Aukštasis mokslas Tarybų Sąjungos laikotarpiu buvo savotiškas. Iš vienos pusės, tai buvo jaunimo susibūrimo vieta, tad kiek laisvesnė aplinka, iš kitos – tarybinį jaunimą reikėjo ruošti gyvenimui, tad ir aukštojoje tvyrojo ta pati statomo brandaus socializmo dvasia, budriai sekanti kiekvieną. Žinoma, patirtys gali būti įvairios, labai daug priklausė nuo konkrečios mokymo įstaigos ir žmonių, kurie dirbo toje aukštojoje mokykloje. Apie patirtis mokantis aukštojoje savo knygoje pasakoja Anykščiuose žinoma mokytoja Lenė Marijona Sriubienė (Tumaitė), tuo pačiu prisiminiau kai ką ir aš pats. Deja, džiaugsmingi tarybiniai studentai buvo tik graži iškaba, kuri dažniausiai slėpė visai kitokią tikrovę.
Mokslas – bilietas į sąlyginę laisvę
Dabartiniai studentai sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodė aukštasis mokslas, nebent tik iš kažkokių atsitiktinių nuotrupų. Svarbu atminti, kad ir aukštasis mokslas buvo taip pat ideologizuotas, kaip ir visos likusios gyvenimo sritys. Tiesa, mokymasis aukštojoje buvo geidžiamas dalykas, nes leisdavo jaunimui (ypač iš kaimų) išvykti į miestą ir ten pasilikti, o jei nepavykdavo įsitvirtinti, bent jau įgyti specialybę ir išsilavinimą, ko likę kolūkyje tėvai negalėjo gauti. O ir tėvai trokšdavo, kad vaikams netektų vargti kaip jiems.
Nors per Sovietų Sąjungos gyvavimą keitėsi ekonominės sąlygos, bet būti tarybiniu studentu iš esmės reiškė gyventi beveik taip, kaip ir kokiame nors lageryje – būti kontroliuojamu, neturėti jokių teisių, amžiname nepritekliuje, o dažnai ir tikrąja to žodžio prasme – pusbadžiu. Studentams nelikdavo nieko kito, kaip tik prisitaikyti, įtikinti save, kad vėliau bus geriau, todėl verta atkentėti.
Mokslai iki išsekimo
Apie tai, kokios sąlygos mokytis buvo tarybiniais laikais savo atsiminimuose pasakoja ilgametė Anykščiuose gerai žinoma mokytoja Lenė Marijona Sriubienė (Tumaitė), ne vieną anykštėnų kartą mokiusi prancūzų kalbos. Ji studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VVPI) 1956-1960 metais ir apie studijas pasakoja savo knygoje „Prisiminimai tokie brangūs“.
„Bendrabučio negavau, stipendijos taip pat. Parašiau, kad mano tėvas geležinkelietis (nors jis buvo tik paprastas geležinkelio darbininkas), tad komisija nusprendė, kad gerai gyvenam ir nedavė bendrabučio. Tie metai buvo labai sunkūs. Apsistojau prie kitų uteniškių, vienoje lovoje miegojau su Verute Mažliokaite…
Pirmajai sesijai ruošiausi neturėdama savo kampo. Galų gale neturėjau kur dėtis, tai Gorkio gatvėje (dabar Aušros Vartų) esančiose auditorijose vakare neišeidavau, o pasimokius užmigdavau prie krosnies prisiglaudus.
Antrame kurse gavau ir stipendiją, ir bendrabutį, tai priėmiau oną Bražėnaitę, miegojome vienoje lovoje. Dainavau akademiniame chore. Labai smagu buvo šiame kolektyve, važiuodavom į gastroles. Be privalomų tarybinių dainų, per uždarus koncertus dainuodavom S.Naujalio „lietuva brangi“, „Užtrauksim naują giesmę broliai“…
Su kambario merginomis, o jų buvo septynios ar aštuonios, sutardavau gerai. Mūsų dėstytojos E.Katilienė, J.Juškienė baigė Sorbonos universitetą, turėjo daug žinių ir patyrimo, mus ugdė pagal to laiko reikalavimus. Jos nesirūpino politiniu mūsų „išprusimu“ (turiu galvoje komjaunimą ir „kelią į šviesų komunizmo rytojų“.
Vilniuje daug mokiausi, stengiausi išlaikyti visus egzaminus, o jų buvo daug. Baigdama Pedagoginį laikiau valstybinius egzaminus. Pirmas iš šių buvo marksizmas. Turėjau gerus užrašus, išlaikiau gerai. Kelios merginos neišlaikė, nors buvo komjaunuolės. Gerai išlaikiau specialybės ir pedagogikos egzaminus. Po egzaminų buvau labai išsekus, svėriau tik 47 kilogramus. Sesijai pasibaigus parvažiavau namo. Valgiau daug pieno produktų, taip pamažu atgavau jėgas, kurias per egzaminus buvau praradusi“. – savo prisiminimuose pasakoja Lenė Marijona Sriubienė.
