Anykščių Šv. Mato bažnyčios dešiniojoje navoje prie trečiojo pilioriaus prigludęs vyskupo Antano Baranausko biustas pasitinka įeinančiuosius į šventovę..
Menotyrininkės Dalios Tarandaitės žodžiais, „Anykščių šilelio“ ir kitų patriotinių kūrinių autorius biuste pavaizduotas maždaug 30-40 metų amžiaus. Rimtame ir susikaupusiame jo veide atsispindi ryžtas, atkaklumas, minties galia“.
Mažai kam bežinoma šio biusto atsiradimo istorija, kūriniu berūpinę žmonės, tuometės sovietinės valdžios pozicija.
To laikmečio dvasią bei pavojus, dalyvaujant tokio meno kūrinio gimime, atspindi Valstybės saugumo komiteto raportas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto vadovybei. Pažymos adresatas Borisas Šarkovas tuo metu dirbo LKP CK antruoju sekretoriumi. Šis dokumentas pirmą kartą publikuotas dokumentų rinkinyje „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990“.
Ir iš šio dokumento, ir iš kitų šaltinių, žinoma, kad biusto kūrimą organizavo tuomečiai Anykščių parapijos kunigai dekanas kanauninkas Jurgis Žitkevičius, klebonas Vincentas Arlauskas bei kanauninkas Petras Rauda. Neabejotinas A. Baranausko įamžinimo Anykščių bažnyčioje idėjos autorius buvo 1954 m. iš Sibiro lagerių grįžęs ir Anykščiuose prisiglaudęs kan. P. Rauda. Panašių biustų bei atminimo lentų dar ikikariniais metais jis buvo matęs Vakarų Europos šventovėse.
Tačiau, bažnyčiai neturint lėšų, kunigas iš pradžių galvojo tik apie A. Baranausko portreto nutapimą Anykščių bažnyčiai. Bet situacija iš esmės pasikeitė, susitikus su rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu.
1971 m. rašytuose atsiminimuose kanauninkas detaliai papasakojo apie pirmą bei vėlesnius susitikimus su A. Vienuoliu. „Rašytojas karštai pritarė ir bekalbant priėjome išvados, geriau įtaisyti marmurinį biustą“, – užrašė kunigas. Kan. P. Raudai užsiminus apie finansinius dalykus, „rašytojas sutiko tuoj finansuoti, kad pradėti darbą ir davė kelis tūkstančius rublių“. Kunigas atsiminimuose liudija, kad iš A. Vienuolio dar per du kartus gavo po „geroką pluoštą pinigų“.
Tuometę kunigo bendravimo su rašytoju situaciją itin tiksliai atspindi kan. P. Raudos 1956 m. pradžioje rašyto laiško A. Vienuoliui, prašant tolesnės finansinės paramos, eilutės: „Gal kiek keista, kad būnat čia pat tenka susisiekti raštu. Darau tai pagerbdamas Jūsų ramybę ir nenorėdamas suteikti progos kam nors „uždirbti“, arba „Čia vietoje apie šį projektą, išskyrus vietos kunigus, niekam nesu sakęs. Žinoma, ir ateity iš savo pusės laikysiuos diskrecijos“, arba „Laiško įteikėjas jo turinio nežino“.
Tiesa, 1956 m. vėl suimtas kanauninkas P. Rauda tardymo metu tik užsiminė apie sumanymo įgyvendinimo pradžią ir nuslėpė vieną esminį dalyką – rašytojo A. Vienuolio finansinį indėlį, paminėdamas tik 1000 rublių auką.
Tuo tarpu kan. P. Raudos bei kitų Anykščių kunigų 1956 m. pradžioje pasirašytame rašte A. Vienuoliui-Žukauskui jau rašoma, kad „iš Jūsų dosnios rankos vyskupo A. Baranausko biusto fondui iš viso gauta dešimtys (turi būti – dešimt – Red. pastaba) tūkstančių (10000) rublių“.
Neabejotinai svarbų vaidmenį, kuriant A. Baranausko biustą, suvaidino ir senas A. Vienuolio-Žukausko pažįstamas advokatas Zigmas Toliušis. Savo pažinčių Kaune dėka jis prikalbino darbo imtis jauną, bet jau žinomą skulptorių Henriką Rudzinską.
Yra duomenų, kad skulptūros bei užrašo sukūrimas ir gamyba bei montavimo darbai kainavę apie 20 000 rublių. Visus ar bent didžiąją pinigų dalį skyrė rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas.
Saugumo darbuotojų rengtoje pažymoje užsimenama apie priemones sukliudyti į Anykščius atvykti pakviestiems tuometiniams Lietuvos bažnyčios hierarchams. Todėl biusto, kaip buvo ketinta, nepašventino vyskupas Teofilius Matulionis… Tačiau iškilmėse dalyvavo vyskupas Julijonas Steponavičius ir daugiau kaip 20 kunigų.
