra vienas iš UAB „Termotaupa“ steigėjų ir nuo 1994 –ųjų dirba šios bendrovės statybų direktoriumi. Pažvelgęs į prabėgusius gyvenimo dešimtmečius, net pats nustemba, kiek daug juose sporto.
1957 – 1975 m.
Mokykloj vaikščiojo su
šlepetėm
Į šį pasaulį R. Vitkus atėjo 1957–ųjų spalio 12–ąją Anykščiuose žinomų ir gerbiamų mokytojų šeimoje. „Gyvenome Gėlių gatvėje. Augau kartu su keliais metais jaunesniu broliu Gintaru, su kitais gatvės vaikais, iš kurių susidraugavau su dabartiniu „Anykščių kvarco“ direktoriumi Eugenijum Andriejausku, vienam suole su juo sėdėjom, – prisiminė R. Vitkus. – Į pirmą klasę ėjau kur dabar A. Vienuolio progimnazija, tačiau 1964–aisiais persikraustėme į ką tik pastatytą J. Biliūno vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija, – aut. past.). Vaikščiojom su šlepetėm, kad dažais dar kvepiančių grindų nenubrūžintume. Nors niekada nesimokiau klasėse, kuriose pamokas vesdavo tėvai, tačiau apie mane jie viską išsiklausinėdavo, tad dėmesio niekada nestokojau“, – juokėsi R. Vitkus.
Vaikinukui mokslas sekėsi, ypač fizika, matematika, tačiau trečioką tėvai nuvedė į muzikos mokyklos akordeono klasę. Muzika judraus vaiko neviliojo, tad po muzikos pamokų net pastriksėdamas lėkdavo į krepšinio treniruotes pas tuomet jau žinomą krepšininkų mokytoją Povilą Kūgį, tačiau vėliau džiaugėsi gavęs muzikos mokykloje muzikos supratimą, kuris labai pravertė pradėjus lankyti skudučių ansamblį pas vėlgi Anykščiuose garsų muzikos mokytoją Praną Dūmaną. „Tai buvo mokytojas iš didžiosios raidės, tikrų tikriausia nacionalinė vertybė, – sakė R. Vitkus. – Važiuodavome į respublikines dainų šventes ir jo skudučių ansamblis, moksleivių choras vis tarp laureatų būdavo“.
Nors ir buvo mokytojų vaikas, R. Vitkus neslepia per judrumą, nenustygstantį būdą ir tokius pat gyvybingus bendraamžius kaip dabartinį „Anykščių šilumos“ direktorių Virgilijų Vaičiulį, E. Andriejauską, su kuriuo iki septintos klasės viename suole sėdėjo, netgi gaudavęs lupti. „Matyt, būdavo už ką, – juokėsi iš tėvų pedagogų nepedagogiško auklėjimo būdo R. Vitkus. – Prisimenu, kaip kaimynui langą iškūliau… Veiklos niekada nestigo. Dar lankiau radiogramų perdavimo – priėmimo būrelį pas tuometinį „Kolektyvinio darbo“, „Anykštos“ pirmtako, korespondentą Danielių Binkį, dalyvavau varžybose“.
1975 – 1985.
Už savus pinigus nupirkęs klijų, padarė karjerą…
„Nuvažiuosi į Vilnių – pamatysi, ko nematęs“, – sakydavo jau studentaujantys draugai. Pradėjęs studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute, pasijutau kaip devintam danguj. Mano gyvenime tai buvo didelis virsmas. Jokios tėvų kontrolės, laisvė, studentiški baliai, savarankiškas gyvenimas,- džiaugėsi pačiais gražiausiais, studentiškais, gyvenimo metais R. Vitkus. – Šokiams grojo jau tuomet gerai žinoma „Hiperbolė“, puikavausi dėdės iš Anglijos atsiųstais džinsais, tuomet Vilniuje buvusiais retenybe. Na, ir kas, kad mūsų grupėje buvome 22 vyrai ir viena panelė, užtat kiek išvaizdžių architekčių fakultete mokėsi! Na, ir kas, kad dėl karinio parengimo mus, antrakursius, nukirpo plikai, joms patikome ir tokie. Taigi kritau į akį pirmakursei žemaitei iš Kvėdarnos ir ji man patiko. Po dvejų metų draugystės Anykščiuose atšokom kuklias vestuves ir gavome šeimyninį kambarį studentų bendrabutyje. Iš studijų laikų liko geri prisiminimai ir apie studentų statybinius būrius, kuriuose nors šiek tiek pavyko prisiliesti prie gamybos. Neįsivaizdavau, kaip reikės iš Vilniaus išvažiuoti, ką veiksiu, kur dirbsiu, juolab jau su šeima“.
