Bronė Juzėnienė gyvenimu patenkinta - jau greitai jai 90 m.
Kiaušų kaimo vardas, pasak kalbininkų, kilęs nuo žodžio kiaušas, kas reikštų galva, o gal ir nuo kitokios šio žodžio reikšmės…
Mistiškas pavadinimas, kaip ir atmintis karalystės, dvarų, dvarininkų ir sugrįžusios prigimtinės laisvės. Debeikių ir Anykščių artumai, tačiau parapijinė priklausomybė Debeikiams, o pasaulietinė – Anykščiams.Buvęs kaimas visai nemažas: 1923 m. priskaičiuotos 9 sodybos su 49 gyventojais 171,3 hektaro plote. Dabar sodybos penkios teįrašytos, o gyventojų tik septyni.
Apie Kuprionį ir jo miškų vizijas…
Jonas Kuprionis (1901 – 1982) gimęs Kiaušuose buvęs vienas žymiausių Lietuvos miškininkų, dažnai minimas tuoj po kupiškėno Povilo Matulionio, amžininkų vadintas miškininku iš Dievo malonės. Mokėsi Vilniuje, tačiau sostinę okupavus, gimnaziją baigė Panevėžyje, o aukštąjį išsilavinimą įgijo studijuodamas Dotnuvos akademijoje. Jį turėtų prisiminti ir mūsų krašto skautai, šio žmogaus pavyzdys turėtų įkvėpti Anykščių Jono Biliūno gimnazijos vadovybę stengtis, kad anykštėnai dalyvautų šioje puikiai lavinančioje, visuomeniškumą, patriotizmą ugdančioje organizacijoje. Juk J. Kuprionis į skautų judėjimą įsijungęs Vilniuje, vėliau pasižymėjo ypatingu pasišventimu šios organizacijos veikloje, nuolatos buvo renkamas į vadovybę, vienu metu vadovavo visos Lietuvos skautams, mūsų šalį atstovavo pasauliniuose sąskrydžiuose Danijoje bei Anglijoje. Organizavo šalies miškininkų sąjungą, redagavo žurnalą „Mūsų girios“, bendradarbiavo daugybėje laikraščių ir žurnalų, dalyvavo ir šaulių sąjungos veikloje. Tarnaudamas Panemunės urėdo pavaduotoju, Panemunės pušyne įkūrė parką, sodino alėjas pavadindamas Briedžių, Lakštingalų, Gegučių ir kitais vardais. Dveji metai Dzūkų urėdijos urėdo pareigose, po to – Miškų departamente, kur rūpinosi miškų želdinimo problemų sprendimu, medelynų steigimu ir miškų tyrinėjimais. Lemtingais 1940 m. dirbo Dotnuvos akademijos Miškų skyriaus docentu, vėliau akademinį darbą tęsė Vilniuje, 1943 m. tarnavo Utenos urėdu, jo kontora buvo Pavariuose prie Anykščių. Čia jam kilo didžioji idėja paversti Anykščių šilelį Tautos parku. Tik gaila, kad taip gražiai pradėtus Lietuvoje darbus teko nutraukti dėl antrosios sovietų okupacijos, represijų baimės, kuri ir paskatino trauktis iš tėvynės. Tad didžioji dalis gyvenimo prabėgo ir darbų atlikta svetur – Vakarų Europoje, o po to jau Amerikoje, Čikagoje.
Ten iš pradžių pragyvenimui pelnėsi dirbdamas sunkius fizinius darbus, kol pasimokęs vėl sugrįžo į miškininko kelią – buvo Dalaso medelyno vedėju, gebėjo laukinių džiunglių plotą paversti dekoratyvinių medžių sodu. Nenuilstamai darbavosi ir lietuvių bendruomenėje, rašė straipsnius, redagavo taip reikalingus leidinius, kuriuose buvo skiepijama meilė miškams, aprašomi nauji miškininkystės mokslo pasiekimai. J. Kuprionis įdiegė Amerikoje neįprastą medynų ugdymą iš sėklų. Senatvės dienas praleido Kalifornijoje jaukioje šilumoje ir palmių ūksmėje, nors taip ilgėjosi lietuviškų šilų….