Šiemet liepos 28-ąją sukanka 60 metų nuo tų dienų įvykių. Antano Baranausko biusto atsiradimo Anykščių šventovėje istorija yra paliudijimas, kad ir okupacijos sąlygomis ryžtingi žmonės įgyvendindavo užsibrėžtus tikslus. Tačiau kan. P. Raudai už šį ir kitus „nusikaltimus“ teko vėl patirti represijas: jis dešimčiai metų buvo išsiųstas į Mordovijos lagerius. Persekiotas ir Zigmas Toliušis, saugumas tardė ir kunigus, ir skulptorių…
Vilnius, 1957 m. rugpjūčio 8 d.
A. Baranausko biustas Anykščių bažnyčioje per iškilmes XX a. 7-ajame dešimtmetyje.
Nuotr. iš kunigo V. ARLAUSKO albumo.
Anksčiau buvo pranešta, kad grupė senosios inteligentijos ir kai kurie katalikų bažnyčios autoritetai konspiratyviai pagamino mirusio rašytojo vyskupo BARANAUSKO biustą ir planuoja jį pastatyti Anykščių bažnyčioje.
Toliau tiriant šį klausimą, buvo gauti duomenys, kad BARANAUSKO biusto pagaminimą organizavo buvę liaudininkų partijos lyderiai ŽYGELIS ir TOLIUŠIS, kanauninkas ŽITKEVIČIUS ir kunigas ARLAUSKAS. Biusto autorius – skulptorius RUDZINSKAS. Materialinę pagalbą suteikė rašytojas VIENUOLIS-ŽUKAUSKAS.
Kiek vėliau sužinota, kad biusto pašventinimą ir atidengimą jie numato surengti liepos 28 d., religinės šventės „Šv. Onos“ dieną. Tą pačią dieną ketina paskirti vaikų „konfirmaciją“ ir pakviesti vyskupus.
Šių metų gegužės pabaigoje Anykščių parapijos klebonas kunigas ARLAUSKAS asmeniškai aplankė ir į šias „iškilmes“ pakvietė vyskupus STEPONAVIČIŲ, MATULIONĮ, MAŽELĮ, RAMANAUSKĄ, kanauninką STANKEVIČIŲ ir skulptorių RUDZINSKĄ. Buvo laukiama, kad dalyvaus biusto pagaminimo organizatoriai.
Buvo sutarta, kas „iškilmės“ prasidės 27 d. vakarą specialiu koncertu bažnyčioje. Pagrindines pamaldas ves vyskupas STEPONAVIČIUS, pašventinti biustą pasiūlyta grįžusiam iš įkalinimo vietos MATULIONIUI. Pamokslui pasakyti buvo numatyta kanauninko RAUDOS kandidatūra.
Siekiant užkirsti kelią antitarybiniams išpuoliams Anykščių bažnyčioje ir profilaktiškai apdoroti galimus katalikų autoritetų ketinimus ryšium su BARANAUSKO biusto atidengimu, buvo imtasi būtinų priemonių.
Šių metų birželio pabaigoje buvo parengtas ir įvykdytas vieno iš pagrindinių šio reikalo iniciatorių kanauninko RAUDOS suėmimas. Tardymo metu jis sakė:
„Kai nuo 1954 m. gruodžio iki 1956 m. gegužės aš gyvenau Anykščiuose, 1955 m. pradžioje, apie žiemos pabaigą, man kilo mintis Anykščių bažnyčioje pastatyti biustą BARANAUSKO garbei. Aš pasikeičiu nuomonėmis šiuo klausimu su Anykščių bažnyčios klebonu ARLAUSKU ir Anykščių dekanato dekanu ŽITKEVIČIUMI ir jie pritarė mano minčiai. Vėliau, 1955 m. vasarą, kai į Anykščius buvo atvykę TOLIUŠIS ir KLIMAS, aš ir su jais kalbėjausi šiuo klausimu ir jie taip pat pritarė mano minčiai.
Dabar tiksliai neprisimenu, ar prieš susitikimą su TOLIUŠIU, ar po jo, mes susitarėme, kad ARLAUSKAS organizuos aukų rinkimą paminklo BARANAUSKUI pagaminimui, o man buvo pavesta surasti skulptorių.
Aš nusiunčiau į Kauną laišką skulptoriui PALIUI, kurį pažinojau dar nuo 1944 m., kai jis kunigų seminarijoje skaitė paskaitas apie bažnyčių architektūrą. PALYS pranešė, kad jis sutinka imtis šio darbo, tačiau pareikalavo už jį labai daug pinigų, kas smarkiai viršijo mūsų galimybes, nes mes planavome, kad biustui ir paminklui pagaminti reikės ne daugiau kaip 10 tūkst. rublių.