Vilnių palikti teko, tačiau pakliuvo į geras, tačiau griežtas Anykščių statybos remonto valdybos vadovo Marcelino Urbono rankas. „Viešbutis „Puntukas“, Anykščių koplyčia, poliklinika, „Žiburio“ parduotuvė – tai čia mano objektai, – pasakojo R. Vitkus. – Keistas atsitiktinumas lėmė, kad iš gamybininko tapau biurokratu. Remontavome rajono vykdomojo komiteto kabinetus. Dažytojas pritrūko klijų, nuėjau ir nupirkau už savo pinigus. Tuometinis pirmininko pavaduotojas Stasys Puikys savaip įvertino tokius mano sugebėjimus ir pakvietė pokalbiui. Po jo tapau Anykščių rajono kapitalinės statybos skyriaus viršininku. Biurokratu ištvėriau 4 metus ir pabėgau… į kolūkį. Iš kolūkio – į tuomet klestėjusią „Anykščių vyno“ gamyklą, kurioje dirbo 700–800 žmonių. Ten manęs prireikė rekonstruojamam sulčių gamybos cechui, nes gamykla buvo gavusi naują „Unipektin“ sulčių gamybos liniją.
1986 – 2005.
Su „Anykščių vyno“ vėliava – į Europos trasas
Apie 1986–uosius R. Vitkus susižavėjo dar vienu vyrišku sportu – autodaugiakove. „Tai buvo plaukimas, bėgimas ir figūrinis vairavimas. Šis sportas man padėjo užmegzti draugiškus ryšius su DOSSAF Anykščių komitetu ir Anykščių techninio sporto klubu, – prisiminė automobilių sporto pradžią, išvedusią jį į tarptautinius vandenis ir pelniusią jam sporto meistro vardą, pradžią. – Kai kažkuri iš minėtų organizacijų gavo paskyrą bagiui su „zaporožiečio “ varikliu, pasiūlė jį pirkti „Anykščių vynui“. Tas bagis su „zapo“ varikliu buvo tikra tragedija. Su Artūru Kežučiu be treniruočių nuvažiavom į autokrosą, tai trasoje nusimovė vairas. Privirinom ir kitam važiavime tęsėm varžybas. Mane ir dar kelis vyrus varžybos „užvedė“ ne tik dėl važiavimo. Mes ir techniką konstravom, variklius keitėm, bagius tobulinom. Apie 1991 – uosius autokroso varžybas suorganizavome ties buvusia melioratorių įmone. Sėkmė lydėjo šalies čempionatuose, o kai atsidarė sienos, su „Anykščių vyno“ vėliava išlėkiau į Europos čempionatą. Varžybų tempai buvo pašėlę – per sezoną 10 etapų tolimose šalyse, net Portugalijoje. Ko tik nebuvo per tas keliones, kuriose dažnai lydėdavo šeima, draugai.
Štai Portugalijoje dviejų kilometrų aukštyje kalnų kelyje užsiliepsnojo autobuso stabdžių diskai, o vandens nebuvo iš kur paimti. Vyrai gesino vandeniu, kurį savyje turėjo… “.
Nuo 1997–ųjų per šešerius metus R. Vitkus Europos autokroso čempionatų bagių klasėje užimdavo 9 -12 vietas, kai kuriuose etapuose būdavo tarp prizininkų, Baltijos šalių autokroso čempionate savo klasėje 2004 metais užėmė antrąją vietą, o Bauskėje (Latvija) palaikomas gausaus būrio jį atlydėjusių anykštėnų etapą laimėjo.
Kai „Alita“ privatizavo „Anykščių vyną“, autokrosas neteko rėmėjo ir R. Vitkaus karjera Europos čempionatuose baigėsi.
2006 – 2017.
Bagius pakeitė kartingai
Europos čempionatuose karjera pasibaigė, tačiau prasidėjo Anykščių kartodrome. R. Vitkus keliasdešimt metų vadovauja Anykščių technikos sporto klubui „Motorsportas“, yra jo prezidentas. Būtent jis prikėlė gyvenimui apleistą Anykščių kartodromą. „Mes pirmieji Lietuvoje sugebėjome nusipirkti 8 naujus po 5000 eurų kainavusius kartingus, ypač didelių pastangų dėka pavyko rekonstruoti kartodromą, atnaujinti asfalto dangą ir dabar čia vėl vyksta kartingų sporto varžybos, netgi tarptautiniai čempionatai“, – džiaugėsi kartingų sporto organizatorius. Balandžio 30 dieną kartodrome vyks tarptautinės ištvermės keturių valandų nepertraukiamo važiavimo kartingų varžybos, o gegužės 7 dieną – 2017 metų Lietuvos kartingų čempionato pirmo etapo varžybos“.
Su Anykščių rajono savivaldybės administracijoje dirbančia žmona Alvyta R. Vitkus užaugino dvi dukras. Beje, jis turi dar vieną aistrą – kalnų slidinėjimą. Šiuo pomėgiu užkrėtė ne tik Vilniuje sėkmingai mokslus baigusias, gerus darbus turinčias dukras, bet ir žentus bei 3 ir 5 metukų anūkus. Šiemet sausio pabaigoje 8 asmenų Vitkų šeimyna slidinėjo Austrijoje „Fiss – Serfaus“ kalnų slidinėjimo kurorte.
