Štai po Velykų vėl pereisime į taupymo režimą. Paišlaidavom ir užteks. Kainos tokios, kad mums taupyti padėti pasišovė net ir prekybos tinklai. „Maxima“ pažadėjo, kad pirkėjams nebereikės medžioti nuolaidų ar mažų kainų skirtingose parduotuvėse. Dabar kainas „Maxima“ mažina, jas lygindama ne tik su Lietuvoje veikiančiais, bet ir didžiaisiais Lenkijos prekybos tinklais. Štai, pasirodo, kokie taupymo rezervai – prekybininkai, kai nori, gali prekes ir iki Lenkijos kainų lygio nuleisti.
Stebiu pokyčius ir šalies valdžioje. Mano kukliu pastebėjimu, politikai turi kelis vystymosi etapus arba stadijas. Jos nesikeičia jau kuris laikas. Trumpai apžvelgsiu: 1. stadija „Mes galime, suprantame, matome“, 2. „Mes suprantame, analizuojame padėtį“, 3. „Mes sudarome komisijas“, 4. „Mes laukiame komisijos išvadų“, 5. „Mes analizuojame komisijos išvadas“, 6 „Mes sudarėme pakartotines komisijas“, 7. „Padarytume, bet mums trukdo“ ir t.t. Jeigu koks pokyčių traukinys ir pajuda greičiau, tai jis, be jokios abejonės, Lietuvoje „varomas“ batų dėžutėmis su paskolomis viduje.
Dabartinė Lietuvos valdžia jau pasiekė stadiją „Mes sudarome komisijas“. Neliko nei veržlumo, nei įsitikinimų. Liko tik interesai, sakykim, sunaikinti visas urėdijas, sunaikinti visas PVM lengvatas ir t.t. Štai paskelbta apie rekordinę emigracijos bangą, bet ar kas nors ta kryptim padaryta? Ar bent pasibaisėta? Ar kažkas įvyko? Kas baisu paprastiems žmonėms, tas visai negąsdina politikų. Jie bijo tik vieno, kad jų reitingai nenukristų ir Seimo narių skaičius nesumažėtų. Tačiau, kol rinkimai toli, jie „dirba“ drąsiai ir tai, kas reikia. Tiksliau tai, ko visai nereikia.
Kiek matau, „Lietuvos gelbėjimas“ dabartinei valdžiai jau susifokusavo į keletą dalykų. Pirmiausia visko stambinimas. Planas maždaug toks – palikti Lietuvoje tris universitetus, tris ligonines ir uždrausti alkoholio reklamą. „Jeigu žmonės šiandien būtų girdėję, ką Seime kalbėjo regionų merai ir gydymo įstaigų vadovai, tikrai triskart greičiau imtų pirkti bilietus, krautųsi mantą, griebtų su savim ne tik vaikus, bet ir senius. Lietuvoje dėl persenusių įstatymų, blogo valdymo ir atviro mažų ligoninių naikinimo darosi nesaugu gyventi. Pagrindiniai įvardinti trukdžiai – biurokratija, ligonių kasų diktatas, tikrintojų reikalavimai vykdyti neįgyvendinamus dalykus ir vienintelė jų bendravimo forma – finansinės ir kitokios bausmės. Tokia ligoninių vadovų nuomonė. Abejoju, kad greitu laiku kas nors keisis. Sveikatos apsaugos vadovybė nematė reikalo susitikti nei su jais, nei su iš visų pakraščių į Seimą atvykusiais merais“, – socialiniame tinkle paskelbė sveikatos temomis rašanti žurnalistė Jolanta Babiliūtė.
Mus tuoj pat „efektyvins“. Nors sveikatos apsaugos problemos bado akis, bet jų spręsti net neketinama. Tačiau sklando fantastiniai planai – beveik visus ligonius gydyti Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. O sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga užuot sprendęs problemas, matyt, dieną naktį medituoja mąstydamas, kaip uždrausti alkoholio reklamą, kaip neleisti nusipirkti alaus ar vyno. Teisingai daro, užuot leidę pinigus „velnio lašams“, tegu piliečiai juos moka į biudžetą. O kad Santariškėse ar Kauno klinikose jau dabar patekti pas specialistą reikia kelių mėnesių, tai čia nieko tokio…
Kaip ir su miškų urėdijomis – palikti vieną įmonę. Nebūtų pikta, jei eidami į valdžią politikai nebūtų giedoję giesmelės „Regionai, regionai“… Nors jie gal turėjo omenyje, kad regionai bus visiškai sunaikinti?
Kitas dalykas – PVM lengvatos. Politikai didžiuojasi, kad panaikino PVM lengvatą šildymui ir pristato tai, kaip šaunų darbą. Tai reiškia, kad labai daug žmonių už šildymą mokės brangiau.
Dabar kalbama apie kitų PVM lengvatų naikinimą paslaugoms. Tai reiškia, kad mes už paslaugas taip pat mokėsim brangiau. Sakykim, už knygas. Politikai gal tegu aplanko artimiausią knygyną ir pamatys, kad vidutiniškai ir su esamu PVM knygos be 10 eurų neįpirksi. Lengvatos gal ir negerai, tačiau nieko nekalbama apie lengvatų naikinimą stambiam kapitalui ir stambiems ūkininkams. Tik gyventojams… Visą valstybės išlaikymo našta toliau paliekama paprastam žmogui.
Galima būtų tęsti ir tęsti. Tačiau aišku, kad Lietuvos demografijos ir emigracijos rodikliai bei politikų veiksmai turi tiesioginį ryšį. Tiesa, tai anaiptol ne meilės ryšys, iš kurio gimsta vaikai, o greičiau sovietinio kalėjimo prižiūrėtojo rūpestis, kad kalinys nenumirtų, nes nebus kam įvykdyti darbo normos.
