Instaliacijos ant A. Baranausko klėtelės gaubto primena prekybos centrus

Gegužės pradžioje Anykščių A. Baranausko ir A.Vienuolio–Žukausko memorialinis muziejus pradėjo švęsti 90-ąjį jubiliejų.
Jubiliejiniai metai atnešė ir pasikeitimų – jau kuris laikas iš toli matomi didžiuliai plakatai – stendai ant istorinės A. Baranausko klėtelės gaubto sienų. Anykštėnai nevienareikšmiškai priėmė šias naujoves. Muziejininkai inovacijoje įžvelgia krypties paieškas, tačiau „Anykštos“ kalbinti anykštėnai naujovę priima ne taip entuziastingai ir sako, kad tokiu būdu istorinis palikimas yra nupiginamas, o A. Baranausko klėtelė primena statybų aikštelę ar „Akropolio“ sienas, nukabinėtas reklamomis.

Klėtelę uždengti sumanė
pats direktorius

Būsimas vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902) parvažiavęs atostogoms į Anykščius iš studijų, įsikurdavo klėtelėje. Šioje klėtelėje 1858–1859 m. vasaromis poetas parašė savo pagrindinį kūrinį „Anykščių šilelis“. Mirus Jonui Baranauskui, poeto broliui, Baranauskų sodybos šeimininkais tapo Žukauskai. 1921 m. sklypas testamentu atiteko Antano Baranausko giminaičiui rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, kuris čia klėtelėje ėmėsi kurti muziejų. Apsauginis gaubtas įrengtas jau po A. Vienuolio mirties – 1958 m.
Būtent šis gaubtas – labiausiai matoma dalis naujojo muziejaus rūbo. „Šios instaliacijos yra sudėtinė ekspozicijos dalis, kur įvairiomis formomis, tuo pačiu ir šiuolaikinėmis, pateikiama informacija“,- sakė Anykščių A. Baranausko ir A.Vienuolio–Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.
Pasak muziejaus direktoriaus, buvo pagaminti keturi stendai, kurie iškabinti ant klėtelės gaubto. Stendus pagamino UAB „Kodilitas“ iš Utenos. Jų išmatavimai išties įspūdingi – pagrindinio fasado 3×5 m – 15 kvadratinių metrų, galinio fasado, gerai matomo iš gatvės, (laiškas): 3×6 m – 18 kv. m., o dviejų šoninių fasadų 2,75×5 m. – kiekvienas po 13,75 kv. m.
Išgirdęs, kad šie klėtelės gaubto papuošimai susilaukė kontraversiškų įvertinimų, A. Verbickas šyptelėjo, kad instaliacijų paskirtis ir yra šiek tiek provokuoti. „Klėtelės gaubtui yra 60 metų, jis nėra kultūros paveldas, todėl buvo sumanyta šiemet lyg ir pridengti klėtelę, taip sukuriant erdvę kitoms ekspozicijoms. Jeigu reikia prisiimti nuopelnus, tai sumanymas yra mano. Šios instaliacijos esmė – bandymas akualizuoti A. Baranausko laiškus įvairiems žmonėms, tikintis, kad perskaitę citatas galbūt lankytojai norės susirasti, kam jie buvo rašyti“, – kalbėjo A. Verbickas.
Pasak direktoriaus, siekiant realizuoti sumanymą, buvo pasitelkti jauni ir su Anykščiais susiję žmonės. „Mes pakvietėm Jurgitą Bugailiškienę (Anykščių rajono Kultūros tarybos pirmininko pavaduotoja, pagrindinė rajono kultūros strategijos kūrėja ir paraiškos Anykščiams tapti Europos kultūros sostine rengėja, paraiškos UNESCO, kuria siekiama Anykščius įtraukti į kūrybinių miestų gretas, – aut.past.), kuri subūrė keletą jaunų žmonių, sakykim, „Anykščių šilelio“ iliustratorę Loretą Uzdraitę, muzikinius sprendinius padėjo daryti Edvinas Gogelis, dar keletas žmonių. Mums buvo svarbu, kad tie žmonės būtų susiję su Anykščiais“, – dėstė A. Verbickas. Pasak jo, instaliacijų iškabinimas buvo suderintas su Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriumi, leidimą iškabinti plakatus suderino dabar jau nebedirbanti vyriausioji rajono architektė Jurgita Gudelevičienė.
Aiškinamajame rašte, kurį pateikė A. Verbickas ir kuris buvo pateiktas prašant suderinimo, apie instaliacijas rašoma: „Instaliacijos turinį sudaro laiško stilistika pagrįstas vientisas informacinis laukas, kuriame vientisu spalvos ir formos sprendiniu pristatomi kompozicijos elementai“, „Projektuojamai instaliacijai taikomi XIX-XXI a. laiškams ir dokumentams būdingi faktūriniai fonai ir atspalviai: baltas fonas, blunkantis arba kontrastingas teksto atspalvis… Instaliacijai naudojamos pagrindo konstrukcijai nekenkiančios medžiagos: klijuojamos plėvelės, pakabinami elementai…“ Pasak A. Verbicko, tokia buvo paties sumanymo filosofija. Į klausimą, kodėl nebuvo galima pasikviesti į darbo grupę kažką iš architektų, A. Verbickas kalbėjo, jog ir tada nebūtų išvengta kontraversiškų vertinimų. „Vieniems patinka vienokie dalykai, kitiems – kitokie. Žinoma, netvirtinu, kad instaliacija bus visą laiką – bet šiemet kabės. Manau, kad instaliacija, kaip šių metų sprendinys, turi teisę gyvuoti“,- sakė A. Verbickas. Direktorius kalbėjo, kad mums, anykštėnams, gali atrodyti vienaip, o štai atvykę svečiai žiūri visiškai kitaip. „Kaip malonu matyti, kai iš kitur atvykę mokytojai su mokiniais fotografuojasi prie instaliacijų. Lankytojai į šias instaliacijas žvelgia kaip į kažkokias naujų kelių paieškas“, – sakė A. Verbickas.
Paklaustas, kiek kainavo šios instaliacijos, A. Verbickas sakė, kad sunku įvardinti tikslią sumą. Lietuvos kultūros taryba 2018 m gegužės 17 d. Anykščių muziejaus projektui „Baranauskas kalba šiandien. Aktualiosios A. Baranausko klėtelės gaubto ekspozicijos ašys“ skyrė 13 000 eurų. „Šio projekto paraišką rašė J. Bugailiškienė. Čia yra projekto pinigai visiems metams ir visoms veikloms, o veiklas pradėjome vykdyti žymiai anksčiau. Jeigu kalbėtume tik apie išorines instaliacijas, tai jos brangiai nekainavo, sudėtinga tiksliai apskaičiuoti, tačiau galiu sakyti, jog tai kainavo apie 1 000 eurų“, – teigė A. Verbickas.
Paklaustas, ar prašė dar papildomo Anykščių savivaldybės finansavimo, A. Verbickas teigė, kad to nedarė. „Jei nebūtume laimėję projekto, būtų tekę tai apmokėti savo lėšomis, kurias uždirbame“, – sakė A. Verbickas.

