Kaip sako muziejininkas svėdasiškis Raimondas Guobis, mūzos aplanko, apleidžia ir sugrįžta. Bandęs piešti nuo pat vaikystės, pomėgio nepametė ir suaugęs, nors keliolika metų apie tai lyg ir pamiršęs buvo. Tačiau pernai piešimo mūzos vėl sugrįžo.
Tamsiuoju metų laiku nupiešęs seriją Šventosios žuvų su istorinėmis paraštėmis, džiugina šiemet jau antra Svėdasų meno galerijoje surengta personaline paroda „Lygumose prie Troškūnų“.
Dauguma parodoje eksponuojamų piešinių gulėjo dideliame voke daugiau negu du dešimtmečius, net buvo pasimetę, o autorius niekad nemanė juos parodyti viešai – eksponuoti.
Tačiau visai netikėtai Svėdasų meno galerijos parodų sraute atsirado tuščias mėnesio langelis… Tai tarsi atsisveikinimas su ta, ten prie „raudonojo ežero“ – Pajuostinio egzistavusia esybe, ant laiko aukuro tyliai sudeginta istorine gyvenimo atkarpa.
Visus piešinius jungia ilgesingas lygumų prie Troškūnų motyvas. Lygumų, kuriose stūksančiame vienkiemyje, piešėjas pragyveno daugiau negu du dešimtmečius.
Paveiksluose – vaizdai iš tolimos 1991, 1992 – ųjų metų vasaros Gurskuose. Lauko viduryje bestūksanti Janioko, taip vadinto Binkio sodyba, piešinyje įprasmintas griaustinio sutrupinto ąžuolo stuobrys, Dragūnų gryčia prie pat senojo vieškelio, namas, kurio jau seniai nebėra. Du vaizdai iš 1997 – ųjų, kuomet sodyboje porą savaičių gyveno, ilsėjosi nuo Vilniuje jį supusio pasaulio dailininkas Vaidotas Kvašys. Tada, palaikydamas garsiam profesionalui „kompaniją“ Raimondas nupiešė sodybos kiemą; rudi, juodi vaškinių spalvų brūkšniai išryškino ir dviejų topolių didybę, čerpėmis dengtą stogą. Kiti piešiniai piešti tušu, vandeninėmis spalvomis, guašu, sukurti pasižiūrint į mažesnius ar didesnius, kažkur matytus paveikslėlius. Čia ir populiariausias Troškūnų krašto šventasis, troškūniečių dangiškasis globėjas Antanas, smalsus teisuolis žvelgiantis pro Dangaus skliautą anapus, mistinis malūnas, nepamirštamo vienišiaus Petro Jozoko troba Mažionyse.
Parodą autoriui teko papildyti naujais piešiniais, šiemet jis piešė vaškinėmis kreidelėmis, jos R. Guobiui taip patinka, nupiešė Troškūnų vaizdelį – įžengiant vieškeliu nuo Traupio, dviem topoliais, tarsi bokštais dvyniais paženklintą sodybą Gurskuose, taip pat Tijūnonių namus už upelio bei Atažalos miškeliu dundantį traukinį, siauruką, kurio lokomotyvo priekį puošia raudona žvaigždė.
Tikrai, kuomet pirmą kartą autorius pamatė tokį traukinį, labai išsigando, buvo dar visai mažas berniukas. Mama buvo nusprendusi, kad jau atėjo laikas pamatyti…