Nuo jaunystės iki pat senatvės neblėso Zitos Neniškienės mamos Stasės Januškaitės šypsena veide.
Rytoj – pati gražiausia pavasario šventė – Motinos diena. Tad ir į „Laiko mašiną” pakvietėme dukrą, mamą, močiutę, gydytoją, Anykščių rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro direktorę Zitą NENIŠKIENĘ.
„Mane mama ir močiutė mylėjo ne už kažką – gerą pažymį, nudirbtą darbą – mane tiesiog mylėjo už tai, kad aš buvau. Tad ir savo vaikus bei anūkus myliu ne dėl kažko, myliu už tai, kad juos turiu“. – „įsėdusi“ į „Laiko mašiną” nusišypso pašnekovė.
1952 – 1971 m.
Užaugo šiltų širdžių apsuptoje šeimoje
Z. Neniškienė gimė 1952 m. spalio 10 d. Naujasėdžio kaime (Anykščių r.). Gimstančios mažylės laukė net trys moterys: mama Stasė Januškaitė, bobutė Emilija Baltrūnaitė ir prosenelė Barbora Jančytė – Baltrūnienė. Tėtis, deja, iškeliavo savais keliais ir rūpestis gimusiu kūdikiu buvo paliktas minėtoms moterims.
„Baltas popieriaus lapas ir spalvoti pieštukai – nupieškit savo vaikystę“, – siūlau gydytojai Z. Neniškienei. „Mano vaikystė buvo labai šviesi – daug saulės, daug spalvų, dar daugiau meilės, daug jos patyriau iš tetų (mamos seserų) Marytės ir Bronės, ir be jokios abejonės buvau labai mylima bobutės. Našle ji tapo vos 49-erių, senelis mirė dar pakankamai jaunas, būdamas 54–erių. Bobutė viena užaugino 8 vaikus ir dar 15 proanūkių padėjo auginti“, – pasakoja pašnekovė.
„Nebuvo mano brangiausios augintojos labai mokytos – prosenelė tik skaityti mokėjo, bobutė buvo baigusi du skyrius, o mama – jau net keturis. Gerai jai mokslas sekėsi, tačiau nebuvo iš ko mokytis – siekti mokslų, amato mokytis pirmiausiai turėjo galimybę jos broliai. Vienas kalvio amato išmoko, o štai dėdė Juozas, buvęs silpnesnės sveikatos, mokytoju buvo išsiųstas mokytis. Jis mane, ketverių metų mergytę, išmokė visas raides pažinti ir skaityti, bet trejiems metams buvo paimtas į kariuomenę prie Baikalo. Kai jis grįžo, aš nebepažinojau nė vienos raidės ir skaityti, aišku, buvau pamiršusi. Tik antroj klasėj išmokau (Z. Neniškienė baigė Vašuokėnų pradinę mokyklą, – aut.past.)“, – vaikystės prisiminimais dalijasi gydytoja Z. Neniškienė.
„Mamytė iš viso labai taikaus, nuolankaus charakterio buvo, bobutė taip pat niekada nekeldavo balso, bet kažkodėl mes jos klausėm. Griežčiausias buvo dėdė Juozas – jeigu mes prasižengdavom, mus bausdavo, guldydavo popiečio miego“, – šypsosi pašnekovė.
„Neseniai perskaičiau C. Pinkola Estes knygą „Bėgančios su vilkais“. Ir štai dabar žiūriu nuotraukas ir galvoju – tai tos moterys: mama, bobutė, tetos, prosenelė ir buvo tos, kurios bėgo su vilkais… Prosenelė išgyveno baudžiavą, močiutė – abu pasaulinius karus, mama viena mus augino – kai man buvo 10 metų, gimė brolis Robertas. Aš stebiuosi mamos orumu, stiprybe – ji ne tik kad nepyko ant ją išdavusio vyro, bet dar jam ir padėjo – kartą jis skubėjo į traukinį, tai mama arklio traukiamu vežimu jį dar į stotį nuvežė… O aš, matyt, kokiam griovy būčiau išmetusi…“ – kalba gydytoja.