Klėtelės gaubtas – pavyzdys,
kaip išniekinti idėją

Buvusi Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja, dabar dirbanti Panevėžio vyriausiąja architekte, Daiva Gasiūnienė paklausta, kaip vertina pasikeitimus prie A. Baranausko klėtelės, skeptiškai vertino klėtelės gaubto pagražinimus. „Kaip vertinti namuko apklijavimus? Nežinau, kaip čia rasti teisingesnį žodį įvertinimui. Sakykim, taip – jei žiūrėsime į A. Baranausko klėtelę kaip į statybų aikštelę, tai normaliai vertinu, o jeigu kaip į dalyką, kurio tikslas yra ilgesnis ir kultūrinis, tai man gaila Anykščių“, – sakė D. Gasiūnienė.
Buvusi Anykščių savivaldybės vyriausioji architektė D. Gasiūnienė įžvelgia tam tikrus dėsningumus, būdingus visai Lietuvai. „Manyčiau, kad visose srityse turi dirbti profesionalai. Turi būti išlaikyta estetika, kalbu apie išorinį architektūrinį audinį. Tarp kitko, prieita išvados, kad architektams paruošti 4 metų aukštosiose nepakanka, nuo rugsėjo jau bus pradinių studijų trukmė 5 metai. Ir tai yra ne veltui, nes reikia įsisavinti pamatines žinias, be kurių dirbti negalima. Deja, Lietuvoje dažnai žmonės galvoja, kad išmano, o dar blogiau, kad ne tik galvoja, bet ir imasi veikti neturėdami pamatinių žinių ir supratimo. O visų blogiausia, kad leidžiama reikštis žmogui, kuris neturi žinių. Bet čia gal ir provincijos problema, didmiesčiuose žmonės yra savikritiškesni, einama, tariamasi, klausiama. Ir A. Baranausko klėtelės atveju turėjo būti aiški architekto ranka“, – įsitikinusi D. Gasiūnienė.
D. Gasiūnienė teigė, kad ne viskas, kas yra modernu, yra gerai. „Kitas dalykas, kad klėtelė yra paminklas, nežinau, ar galima prie paminklo daryti drastiškus dalykus. Pati esu performansų mėgėja, bet ir performansai turi būti daromi su skoniu. Balta spalva yra pavojinga, nes transliuoja kitus dalykus, dirbant su ja lengvai galima nuslysti į pigumą“,- pavojus, į kuriuos papuolė klėtelės dekoruotojai, įvardijo D. Gasiūnienė.
Ji teigė, jog jokiu būdu nėra prieš naujoves. „Jeigu norime paskelbti kažkokius A. Baranausko laiškus, tai daryti galima, pati idėja yra sveikintina, bet A. Baranausko klėtelės atveju tos idėjos vizualizacija yra pavyzdys, kaip galima išniekinti gražią idėją. Pasikartosiu, tokius dalykus ir dar istoriniame objekte gali daryti tik profesionalai“, – apie tai, kad kultūrininkai su eksperimentais nuvažiavo į lankas, kalbėjo D. Gasiūnienė.
Architektė teigė, kad ką nors darant su istoriniu paveldu reikia jausti atsakomybę. „Simboliška, kad apie klėtelę kalbame per tvaraus vystymosi savaitę, Seime dalyvavau 4 valandų diskusijoje, kurioje pagrindinis teiginys buvo, kad geros kokybės aplinka yra ne prabanga, o neatsiejamas gyvenimo dalykas. Visi dalykai turi būti kokybiški. Ateities kartos neatleis, kad leidžiama tokioje svarbioje vietoje reikštis žmogui, kuris neturi reikiamų žinių ir supratimo. Žmonės nori kažką daryti? Tegu daro savo kieme. Tokie klėtelės papuošimai neigiamai veikia ir edukaciškai, žmonės greitai pripranta ir tai tampa norma. O juk architektų sprendimai gali veikti ir atvirkščiai – kelti gyvenimo lygmens kartelę aukščiau“, – sakė D. Gasiūnienė.