Senasis kaimas ir metraštininkas
Kiaušuose yra sodyba, ant kurios sienos – medinė paminklinė lenta, kurios užrašas byloja, kad būtent čia gimė miškininkas J. Kuprionis. Jau daugiau negu dešimtmetį šiuose namuose gyvenanti Bronė Juzėnienė sako, kad veik niekas garsiuoju anykštėnų nesidomi, šios vietos nelanko, nieko nepaklausia. Buvę iš kaimo kilusių ir daugiau garsenybių – vargonininkas Stasys Puodžiūnas, kun. Alfonsas Gražys ir dar vienas kitas. Kitame, šiauriniame kaimo pakraštyje, gyvenęs Juozas Banys, taip pat bandė šį tą rašinėti. Buvo sodžiaus metraštininkas, su suvokimu, jog parašytos dienoraščių knygos sulyginamos su metais, kuriuos kuo toliau, tuo sunkiau tenka nešioti ant pečių. Tokį tad drožinį įsigijo iš gero pažįstamo, Vozgėliuose gyvenusio liaudies meistro Jurgio Kazlausko. Tie stori sąsiuviniai stambiomis raidėmis prirašyti daugiausiai buitiškų nutikimų, tiksliau raštininko pajudėjimų: kolchoze darbus dirbo, malūnan važiavo, paršiukus nusipirko… Ir taip puslapis po puslapio, be jokių nukrypimų, tik retai įterpiamomis pašalinėmis mintelėmis, pamąstymais, liaudies išminties švystelėjimais. Nors oj įdomūs buvo kolchozo monai, žmones ne juokais kolektyvinio ūkio tijūnai spaudė, o pašarų trūkstant per žiemą išbadėję arkliai į pavasario arimą išėję griūdavo į vagą, net jų išsišovę šonkauliai barškėdavo.
Aldona Vanagienė šypsosi
Dažnai šypsosi, nors reikia operaciją daryti, nors juda tik lazdomis pasiremdama, bet vis vien šypsosi, nes jo veidas, jos visa esybė šypsotis sutverta. Iš Gojaus kaimo, iš Čepukų kiemo. Smagus buvęs kaimelis, juk mergų jos augime net dvylika buvę. Gera būdavę, ypač pavasarį, kuomet po gegužinių pamaldų veik iki paryčių pas Paelmio Laskauską ar kur kitur dainuodavę, šokdavę. Tas pulkelis, kaip sakoma, tuzinas tikriausias, kai išeidavo į kolchozą Bikūnuos darbuosna, tai ir linksma būdavo, ir daug nuveikdavo. Nors ne vienai norėjosi kur nors lengvesnės duonos paieškoti, iš kolchozinės vergystės išsprukti, bet gi neišleisdavo pirmininkas, dokumentų neduodavo. Kai kam visgi pavykdavo ištrūkti. Štai seserys Meškeliūnaitės į Kaliningradą išvažiavo, ten gerų, gerai apmokamų ir nesunkių darbų gavo. Emilija po keleto metų sugrįžo, o štai Zosė pasiliko, ten ištekėjo, rodos, kad už lietuvio.
Aldona už Navariškių Mataušo Vanago išėjo. Jos vyresnė sesuo už vyro brolio, tai ir tapo abi Vanagienėmis, brolių žmonomis. Mataušas tuoj po vestuvių pardavė motociklą, dar kiek pridėjo ir čia namelius iš Gražių nusipirko. Stogai buvo nuplyšę, sienos sukrypę, tačiau ėmėsi tvarkyti, daug darbo, išmonės, meilės įdėjo, tai jaukūs, dvasios savos pripildyti, be jokių kerčių su paslaptimis tapo namai, namučiai brangiausi. Dirbo tada labai sunkiai, mat ir kolchoze sunkūs darbai buvę. Jis gal kiek lengviau – mechaniku, o ji karvių melžėja.
