23 metus Andrioniškyje gyvenanti verslininkė Prima Vaišvilienė džiaugiasi pavasariu ir netrukus Šventosios pakrantėse pabirsiančiais poilsiautojais, kurie užsuks ir į jos parduotuvę.
Į dešiniajame Šventosios upės krante prie jos intakų Griežos ir Vadakstos įsikūrusį, vos dešimt kilometrų nuo Anykščių nutolusį Andrioniškį, mažiausios rajone seniūnijos centrą, užsukau per Knygnešio dieną, važiuodamas į Griežionėles. Nors buvo dar ankstokas rytas, miestelio centre su grėbliais darbavosi 4 vyrai, pastebėjęs mane, atsirado ir penktasis – Andrioniškio seniūnijos ūkvedys Vytautas Šaučiūnas. „Kur matei gražesnį miestelį?“, – paklausė ir nelaukęs atsakė, kad gražesnio kaip Andrioniškis nėra.
Vyrai triūsė už pašalpas
Seniūnė Laimutė Repečkienė atostogavo, tad apie Andrioniškį šnekučiavomės su V. Šaučiūnu, kuris, kaip ir bene visi andrioniškiečiai, įsižeistų, jei Andrioniškį pavadintum kaimu, nors jame gyvena kiek per 200 žmonių ir tik vasaromis gyventojų padaugėja, kai į vaizdingas jo apylinkes vasaroti atvyksta ne viena šalyje garsi šeima, užsuka upe plaukiantys poilsiautojai. Be abejonės, rajone yra daug didesnių kaimų, tačiau Andrioniškis yra Andrioniškis su tik jam būdingu pačios gamtos suteiktu grožiu ir ramybe, kurios nesutrikdo net viena kita krašto keliu Anykščiai – Kupiškis pralekianti mašina, nes triukšmą sugeria aplink ošiantys miškai ir upė.
Prisiminėme, kad andrioniškiečiai amžių tėkmėj visada pasižymėjo savarankiškumu, laisvės siekiu, ir už tai kovojo. 1863 metais apylinkėse būrėsi sukilėlių būriai, 1905 m. andrioniškiečiai be baimės stojo prieš carinę priespaudą, dalyvavo 1919 – 1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovose.
Susibūrę į partizanų būrius, andrioniškiečiai pasitiko pirmąją ir antrąją sovietų okupacijas. Prie miestelio Jovaišų sodyboje veikė Algimanto apygardos ir visos Aukštaitijos partizanų štabas, o Kriaučiūnų vienkiemyje buvo Algimanto apygardos partizanų štabo leidinių spaustuvė. Andrioniškis pagrįstai laikomas partizanų sostine.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, andrioniškiečiai nesnaudė ir nuo 1997 vasario 20 dienos yra Andrioniškio seniūnijos centras. Mano nuomone, tai ir padėjo miesteliui išlikti tokiu, koks dabar yra.
V. Šaučiūnas džiaugėsi ankstyvu pavasariu ir teigė, kad nieko nelaukę pradėjo tvarkyti seniūnijos centrą, rodė veją užpuolusią samaną, kuriai rauti ir kedenti net specialų prietaisą nupirkęs. „Nesnaudžiam. Pavasarį darbų daug, jau pradedam ir kapines tvarkyt“, – sakė seniūnijos ūkvedys.
Aikštėje darbavosi keturi už pašalpas atidirbinėjantys vyrai, grėbė užsilikusius pernykščius lapus, kažkur vežė. Pakalbinti nė kiek nesipiktino, kad už pašalpas reikia atidirbti, o kai paminėjau, kad vienas panevėžietis netgi bylinėjasi, kad už jas nereikėtų atidirbti, tepasakė – „durnius“… Vyrai nesibodėjo tokiu darbu, juolab kad kitokio Andrioniškyje sunku gauti. Na, dienai kitai koks ūkininkas pasamdo, o vyrams iki pensijos dar toloka.
Vytautui Galvonui, tikram tragiškai žuvusio lakūno, politiko Vytauto Galvono pusbroliui, sausio 16–ąją suėjo 54-eri, taigi iki pensijos dar geras dešimtmetis. „Tokio amžiaus žmonių niekas nenori į darbą priimti, ieško jaunesnių, – svarstė vyras, darbo ieškojęs ir per darbo biržą. – Tačiau ir tų jaunesnių jau mažai belikę, dauguma išvažiavę į užsienį“.
