Kitą ketvirtadienį minėsime liepos 6-ąją – Valstybės dieną, vienintelio Lietuvos karaliaus – Mindaugo – karūnacijos iškilmę. Anykščių miesto centre prie paminklo Laisvei vėl bus giedamas himnas, kils Trispalvė, meras pasakys kalbą, ir dar kuris nors Anykščiuose susibūręs ansamblis padainuos keletą patriotiškų dainų. Scenarijus aiškus iki kaulų smegenų… Jeigu ne mero kalba, kurioje kartais pasitaiko gilių minčių – kad ir prieš kelis metus, kai buvo kalbėtą apie „tą daiktą“: metai bėga, o kas tas mistinis daiktais, iki šiol kartais susimąstau – faktą apie renginį jau būtų galima parašyti kad ir šiandien ir Valstybės dieną – laisvadienį (o juk vasaros laisvadieniai tokie brangūs) praleisti kaip nors prasmingai. Prašau atleidimo visų tų, kuriuos įžeidžiau sakydama, jog šis ir kiti panašūs minėjimai jokio patriotizmo manyje nepažadina – arba jis kažkur labai giliai įmigęs, arba patriotizmas mano leksikologijoje turi visai kitokią prasmę.
Daugiau apie valstybinių švenčių minėjimus aikštėje nekalbėsiu, nes nenoriu erzinti žmonių ir suteikti neigiamų emocijų, nes „ką gi šita karta supranta apie laisvę…“
Supranta, tik gal jau kiek kitaip …
Bet vis tiek noriu kalbėti apie Anykščius… Šiame mieste dirbu jau vienuolikti metai… Ir kai kartą grįždama iš kažkurios kelionės kairiajame Šventosios upės krante perskaičiau užrašą „Čia gera sugrįžti“, šyptelėjau ir pagalvojau, kokių dar gražių sakinių galima sudėlioti iš gėlių, trinkelių, antrinių žaliavų ir pan. Tačiau turiu prisipažinti, kad čia mano sarkazmas ir baigiasi.. Man tikrai čia gera sugrįžti, nors dabar „žiauriai“ erzina Šaltupio gatvės apkasai Pušyno mikrorajone, skausmingai reaguoju į metai iš metų besikartojančius renginius, kurių scenarijai lyg dešimt Dievo įsakymų nekintantys ir amžiams akmenyje įkalti, man graudu net dėl to, kad mieste nėra normalaus knygyno…
Kai pradedu nuo viso šito dusti, man skubiai reikia išvažiuoti.
Mėgstu Vilniaus senamiesčio kavinukėje gerti kavą ir stebėti žmones. Pabandžiau išsitraukti knygą ir gerdama kavą skaityti – nepavyko, žiūrėti į žmones kur kas įdomiau.
Man ir oro uostai patinka, galiu susirangyti kur atokiau esančioje kėdėje ir žiūrėti į kylančius ar besileidžiančius lėktuvus. Ir dar į žmones, skubančius į lėktuvą ir paskui save betempiančius lagaminus. Kažkada kažkas pajuokavo: „Dešras ir juodą duoną giminaičiams į Londoną gabena…“ Ne… Tuos, į kuriuos žiūriu, jokių dešrų negabena ir plaktukų rinkinio nesiveža.
Įsivaizduoju, kad jie skrenda pasivaikščioti siauromis Paryžiaus gatvėmis, išgerti puodelio espreso kavos Romos kavinukėje, o paskui ilgai ilgai žiūrėti į miesto fontanus, o gal išsiilgę jaukumo lanko A. Gaudi sukurtą „meduolinių namelių“ Gueli parką Barselonoje…
Apie miestus galvoju taip pat, kaip ir apie žmones. Vieni į mūsų gyvenimą ateina tam, kad kažko išmokytų, kitų uždavinys – tik žvilgsniu nulydėti, bet tokiu žvilgsniu, kurį prisiminsi visą gyvenimą, dar kitus klaidingai pavadinam draugais ir žodis po žodžio atveriam širdį vien tam…, kad mums nesuprantamiems dėsniams veikiant, joje liktų to „draugų“ įrėžtas skaudus randas… Vaikystėje į gimtadienio šventę susikviesdavom didžiausią būrį draugų, o šiandien džiaugiesi vienišu gėlės žiedu vazoje… Taip, džiaugiesi, nes kiemo vaikai išsilakstė kas sau, o maratonas bėgamas per gyvenimą neleido sutikti naujų draugų… Rašau ir jaučiu, kad kaltinu aplinkybes. Koks dar maratonas? Kai tau nebe septyneri, „draugo“ sąvoką taikai vis rečiau ir rečiau…
Lygiai taip ir su miestais. Pro vienus pravažiuojam net neįsidėmėję jo pavadinimo, kituose trumpam stabtelim tam, kad kažkas patraukia akį, bet ir tokie miestai greita išdyla iš atminties… Kituose – geriam kavą, dar yra miestų, kuriuose įsimylim, yra miestų, kurių siaurose, dar akmenimis grįstose gatvėse paliekam skausmo kartėlį, yra miestų, kurie egzistuoja tik mūsų sapnuose… Yra miestų – stotelių.
Ir nedrąsiai galvoju, yra miestų, kuriuos vadiname namais… Laimingi aptikę tokį miestą.
Ir pirma užsiminusi apie Anykščius, kur prabėgo vienas mano gyvenimo dešimtmetis, tarsi jaučiu pareigą parašyti, jog radau namus… Taip, man čia ramu, gera, gal tikrai radau namus… Bet sau meluoti sunku – Anykščiai šiandien man svarbi vieta ir tikrai čia gera sugrįžti, bet kartu tai tik ta vieta, kaip dažnai juokauju, kur telpa mano visas „kilnojamasis turtas“ – katė ir šimtai knygų…
Tai kur tada namai? Kai būnu labai drąsi sakau, jog namai man gali būti bet kuriame Žemės kampelyje, o kai drąsos pritrūksta, prisimenu anglų humanisto Viljamo Hazlito mintį: „Aš mielai praleisčiau visą savo gyvenimą keliaudamas po užsienį, jeigu galėčiau nusipirkti dar vieną gyvenimą, kurį praleisčiau namie…“
