Rinkimų rezultatai džiugina. Ir visai ne todėl, kad būčiau Antano Bauros ar Kristupo Krivicko fanas, bet todėl, kad rezultatai yra tokie, kokie turėjo būti. Manau, ne tik aš, bet ir dar tūkstantis anykštėnų atspėjo, kad pirmasis šešetukas bus toks, koks yra dabar, ir visi mes vieningai šaukiam – „o ką aš sakiau?“.
„Valstietis“ Antanas Baura – pirmas, centristas Kristupas Krivickas – antras, liberalas Lukas Pakeltis – trečias, konservatorius Valentinas Stundys – ketvirtas, socialdemokratė Auksė Kontrimienė – penkta, „darbietis“ Ričardas Sargūnas – šeštas. Toliau… nesvarbu. Lyg ir nesvarbu.
Prognozuojamas A. Bauros ir K. Krivicko rezultatas buvo po 20 procentų balsų, kitų keturių minėtų kandidatų – po 10-15 proc.
Panašiai apie penktadalis balsuotojų yra protestuotojai prieš vagių valdžią, paprastai balsuojantys už tuos, kurie niekad dar mūsų nevaldė. Kitaip tariant, už tuos, kurie nėra vagys, nes jiems nebuvo kaip vogti. Kai protestuotojų balsai išsiskaido tarp kelių nesisteminių kandidatų, tiems kandidatams likimas lemia amžiams likti nesusitepusiais, t.y. niekuomet neturėti galimybės vogti.
K. Krivickas buvo akivaizdžiai ryškiausias ir dėl darbo televizijoje šimtą kartų garsesnis protesto balsų rinkėjas nei Lietuvos liaudies partijos atstovas Egidijus Baltušis. Pastarojo nominacijoje būtų buvusi svaresnė asmenybė, K. Krivicko antrasis turas galėjo ir nuplaukti.
L. Pakeltis šį kartą surinko tik 1256 balsus, kai 2016-ųjų rudenį vien Anykščių mieste pelnė 1319 rinkėjų palankumą. Graudu. Tačiau jam šie rinkimai buvo ištisinis nesėkmių ruožas – konfliktas su liberalų meru Kęstučiu Tubiu, nauja Liberalų partijos lyderių korupcijos banga, nevykusi politinės agitacijos kampanija ir t.t. „Seimas – ne cirkininkams!”- šaukė L. Pakeltis. „Tai ko ten lendi“, – jam atsakė rinkėjas. Iš niekur atsiradęs nepartinis diplomatas Mindaugas Pauliukas surinko beveik 4 proc. balsų. Na, ne visi tie keturi procentai atimti iš L. Pakelčio, bet… beveik visi.
Vos ne 12 procentų surinkęs konservatorius iš Molėtų V. Stundys normaliai padarė savo darbą. Gavo tiek, kiek jam priklausė. Surinko konservatorių elektoratą ir nė trupučio daugiau. Krikščioniškai sąžininga…
Socialdemokratė A. Kontrimienė ir „darbietis“ R. Sargūnas užėmė jiem derėjusias vietas – 5-ąją ir 6-ąją. Tačiau socdemės surinkti 7,3, o „darbiečio“ 6,4 proc. – nepadorūs rezultatai. Dar dėl R. Sargūno, tai bala nematė, tegul šypsosi. Per 2020-ųjų rinkimus bus dar blogiau. Labai sisteminis politikas (pas socialdemokratus ar konservatorius jis būtų idealus trečiojo dešimtuko atstovas, amžinas Seimo narys), nesisteminėje ir mirštančioje partijoje. Net iš reanimacijos Darbo partija išmesta ir, kaip beviltiška, išsiųsta namo į Širvintas…
Tuo tarpu socdemų kandidatės 7,3 proc., yra netoli visų laikų šios partijos kandidato mūsų apygardoje antirekordo (Jį 2004-aisiais „pasiekė“, kaip ir A.Kontrimienė partijos funkcionierius iš Vilniaus Antanas Valys, surinkęs 5,6 proc. balsų). Juolab kad rinkėjų aktyvumas buvęs žiauriai mažas, o socdemų elektoratas laikomas ypač tvirtu. Socdemai Dievo bijo gal mažiau nei krikdemai, tačiau esu įsitikinęs, kad net bedieviams neramu, ar jie Anapusinėje erdvėje nesutiks Algirdo Mykolo Brazausko. „Nebalsavai, bičiuli, už Auksę?!”, – lyg ir paklaus, lyg papriekaištaus tėviškai petį liesdamas A.M. Brazauskas, ir mirk iš gėdos, nors jau užvakar nuo infarkto numirei.
Galimai dalis A. Kontrimienės elektorato patraukė pas „valstietį“ A. Baurą. Pirmoji vieta jam buvo prognozuotina, tačiau trečdalis visų surinktų balsų – kiek daugoka. Padorumo riba dar nėra peržengta, bet „valstietis“ jau buvo netoli tos ribos.
Anykščių kultūros centre kandidatų diskusijoje iš konteksto man krito trys politikai – K. Krivickas (su šituo nesusitarsi) bei M. Pauliukas su V. Stundžiu (šitie nesupras, kažkaip kitaip nei mes mintis dėlioja). Kiti septyni („tvarkietis“ Romualdas Gėgžnas diskusijoje nedalyvavo), mano požiūriu, labai panašūs į mus, vidutinius statistinius rinkėjus. Tokie savi, paprasti. Kalba lyg ir aiškiai, bet tuo pačiu apie nieką.
Rudens rinkimuose į Seimą išrinkome svetimą „valstietę“ Gretą Kildišienę. Spėju, kad dabar pykstame už tai, kad ji buvo svetima, kad nieko apie ją iki rinkimų nežinojome ir dabar ieškome alternatyvos, paties saviausio, kuri žinome kaip nuluptą. Paradoksas, tačiau renkamės žmogų (A. Baurą), kuri vienintelį galėtume apkaltinti už tai, kad prieš pusmetį mums įkišo „Gretą maiše“.
A. Baura man – kaip buvęs Kijevo „Dinamo“ futbolininkas Olegas Protasovas. Neturėjo jis nei greičio, nei jėgos, bet buvo geriausias puolėjas. Jautė, kur kris kamuolys, net jei jis „vaikščiojo“ rikošetais. Taip ir A. Baura. Jis dabar yra geriausias! Kodėl? Nežinau. Gal todėl, kad jis pats saviausias? Kažkada patys galėsite paklausti A.M. Brazausko, jei jis po A. Kontrimienės išdavystės su jumis dar šnekėsis.