Geriau jau žydėtų gėlės

Buvusi Anykščių muziejaus muziejininkė, istorikė Lendrina Meškauskaitė sakė išgyvenanti liūdesį, kad šimtametė A. Baranausko klėtelė tapo eksperimentų objektu. „Taip, mačiau, ir liūdžiu dėl to. Nežinau, gal jaunimas mąsto kitaip, bet aš esu Teresės Mikeliūnaitės supratimo auginta. Norėčiau, kad ten būtų taip, kaip buvo A. Vienuoliui gyvenant – žydėtų gėlės, matytųsi, kad čia plačios giminės gyventa, – kalbėjo L. Meškauskaitė.
Ji sakė, kad, jos supratimu, literatūrinis muziejus toks ir turi būti – nereikia stengtis bet kokiom priemonėm pritraukti lankytojų srautų. „Anykščiuose yra sočiai vietų inovacijoms, yra erdvių. Prašau, tik darykit, tačiau yra vietų, kurių liesti nereikėtų, sakykim, ir Puntuką kuo nors galima sugalvoti aplipinti. Juk klėtelė ten stovi 100 metų, ji pati yra eksponatas, kam dar kažką kabinti? Žodžiu, mano emocija tokia – liūdna. Aš būčiau už tai, kad ten žydėtų gėlės. O tos dekoracijos tegu pakaba, atsibos – nukabins“, – sakė L. Meškauskaitė.
Beje, ji pasakojo, kad į savo sodybą parsivežė sodinuką iš A.Vienuolio sodybos ir taip išsaugojo istorinę rožę iš A.Vienuolio muziejaus kiemo. „Buvau dabar nuvažiavusi, o tos rožės, kurios žiedą A. Vienuolis į švarką įsisekdavo, jau nebėra. Tik pas mane liko“, – pasakojo L. Meškauskaitė, beje, pridėjusi, kad jeigu muziejininkai vėl norės pasisodinti tą A. Vienuolio vertintą rožę, sodinukais ji pasidalins.

Dizainerį klėtelės vaizdas
šokiravo

Buvęs Anykščių rajono mero patarėjas, dizaineris, architektas Kęstutis Indriūnas neslėpė nusistebėjimo stendais. „Atvirai sakant, nesupratau iš pradžių. Įspūdis blogas ir buvau šokiruotas. Pagalvojau, kas jiems leido, ar jie išvis derino tai su vyriausiąja architekte. Verslininkams to neleistų, o va muziejus pasikabino. Kuo tokia reklama skiriasi nuo prekybininkų reklamų, sakykim, prie stoties kabėjo plakatas „Perku mišką“? Čia juk kultūrinės paskirties pastatas. Jeigu galime kabinti bet ką ir bet kur, tai tada ir Arklio muziejaus rąstinį pastatą papuoštų, sakykim, kartodromo reklama“, – kalbėjo K. Indriūnas.
Jis sakė, jog supranta, kad bet kokie išorės dalykai priimami per pojūčius – vieniems yra priimtina, kitiems ne, kitaip sakant, priklauso nuo mūsų skonio. Tačiau šiuo atveju K. Indriūnas mano, kad A. Baranausko klėtelės toks „papuošimas“ nėra jokia inovacija ir pagal kriterijų patinka – nepatinka negali būti vertinama, nes tai tiesiog neprofesionalus sprendimas. „Skonį turime formuoti, net diskutuoti apie tai nėra ko – reikia pasitikėti profesionalais. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Kalitos kalną, kur stengėmės sutvarkyti reklamas – jos vienodo dydžio, nors kai kurie verslininkai sakė, jog sumokės daugiau, bet nori dvigubai didesnės, taip pat ir IKI parduotuvę – jie norėjo vitrinose dėti produktų fotografijas, bet mes įrodėm, kad Anykščiai yra ne toks miestas. O dabar kai muziejininkai pasikabino, tai ir verslininkai gali eiti ir prašyti tokio pat dydžio reklamų stendų bet kur pasikabinti.Kultūra turi būti kultūra“, – muziejininkų skoniu piktinosi K. Indriūnas.