Griežtojo režimo institutas
Tą patį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą baigiau ir aš pats. Tik gerokai vėliau. Mano buvimą šioje pedagogų kalvėje galima dalinti į dvi dalis – iki tarybinės armijos 1986 metais ir po jos – kai grįžau 1988 m. Ypač niūrus buvo pirmasis periodas.
Po stojamųjų atvykus studijuoti man pasirodė, kad patekau į griežto režimo koloniją. Bendrabutį gavau. Tačiau dėl to, kad nuolat reikėdavo vietos bendrabučio komendantės pažįstamiems ir šiaip reikalingiems žmonėms, studentai triviečiuose kambariuose (bent jau taip buvo sakoma, kad jie suprojektuoti, gyvendavo po penkis). Prie įėjimo į bendrabutį budėdavo budri moteriškė, kuri atlikdavo visų įeinančių ir išeinančių analizę. Registruodavo užeinančius svečius, jei kuris užsibūdavo, eidavo ieškoti ir iškrapštydavo lauk. Bendrabutis būdavo rakinamas nakčiai, todėl po nustatytos valandos geriau nebandyk pareiti. Keli tokie pavėlavimai ir rizikuosi likti be bendrabučio.
Įdomūs buvo ir patys mokslai – kiekviena grupė, o kurse jų buvo 3, turėjo savo išrinktą seniūną, kuris žymėdavo, kas iš studentų neatėjo į paskaitą. Beje, seniūnai darbuodavosi ir kai buvo skaitomos bendros paskaitos, o auditorijoje sėdėdavo po 100 žmonių – tarybinis studentas negalėjo praleisti paskaitų. Norint išvykti namo ir praleisti paskaitas, tekdavo pėdinti į dekanatą ir rašyti prašymą leisti išvažiuoti. Galbūt iš dabartinių perspektyvų kam nors gali pasirodyti, kad tiesiog buvo galima taip nedaryti, tačiau sovietinė sistema buvo apie viską pagalvojusi. Gesindavo bet kokius demonstruojamus laisvės pasireiškimus. Ir negailestingai. Užtekdavo parodyti kažkokį nepaklusnumą bent vienam iš dėstytojų, ir tavęs niekas neapgins, tiesiog neišlaikysi egzamino ir su mokslais bus baigta.
Sakykim, vieną merginą išmetė už tai, kad ją pamatė nešiojančią kryželį. Nežinau, ar ją pašalino dėl religinių įsitikinimų ir ar ji išvis tokius turėjo, tačiau ne vietoje pamatytas netinkamas simbolis jos karjeroje buvo lemtingas. Dėstytojai irgi negalėdavo būti liberalūs, nes visose katedrose, kaip kalbama, būdavo KGB agentų. Nepasmerksi studento – kolega praneš kur reikia ir baigsis tavo akademinė karjera.
Prisidėdavo ir studentai
Beje, studentus kontroliavo ne tik dėstytojai. Kaip geriausiuose sovietų lageriuose, tam tikrą vaidmenį atlikdavo ir patys nuteistieji, t.y. studentai. Visų pirma, kaip buvo kalbama, kiekviename kurse būdavo bent po vieną pradedantį KGB informatorių, todėl ne apie viską ir ne su visais galėdavai kalbėti. Antras dalykas – veikdavo vadinamosios studentų draugovės. Jų nariai per religines šventes „inspektuodavo“ bendrabučių kambarius, tikrindami, ar nevyksta antitarybinė veikla. Žinoma, tos draugovės kai ką ir gero nuveikdavo – sakykim, padėdavo stebėti, kad studentai negirtautų. Kurie iš studentų galimai priklausė KGB struktūroms, pasimatė vieno aukšto komunistų partinio šulo iš Lenkijos viešnagės metu – dalis jų buvo išdėstyta viso studentų miestelio teritorijoje ir reguliavo, kada galima kur eiti, o kada ne. Beje, tuos pačius veikliuosius vyrukus pamačiau susėdus prezidiume, kai buvo kuriamas Sąjūdžio skyrius VVPI…
Beje, atskira tema būtų studentų dalyvavimas įvairiose demonstracijose. Jis taip pat buvo privalomas, o be pateisinamos priežasties praleista demonstracija taip pat grėsė rimtais nemalonumais.
Grįžus po tarnybos sovietų armijoje, klimatas VVPI jau buvo iš esmės pasikeitęs – nebeliko tos totalios kontrolės, „idėjinio užtaiso“. Studentai irgi jau buvo įgiję šiokias tokias teises. Neteko gyventi prie Stalino, bet įsivaizduoju, kad panašiai pasikeitė atmosfera Tarybų Sąjungoje ir po Stalino mirties.
Taigi, mitas apie studijas aukštosiose mokyklose, kurį mums pateikia „Šuriko nuotykiai“, ne visada buvo tik nuotykis, greičiau tai buvo viena iš sistemos, kurioje žmogus mažai ką reiškė, dalių.