Ypač sunku buvo pirmaisiais metais, kai jai skyrė pirmaveršių, taip sunkiai rankomis melžti karvių grupę. Anksti keldavo, vėlai guldavo, dar ir savo ūkis, keturis vaikai sužiūrėti. Tačiau jaunystėje nesunku buvo, energijos netrūko. Ir dabar gerai, tikina moteriškė, ir tada gerai buvo.
Labai mėgę keliauti. Profsąjunga būdavo organizuoja. Tai ir ji, ir vyras visuomet į kelionę, į dar nepažįstamus kraštus leistis planuodavo, pasikeisdami – juk turėdavo gi kažkuris ir namie pasilikti. Buvusi Maskvoje, Leningrade, Vidurinėje Azijoje, prie Juodosios jūros ir kitose „plačiosios tėvynės“ vietose. O jau nepriklausomybės metais ir Brazilijoje kartu su vyru pabuvojo. Mat toje tolimoje šalyje gyveno trys pusseserės ir pusbrolis. Ten orlaiviu skridę gal trylika valandų, buvęs tiesioginis reisas, tebuvo nusileidę Kopenhagoje įsipilti kuro. Pagyvenę San Paule ilgiau negu mėnesį, visus ir vežioję, visokius stebuklus, grožybes rodę.Giminaičiai labai gerai gyveno – viena policininkė, kita gydytoja, abi netekėjusios, na ir pusbrolis savo versle sėkmingai besisukantis. Ir jie buvo čia atvažiavę, pirmą kartą tai dar prie ruso, vos pavykę išsiprašyti pas Vanagus paviešėti nors pusdienį, bet iki vidurnakčio vis vien privalėjo sugrįžti į „Lietuvos“ viešbutį.
Vargai džiaugsmais nuraminami
Paklausta, ko dar tikisi, ko laukia, A. Vanagienė šypsosi. Prataria, kad kaip sėkmingai į Jurzdiką nukeliauti, ten kur jau jos Mataušas guli vietą turintis. Tačiau dar ne dabar, mat gyventi jai labai smagu. Nesvarbu, kad abu klubai jau operuoti, kad sąnariai sustingę, tik dviem lazdom pasispirdama juda. Juk ir ūkis dar yra – keturios vištos, gaidys, du šuneliai, katinas, daržas, šiltnamis. Judėjimas po kiemą ir ūkį sumaniai suplanuotas. Visose reikiamose vietose yra ar kokia kaladė ar kėdutė prisėsti. Taip nuėjusi šiltnamin ir prisėdusi ji kauptuku visas piktžoles nugali, taip pat kitus svarbiausius darbus nudirba. Nei duonos, nei ko kito netrūksta – auto parduotuvė net du kartus per savaitę į kiemą atvažiuoja, visko, ko tik reikia atveža.
Žinoma, ir pasaulio įvykiais domisi, skaito „Anykštą“, televizoriaus programas įvairiausias žiūri, o dažniausiai – „Taip ir ne“, „Vakaro žinias“. Tačiau didžiausias „bičiulis“ yra radijas. Nuolat pasiklausanti pageidavimų ir sveikinimų koncertų, „Dievo žodžio“, radijas nuramina ir tuomet, kai po vidurnakčio atsibunda ir užmigti nebegali, tuomet jis kaip tikras prietelis maloniai šnabžda, vienatvę išblaško, nuramina ir vėl paliečia sparnas miego malonaus.
Tačiau didžiausias džiaugsmas – gausi jaunoji karta, net šeši anūkai ir jau aštuoni proanūkiai, kokia laimė jų sulaukus. Ji juos visus myli, ir ją visas šitas pulkas artimiausiųjų myli. Tuomet jaučiasi tarsi jau ne žemėje, bet Rojuje gyventų..
