Akimirka saulėtuose Svėdasuose. Iš kairės: Vytautas Rimša, Juozas Lapienis ir Ferdinandas Jakšys. Autoriaus nuotr.
Šeštadienį Svėdasuose atšvęstas dvigubas aštuoniasdešimties metų jubiliejus, dviejų čia gimusiųjų asmenų, kurie vėliau gyveno Vilniuje, kūrė, dirbo Lietuvai ir Svėdasų vardą garsino. Pagerbti 1937 m. pavasarį gimę vyrai – aktorius Ferdinandas Jakšys ir bibliotekininkas Vytautas Rimša.
Svėdasų bibliotekos meno galerijos salė prisirinko pilnutėlė. Renginį vedusi literatė Alma Švelnienė pirmiausia nupasakojo aktoriaus Ferdinando Jakšio, nagingo ir sumanaus Svėdasų miestelio kurpiaus sūnaus, gyvenimo kelią, pasakojo apie šeimos klajones iš vienos vietos į kitą – juk kol užaugo, pagyveno ir Kamajuose, ir Duokiškyje, ir Utenoje, apie aktorystės mokslus konservatorijoje ir teatro bei kino aktoriaus karjerą, darbą Šiaulių dramos teatre, įsimintiniausius valstybiniame teatre sukurtus vaidmenis bei vaidmenis filmuose „Tadas Blinda“, „Žaizdos žemės mūsų“, „Seklio Kalio nuotykiai”, „Nebūsiu gangsteriu, brangioji“… Humoru, grotesku ryškius vaidmenis kūręs, nepakartojamo tembro balsu kalbėjęs, išgyveno puikiausią karjerą, kurią tarsi vainikavo įkūnytas garbusis kraštietis Juozas Tumas-Vaižgantas.
Susirinkusiųjų džiaugsmui jubiliatas paskaitė didelį pluoštą aukštaičių poetų Antano Miškinio ir Antano Vienažindžio eilėraščių bei taiklių, smagių ištraukų iš Kosto Ostrausko monopjesės „Vaižgantas“. Stebėtina atmintis ir vis dar gyvas, tik F. Jakšiui charakteringo balso tembras. Linksmasis, visų mylimas vyrukas iš Svėdasų buvo apdovanotas gausybe žodžių bei daugybe gražiausių žiedų.
Vytautui Rimšai pagerbti liko gerokai mažiau laiko, nes susirinkusieji pasijuto kiek išvargę, visgi renginys persirito per trijų valandų laiko ribą.
Pasak kalbėtojų, V. Rimšos vaikystė buvo sunki, paženklinta skausmingų patirčių, mokslų siekė sunkai – kartu ir dirbo ir mokėsi, baigęs Vilniaus universitetą tapo profesionaliu bibliotekininku. Pasižymi pasigėrėtinu kruopštumu, tikslumu, juk kūręs lietuvišką knygų leidybos ir tyrinėjimų terminologiją, kūręs kalbos kultūros, skaitymo metodikas, tyrinėjęs knygos ir skaitytojų santykių įdomybes, parašęs kelis šimtus straipsnių, mokslinių knygotyros darbų – pats vienas ir drauge su kitais autoriais. Kai kurie darbai, kaip kad studija „Kova už blaivybę ir skaitymas“ aktualūs ir šiandien. Pasigėrėtina, kad jau septintą dešimtį persiritęs darbštuolis jubiliatas gebėjo organizuoti ir vadovauti knygos apie Svėdasus sudarymui ir išleidimui, parašė didžiulę Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos istoriją. Sveikinęs Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekos direktorius Romas Kutka pabrėžė uolias jubiliato V. Rimšos pastangas raštuose nepraleisti netikslumų, nepalikti neištaisytos nė vienos klaidos.
Ypač vaizdingai ir taikliai apie jubiliatus bei bičiulius visuomenininkus iš svėdasiškių draugijos „Alaušas“ kalbėjo Juozas Lapienis, įdomiai – Almantas Baronas, žodį tarė ir Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis.
Sveikintojų ir gražius žodžius sakiusiųjų buvo daugybė, muzikiniais intarpais – akordeono muzika ir dainomis linksmino Vytautas Jucys. Pagarbios ir įdomios popietės dalyviai apžiūrėjo bibliotekoje veikiančias jubiliatams skirtas parodas. Po to buvo arbatėlė ir nors vėlyvi, bet bendri ir gardūs pavakariai, kurių didžioji esmė – pabūti kartu, pasikalbėti, nors valandėlei stabtelėti svėdasietiškoje bičiulystėje. O aš tik apie tai rašau, ir jeigu ką svarbaus čia paminėti pamiršau, tai kaip kadaise pratarė kunigą Žadeiką įprasminęs F. Jakšys: „Tegul tai bus maža nuodėmė“.