Pasakodama savo vaikystės prisiminimus, ji svarsto: „Dabar žmonės gerai gyvena, visko turi, tačiau to nevertina, nevertina savų, pačių artimiausių žmonių, lyg žinotų, kad jie su saule gyvens… O mane auginusios moterys kiek vargų patyrė, mamytė visus vyriškus darbus mokėjo dirbti, tačiau nei pykčių, nei kažkokio nepasitenkinimo nebuvo – jos džiaugėsi gyvenimu… Prisimenu majavas (gegužės mėnesį kasdien vykstančios pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei ne tik bažnyčioje, bet ir namuose – aut.past.). Iškaišydavo moterys tą kambarį berželiais, o kokios giesmės skambėdavo – nebeprisimenu jų, tačiau mes, vaikai, net susigūžę jų klausydavom…
Mano mama visą gyvenimą ar kur važiuodavo, ar ką dirbdavo – vis su daina ir daina…“ – pasakoja gydytoja Z. Neniškienė.
1971 – 1977 m.
Medicinos studentę sužavėjo mėlynos akys ir ilgos blakstienos
Z. Neniškienė baigė Troškūnų vidurinę mokyklą. „Mokiausi gerai, du ketvertus atestate turėjau. Medicina nebuvo mano svajonių specialybė, tik būdama dešimtoje klasėje nusprendžiau ją studijuoti ir tai tik todėl, kad sunkiai susirgo mamytė…Nei mama, nei bobutė apie mano būsimus mokslus nekalbėjo – leido man laisvai pasirinkti specialybę – svarbu buvo tik tai, kad aš mokyčiausi. Nors tais laikais ir pinigų trūko, bet mamytė taupė, kai reikėdavo, skolindavosi, bet į studijas išleido.
Taigi apie mediciną… Mamai buvo apie 40 metų, kai ji sunkiai susirgo – širdies permušimai, užeinantis didžiulis silpnumas – niekaip gydytojai ligos nerado. Ir su pinigais pas juos važiavom, ir su antimis, ir žąsimis… Ir tada aš supykau. Supykau taip stipriai, kad nusprendžiau stoti į mediciną – galvojau, štai sėdi daktarai trejetais mokslus baigę, todėl ir neranda ligos, o aš gerai mokysiuos ir galėsiu žmonėms padėti. Taip 1971 m. įstojau į Kauno medicinos institutą.
Pirmi treji studijų metai buvo lengvi, vėliau jau buvo sunkiau. Prasidėjo siauresnių specialybių dalykai, sunkūs terminai, bet mokiausi ir dar padidintą stipendiją gaudavau. Būdavo ir taip, kad mamytės gaunama alga kartais už mano stipendiją mažesnė buvo…“ – studijų metus prisimena gydytoja Z. Neniškienė.
„Kai reikėjo rinktis specializaciją, žinojau tik tiek – nebūsiu nei akušere-ginekologe, nei patanatome, nes kai per praktikas pjaudavo žmogaus kaukolę, aš alpdavau..
Norėjau tapti chirurge. Atlikau praktiką Panevėžio ligoninėje. Ten dirbo toks chirurgas Kavaliauskas, mano dėdė gerai su juo pažįstamas buvo, tai jis su tuo chirurgu taip pakalbėjo, kad ir mano noras būti chirurge buvo „gražiai“ išgyvendintas.
Dalyvavau trijose tulžies pūslės operacijose, ilgos jos buvo, truko 2-3 valandas. Dvi iš jų atlaikiau, per trečią – nualpau. Ir nieko labai sunkaus dar man daryti nereikėjo – šaukštus tik turėjau palaikyti, gydytojas aukštas buvo, man ir suoliuką davė, kad būtų patogiau stovėti, bet vis tiek aukštai išlaikyti tuos praskėstus šaukštus buvo sunku. Pasirinkau terapeutės specializaciją“, – apie studijas pasakoja pašnekovė.
„Beje, bobutė man pasakojo, kad vaikystėje, kai užsiožiuodavau, ji man sakydavo – tau tik kolūkio pirmininke būti arba prokurore“, – šypsosi gydytoja.
Šie šešeri aprašomi metai – tai ne vien tik studijos, vadovėliai, sunkiai ištariami medicininiai terminai. Tai ir – meilės metai.
