Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkė Gitana Mileikaitė pastebi, kad vandens turizmu užsiimantys poilsiautojai linkę girtauti, todėl sako, kad upėse ir ežeruose reikalingi juos tramdantys patruliai. Autoriaus nuotr.
Rajone kaimo turizmo verslu užsiimantys verslininkai klesti, o šį pavasarį susidomėjimas poilsiu kaime didesnis nei pernai.
Vis dėlto rajono valdžios požiūris į kaimo turizmu užsiimančius verslininkus ir toliau išlieka jautria tema.
Apie tai „ANYKŠTA“ TV pasakojo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkė Gitana Mileikaitė.
Poilsiautojai plūsta nuo
ankstyvo pavasario
„Žmogus turi tam tikrų prigimtinių poreikių.Vieni svarbiausių – tai pavalgyti ir pailsėti.Anykščiai jau antrąjį sezoną, kaip aš vadinu, bus „ant bangos“. Susidomėjimą ir aktyvesnį žmonių atvykimą pastebime, todėl Anykščių kraštas šiek tiek išsiskiria iš bendro Lietuvos konteksto kaimo turizme ir šis sektorius iš tikrųjų klesti. Anksčiau niekada neturėdavome klientų kovo, balandžio mėnesiais, o šiemet sezono startą teko atkelti anksčiau, nei buvo planuota pagal ankstesnius metus“, – pasakojo G. Mileikaitė, pastebėdama, kad vis daugiau žmonių supranta, kad „vien darbu ir duona sotus nebūsi“.
Susikalbėti su savivaldybe
sekasi sunkiai
„ANYKŠTA“TV studijoje pokalbiui pakrypus apie kaimo turizmo verslininkų bei vietos valdžios bendradarbiavimą, G. Mileikaitė sakė, kad tai „gan jautrus klausimas“.
„Paskutinis susitikimas išties mums buvo labai nemalonus, nes pasijutome nelaukiami, nenorimi arba netgi savotiškai gąsdinami. Buvome susikvietę turizmo paslaugų teikėjų susirinkimą ir bandėme spręsti problemas, tai pamąstėme, kad dar pakentėsime, o toliau žiūrėsime, kaip čia bus“, – pasakojo G.Milekaitė.
Pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkės G. Mileikaitės, turizmo paslaugų teikėjai iškylančias problemas vietos valdžiai yra įvardijusi jau seniausiai.
„Mums labai aktualu ženklinimas, informacijos sklaida, kelių priežiūra, ryšys su seniūnijomis. Taip pat labai aktualus ir darbuotojų klausimas. Bandėme bendradarbiauti su Anykščių technologijos mokykla, tačiau nelabai sulaukėme palaikymo iš direktoriaus. Buvome patikinti, kad jie geriau žino, ko reikia, nors mes, kaip darbdaviai, taip pat galėtume pasakyti, ko mums reikia. Norėtume ir švelnesnio, lengvesnio požiūrio į smulkųjį verslą, kuriam išgyventi nėra lengva. Kaimo turizmas gal ne visada duoda daug pridėtinės vertės, neįdarbina daug darbuotojų, neišmoka didelių atlyginimų, bet tampa kaimo bendruomenių švietėjišku centru. Dauguma žmonių pas mus atėję pamato, kaip reikia tvarkytis, kokia gali būti buitis, šventės. Mes keliame kaimo lygį ir neleidžiame jam numirti“, – kaimo turizmo svarbą akcentavo G.Mileikaitė.
Už cepelinų porciją – 8,5 Eur
Debeikių seniūnijoje pati kaimo turizmo verslu užsiimanti G. Mileikaitė neseniai verslo ėmėsi ir Vokietijoje.
„Visada sakau, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Pasiūlyta buvo tokia situacija rinkoje, kada mes galėjome pabandyti šitą verslą ir Vokietijoje. Tai nebuvo taip, kad mes sąmoningai galvojome kažką daryti, tačiau likimas lėmė, kad teko atidaryti namų restoraną ir svečių namus“. – sakė G. Mileikaitė.
Pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkės G. Mileikaitės, skirtingai nei Lietuvoje, Vokietijoje verslą pradėti yra gerokai paprasčiau.
