Pirmosios dienos Ruandoje

Atskridau naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Į Kunigo Hermano Šulco įkurtus šv. Kizito jaunimo namus atvažiavome auštant.

Po pusryčių kartu su Kun. bendradarbe Aldona ir globotine Andželika aplankėme ir perdavėme Kun. H. Šulco piniginę paramą dviem kaime gyvenančioms neįgalioms moterims. Viena dar vaikystėje prarado regėjimą, kitai kareiviai peršovė klubus. Atsidėkodamas vienos iš jų anūkas priskynė mums avokadų. Po pietų supažindinau šv. Kizito vaikus su tautiniais šokiais. Vaikai pavaišino mane riešutais. Vakare konsultavau namų darbus ruošiančius moksleivius.
Šeštadienį kartu su šv. Kizito jaunimu ir rėmėjais iš JAV lankėmės Genocido muziejuje ir atminties memoriale sostinėje Kigali. 1994 m. per 100 dienų buvo nužudyta virš 1 mln. tutsių. Taip pat buvo žudomi ir hutai, susigiminiavę su tutsiais, ir visi kiti, prieštaravę masinėms žudynėms. Žmonės buvo kapojami mečetėmis, keliai blokuojami, kad niekas nepabėgtų. Genocidui buvo ruoštasi iš anksto, Jungtinių Tautų ir Vakarų lyderiams užmerkiant akis. Per genocidą buvo nužudyti ir beveik visi šv. Kizito jaunimo namų globotiniai. Kunigas kartu keliais vaikais išsigelbėjo Akageros nacionaliniame parke. Dar tebesitęsiant pilietiniam karui, Kunigas Hermanas Šulcas atstatė šv. Kizito jaunimo namus kartu su rėmėjų iš Vokietijos ir Italijos pagalba.
Sekmadienio rytą maudžiausi Muhazi ežere. Vanduo pasakiškas. Po pietų stebėjau naujos bibliotekos atidarymą šv. Kizito profesinėje gimnazijoje.