„Stengdavausi kiekvieną savaitgalį grįžti namo, mane labai traukdavo gimtinė. Bobutė, kaskart išvažiuojant į Kauną, penkis rublius įdėdavo – kad tik ne pakeleivingom mašinom, o autobusu namo grįžčiau. Ir taip vienos kelionės metu sutikau Valentiną Neniškį (kilęs iš Moliakalnio kaimo, Anykščių r. – aut.past.), kuris tuo metu studijavo veterinariją Lietuvos veterinarijos akademijoje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tada autobusu važiavo du studentai veterinarai. Į pirmą pasimatymą tas kitas pakvietė, pusę metų lyg ir su juo vaikščiojau. Bet vis dėlto į širdį krito Valentas, buvo ir kitų pasiūlymų, bet aš tikiu, kad kiekvienas mes gyvenime turim savąją obuolio puselę, laimingi būnam, jeigu pavyksta ją rasti. Aš manau, jog savąją radau.
Vyrui vis sakau, kad jis mane sužavėjo savo ramybe, draugiškumu, o ypač ilgomis blakstienomis ir didelėmis mėlynomis akimis… Taip 1971 m. ir ištekėjau“, – meilės istoriją pasakoja pašnekovė.
Dabar V. Neniškis dirba Svėdasų seniūnijos seniūnu.
1977- 2003 m.
Medicinoje padeda intuicija
„1977- 1978 m. internatūrą atlikau Kauno raudonojo kryžiaus ligoninėje – ten viskas buvo gerai, gydytojų apsuptyje pradėti darbą buvo lengviau. O po internatūros dvejiems metams išvykau dirbti į Kamajų (Rokiškio r.) ligoninę. Va, ten jau buvo sudėtingiau – nebuvo kokybiškos aparatūros, žmonių daug. Mane gelbėjo turbūt tai, kad tiek tada, tiek dabar turiu medicininę nuojautą. Dirbant Kamajuose, atėjo į ligoninę labai išbalusi moteris. Įtariau, kad gali būti vidinis kraujavimas, patariau kviesti chirurgą – ir, pasirodo, buvau teisi – jaunai moteriai buvo negimdinis nėštumas. Tada, prisimenu, ir padėką gavau, kad aš, jauna gydytoja, pastebėjau tokią patologiją“, – apie pirmuosius darbo metus pasakoja gydytoja Z. Neniškienė.
1979 m. Neniškiai persikraustė į Svėdasus (Anykščių r.), kur gyvena iki šiol. Šešerius metus Z. Neniškienė dirbo Svėdasų apylinkinės ligoninės gydytoja, vyriausiąja gydytoja. 1996–1997 m. buvo Anykščių rajono savivaldybės gydytoja.
Nuo 1997 m. iki šiol Z. Neniškienė yra viešosios įstaigos Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė – pirmoji šios įstaigos vadovė, dirbanti nuo įstaigos įkūrimo iki šiol.
Dirbdama gydytoja ji rado laiko ir politikai (Nuo 2003 m. ji buvo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos narė, po partijos pertvarkymo yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė – aut.past.), ir mokslams (1998–2002 m. ji neakivaizdžiai studijavo Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakultete, įgijo viešojo administravimo magistrės išsilavinimą. 2001–2003 m. baigusi Vilniaus universiteto rezidentūrą, Z. Neniškienė įgijo bendrosios praktikos gydytojos kvalifikaciją), ir visuomeninei veiklai.
Tačiau apie karjerą lyg iš anksto sutarusios beveik nekalbame – interviu skirtas Motinos dienai, o Z. Neniškienė – dviejų vaikų mama bei trijų anūkų močiutė.
1979 – 2017 m.
Dukra norėjo „šiek tiek”
kitokios mamytės
Z. ir V. Neniškiai užaugino du vaikus – dukra Laura gimė 1979 m., o po metų – ir sūnus Vaidas.
Paklausta, ar sunku buvo derinti motinystę ir gydytojos profesiją, Z. Neniškienė sako: „Labai sunku. Tik kitiems atrodo, kad jeigu esi gydytojas, tai tavo vaikai arba neserga, arba tu juos labai greitai pagydai. O tai netiesa, aš jiems esu mama, o ne gydytoja. Prisimenu, kaip dar būdama mažytė Laura atsakė, kai jos paklausiau, ar parašė rašinėlį apie mamą. Atsakymą išgirdau tokį: „Aš noriu mamytės ne gydytojos. Nes kitos mamos, kai vaikai serga, būna namie, o ne eina į darbą…“
Abu Z. ir V. Neniškių vaikai jau sukūrę savas šeimas, gyvena Vilniuje. Tad šį sekmadienį pašnekovė laukia ne tik sugrįšiančių vaikų, bet ir trijų anūkų – Dominyko, Urtės ir Mantės.