„Užtenka išsiimti individualios veiklos pažymą arba verslo liudijimą ir net nereikia sukti galvos, kurį formatą pasirinkti. Mes kaimo turizme veikiame keturiais galimais formatais. Tikrintojai yra labai geranoriški. Jokių išankstinių gąsdinimų ar sankcijų praktiškai netaikoma. Mes jau buvome tikrinti tris ar keturis kartus, ir tikrai nebuvo nė vieno karto, kad bijotum, nejaukiai jaustumeisi, ką iš tikrųjų kartais pastebime čia, Lietuvoje“, – apie sąlygų verslui skirtumus Lietuvoje ir Vokietijoje kalbėjo G. Mileikaitė.
G. Mileikaitė verslą Vokietijoje plėtoja netoliese lietuvių bendruomenės būstinės, kur vokiečiai gan glaudžiai bendradarbiauja su lietuviais.
„Dauguma jų draugų ar pažįstamų jau yra pabuvoję Lietuvoje ir žino tų cepelinų skonį.Todėl ten cepelinai nebuvo naujiena, o netgi laukiamas produktas. Šaltibarščiai ten taip pat yra labai mėgstami“, – apie vokiečių skonį pasakojo G. Mileikaitė.
Porcija cepelinų Vokietijoje kainuoja pakankamai nemažai – 8, 50 Eur.
„Tai yra pakankamai didelė kaina. Tačiau cepelinus darome ne iš kažkokių miltelių, jau paruoštos produkcijos, o rankomis. Galbūt dėl to jie yra brangesni nei Lietuvoje“, – atskleidė G. Mileikaitė.
Sėkmę prognozuoja
atkakliausiems verslininkams
Migruodama tarp Lietuvos ir Vokietijos, kur gyvena jos vyras Gintautas Gudas ir dvi jų dukros, G. Mileikaitė prisipažįsta, kad sugrįžusi į Anykščius ir lankydamasi miesto viešojo maitinimo įstaigose į viską žiūrinti kiek kitomis akimis. Ir ne tik kaip žmogus, besisukantis panašiame versle, bet tiesiog kaip vartotojas.
„Labai mėgstu žinoti, kas kur yra Anykščiuose, kad vėliau tai galėčiau pasiūlyti savo klientams. Labai džiaugiuosi, kad mieste atsidaro nauji objektai. Praktiškoji mano pusė visada manęs klausia, o kaip jiems seksis ir kaip jie išgyvens. Kuo rinkoje daugiau žaidėjų, tuo klientui smagiau, nes jis turi didesnį pasirinkimo šansą. O tiems, kas tą verslą daro, tai jau yra išgyvenimo klausimas. Manau, kad rinkoje pasiliks tik tie, kurie yra stipriausi arba unikaliausi, arba atkakliausi. Verslą Anykščiuose gali daryti tie žmonės, kurie turi labai mažus asmeninius poreikius, bet labai didelius polėkius. Tik tie žmonės išlieka, nes pati verslo pradžia yra labai sunki ir „užsikabinti sudėtinga“, – prognozių vietos verslininkams pažėrė G. Mileikaitė.
Nustebino kavinės servetėlės…
Ne tik atidi, bet ir kritiška G. Mileikaitė neseniai sprogdino socialinius tinklus, kuomet apsilankiusi vienoje Anykščių miesto viešojo maitinimo įstaigoje išvydo jos akiai gan neįprastą vaizdą.
„Buvau ne kiek šokiruota, o kiek nustebusi dėl sprendimo, kad kavinėje servetėlės yra vienodos tualete ir ant stalo. Apie tai diskusija persikėlė į mano „Facebook“ paskyrą, kurioje netgi nejaukiai pasijutau puolama, kas man pasirodė neadekvačia reakcija į mano pastebėjimą. Aš visada esu už naujoves, už dalykus, kurie sužavi ir pritraukia klientą ir niekada nesakau, kas yra gerai ar blogai, nes pats klientas atsirenka į kurią jam eiti kavinę ir kas jam patinka ar nepatinka. Tik man atrodo, kartais perlenkiame, ieškodami tam tikrų sprendimų ir neadekvačiai reaguojame į pastabas“, – subtiliai apie pastebėtas įdomybes vienoje kavinėje pasakojo G.Mileikaitė.
Naujų fabrikų Anykščiuose
neįsivaizduoja
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkė G. Mileikaitė sakė, kad visada Anykščius mačiusi tik kaip būsimą kurortą.
„Pramonė, dideli fabrikai Anykščiams organiškai netiktų. Aišku, jie sukurtų daugiau darbo vietų ir pridėtinės vertės, bet turizmas yra tai, kas nuo seno į Anykščius traukdavo. Manau, kad turizmo kryptis pasirinkta teisingai, reikia ja toliau eiti ir nesiblaškyti“, – sakė G. Mileikaitė.