V. Galvonas dirbo kolūkyje, agrochemijoje. Vaikų neužgyveno. „Toks likimas, – nutęsė. – Esu gimęs ir gyvenau netoliese esančiuose Padvarninkuose, tačiau jau 3 metai su Regina gyvename ramioje Pušų gatvelėje. Nenorėčiau gyvent kur nors kitur. Tylu, ramu, net vagių savų nėra“. Laisvalaikiu vyras eina į biblioteką, džiaugiasi ten dirbančiu bibliotekininku Antanu Žviku, su kuriuo apie daug ką galima pasišnekėti. Labiausia skaityti V. Galvonas mėgsta pasakas. Beje, kaip sakė Andrioniškio bibliotekos bibliotekininkas A. Žvikas, biblioteka turi 201 skaitytoją ir 5000 knygų fondą. Pasak bibliotekininko, išeitų, kad skaito visi miestelio gyventojai, tačiau į biblioteką ateina ir aplinkinių kaimų gyventojai. Skaitytojai per metus bibliotekoje apsilanko 4 000 kartų, taigi, kurie skaito, tai jau skaito ir į biblioteką užsuka daugiau kaip 20 kartų per metus.
Su V. Galvonu dirbo ir tikrų tikriausias andrioniškietis Rimas Kelpša, nes čia gimė, užaugo ir tebegyvena. Andrioniškio kolūkyje dirbęs vairuotoju, suvirintoju, tą rytą jis irgi atidirbinėjo už pašalpą. Į pensiją išeis kitąmet, o atidirbti per mėnesį 40 valandų – nieko čia tokio, vis tiek nėra ką veikti… Paklaustas, kiek vaikų užaugino, tik nusijuokė, kad „žmonos dabar ne madoj“, gyvenąs su sugyventine. O paskui jau rimtai paaiškino, kad du jo suaugę vaikai, sugyventi su pirmąja žmona, gyvena ir dirba Anglijoje. „Jie turi savo gyvenimus. Net nežinau tiksliai, kur jie gyvena“, – sakė vyras.
Linksmo būdo vyras gerai groja su armonika, turi gerą balsą. „Bromuose vestuvininkams pagroti andrioniškiečiai jį kviesdavo, bet dabar vestuvės Andrioniškyje itin retos“, – sakė jo bendradarbis.
Uždegė žvakutę knygnešiui
Saulėtą, tačiau žvarbų rytą pagrindinėje gatvelėje sutikta garbaus amžiaus moteris prisistatė esanti Vanda Mickūnaitienė. „Esu gimusi Navasaduose, netoli nuo čia, o 1980–aisiais įsikūrėme Andrioniškyje, – sakė senolė, pasidžiaugusi, kad turi du anūkus ir proanūkytę, kuriai jau ketveri metukai, kad sūnus Rimas kelių tarnyboj darbuojasi, o Gintaras čia pat miestelio centre, prie bibliotekos, gyvena, tačiau darbo negauna. Savo Vytautėlį amžino atilsio dar 1984–aisiais palydėjau. Uždegsiu žvakutę ant jo kapelio, o tuo pačiu, kad jau šiandien tokia šventė, ir ant vyro senelio knygnešio Juozo Mickūnaičio kapo“.
Statydami terminalą,
domėjosi, kiek andrioniškiečiai
nuperka duonos
Kur buvę nebuvę, andrioniškiečiai mėgsta užsukti į privačią Primos Vaišvilienės parduotuvę-barą. Čia galima nusipirkti būtiniausių maisto prekių, prisėsti ir pasišnekučiuoti apie Andrioniškio ir pasaulio naujienas, prie alaus bokalo ar tikrai skanios kavos puodelio ir net mokesčius susimokėti. „Jeigu Andrioniškyje uždarys paštą, „Perlo“ terminalas bus tikras išsigelbėjimas norintiems susimokėti mokesčius“, – pastebėjo P. Vaišvilienė ir šypsodamasi prisiminė terminalo atsiradimo istoriją.
„Kai norėjome tokiame mažame miestelyje jį atidaryti, tai atvažiavę vyrukai stebėjosi ir klausė, kiek žmonės čia duonos nuperka, tačiau pasvarstę terminalą mums vis dėlto pastatė. Jis gi naudingas ne tik loterijos bilietus pirkti ir pasitikrinti“, – juokėsi R. Vaišvilienė, pridurdama, kad iš pradžių, kol priprato, dirbti su terminalu buvo sudėtinga, o ir priežiūros jis reikalauja.
Pasak P. Vaišvilienės, balandžio 30–ąją bus lygiai 23 metai, kai parduotuvė atvėrė duris.