Ne ta vieta, ne ta spalva
ir ne tas mastelis

Architektė Jolita Paužuolienė, apžiūrėjusi klėtelės gaubtą, teigė, kad šiomis instaliacijomis, jos nuomone, stipriai prašauta pro šalį. „Kritikuoti kitų darbą gal nėra labai etiška, bet šiuo atveju reikia pasakyti, kad nors šiek tiek išmanau apie chirurgiją, žinau, kur apendicitas, vis dėlto nesiimu chirurgo darbo daryti. Kaip paveldo specialistė, galiu pasakyti, kad stipriai prašauta pro šalį. Ne tas mastelis, ne ta vieta ir ne ta spalva. Net rengiant reklamas sprendžiamas spalvų suderinamumo klausimas, o ne daroma taip, kaip kam atrodo“, – sakė J. Paužuolienė.
Jos teigimu, idėja yra graži, bet įgyvendinimas nėra vykęs. „Kalbant apie gaubtą, reikia suprasti, kad architektai, kurie kūrė šį statinį, tai darė turėdami kažkokią idėją – kodėl tokios spalvos, kodėl tokie langai. Juk klėtelė turėjo būti matoma, kam reikia ją uždengti? Negalima taip drastiškai nubraukti istorijos ir ant viršaus dėti savo vien todėl, kad aš čia dabar gyvenu. Su tokiais objektais reikia elgtis atsakingai ir atsargiai. Juk mes galim ir bažnyčioje įdėti kokias naujas baltas duris, koplyčios fasadą irgi užklijuoti plėvele.
Mano manymu, meilė savo miestui prasideda nuo to, kad mes gerbiame jo praeitį. Kai dirbau Anykščių savivaldybėje Architektūros ir urbanistikos skyriuje, kiek mes su Daiva (D. Gasiūnienė, – red. past.) kovojome dėl senamiesčio, dėl tų medinių pastatų, spalvų. Reikia pateikti gerus pavyzdžius, nes blogi pavyzdžiai labai greitai paplinta“, – kalbėjo J. Paužuolienė.
Architektės teigimu, suklysti galima, bet reikia pripažinti ir klaidas. „Žinoma, kas nedirba, tas neklysta. Pasikartosiu – idėja nebloga, bet, mano manymu, reiktų žiūrėti, kaip ištaisyti šitą sprendimą. Pagalvokim, kodėl mūsų protėviai langus dažė baltai – juk balta spalva įrėmina. Šios instaliacijos neatrodo kaip menas. Mano manymu, tai galima padaryti pašalinus baltą plėvelę ir palikus tik citatas. Tada vėl matytųsi klėtelė“, – išeitį muziejininkams siūlė J. Paužuolienė.

Siūlo stiklu ir visą
muziejų apgaubti

Anykščiuose gyvenantis žinomas elementorių autorius Juozas Danilavičius kalbėjo, kad yra galimybių dar labiau pagražinti patį muziejaus pastatą ir klėtelę. Tačiau, jo manymu, tai galima padaryti ne kažką uždengiant, kaip padaryta dabar, o atvirkščiai – viską darant labiau matoma ir atvira.
„Dėl šitų apkalimų nežinau, bet mano bendra mintis yra tokia – pažiūrėkit, kaip atrodo gražiai Anykščių kultūros centras, kai fasadas stiklinis. Mano manymu, būtų protinga nuversti šitą klėtelę įkalinusį mūrą ir ją pakišti po stiklu. Klėtelė juk yra eksponatas – lipdamas į kalną žmogus ją jau matytų. Kaip tai būtų gražu. Taip pat aš siūlyčiau ir visą A. Vienuolio namą apgaubti stikliniu gaubtu“, – apie tai, kad vertybes reikia pateikti taip, kad jos būtų matomos, kalbėjo J. Danilavičius.