Paskui aš nusiunčiau laišką TOLIUŠIUI ir paprašiau jį pakalbėti šiuo klausimu su Kauno skulptoriais. Po kurio laiko TOLIUŠIS atsakė, kad jis kalbėjo su kai kuriais skulptoriais, kurie sutinka padaryti BARANAUSKO biustą, tačiau labiausiai mums tinkamas pasirodė RUDZINSKAS, kuris sutiko padaryti ir pastatyti biustą už 7-8 tūkst. Aš pranešiau TOLIUŠIUI, kad jis paprašytų RUDZINSKĄ atvažiuoti galutiniam suderinimui į Anykščius; po kurio laiko jis tai ir padarė. Dabar neprisimenu, ar derybose su RUDZINSKU dalyvavo ARLAUSKAS ir ŽITKEVIČIUS. Pamenu, kad mes su RUDZINSKU ėjome į bažnyčią ir apžiūrėjome vietą, kur mes ketinome statyti BARANAUSKO biustą. Paskui mes su RUDZINSKU ėjome pas VIENUOLĮ-ŽUKAUSKĄ, nes šis turėjo BARANAUSKO portretų ir būdamas jo giminaitis galėjo apibūdinti kai kuriuos būdingus jo bruožus. Užėjome pas ŽITKEVIČIŲ ir paėmėme iš jo BARANAUSKO portretą, beje, atsimenu, kad kai mes buvome pas ŽITKEVIČIŲ, namuose jo nebuvo ir mes paėmėme portretą be jo. Kai mes buvome pas VIENUOLĮ-ŽUKAUSKĄ, paaiškėjo, kad jis turi BARANAUSKO skulptūrą, ir RUDZINSKAS ją nufotografavo“.
Paklaustas apie idėją, kurią skulptorius turėjo išreikšti šitame biuste, RAUDA pareiškė: „Svarbiausia, ką RUDZINSKAS turėjo atspindėti biuste, yra tai, kad BARANAUSKAS buvo vyskupas ganytojas. Tai turėjo būti matoma iš jo drabužių, o jo veidas turėjo būti dvasingas ir įkvėpimo pagautas. Šalia dvasinių BARANAUSKO savybių RUDZINSKAS turėjo pažymėti jo talentą bei parodyti, kad jis tuo pat metu buvo dvasininkas ir poetas.“
Kalbėdamas apie materialinį šio reikalo aspektą, RAUDA paliudijo, kad:
„Visas paminklo BARANAUSKUI gamybos išlaidas mes turėjome padengti iš aukų. Organizuoti šių aukų rinkimą turėjo ARLAUSKAS. Tačiau kaip jis tai darė – ar organizavo specialų rinkimą šiam tikslui, ar paprasčiausiai paėmė tam dalį įprastu būdu bažnyčioje surenkamų aukų, aš nežinau. Mano dalyvavimas renkant lėšas buvo tik toks, kad aš 1955 m. kreipiausi į ŽUKAUSKĄ, kaip į BARANAUSKO giminaitį, su prašymu paaukoti kiek nors paminklo gamybai. ŽUKAUSKAS sutiko ir davė man 1000 rublių, kuriuos aš perdaviau ARLAUSKUI. Daugiau prie lėšų rinkimo aš neprisidėjau.“
Kiek vėliau kalbėtasi su BARANAUSKO biusto autoriumi, skulptoriumi RUDZINSKU, kuris apie šio reikalo esmę papasakojo štai ką:
„1955 m. gruodžio mėnesį pas mane atėjo nepažįstamas žmogus ir pareiškė, kad parodoje Kaune matė mano darbus, kurie jam patiko, ir paklausė, ar aš negalėčiau iš marmuro pagaminti poeto Antano BARANAUSKO biustą. Šis žmogus pasakė savo pavardę – TOLIUŠIS. Aš sutikau padaryti. Man buvo nustatytas terminas iki 1956 m. liepos mėnesio. Kai aš biustą truputį apdirbau, TOLIUŠIS atvedė pas mane pažiūrėti darbo iš Anykščių atvykusius ARLAUSKĄ (kunigas) ir altaristą.
Pagaminti biusto iki nurodyto termino aš nespėjau ir baigiau jį tik 1956 m. gruodžio mėnesį. Už darbą man sumokėjo 8000 rublių, neskaitant medžiagos, kuri kainavo apie 4000 rublių. Dalį pinigų, apie 2000 rublių, man 1956 m. pradžioje sumokėjo RAUDA, o likusius gavau iš ARLAUSKO po to, kai baigiau darbą. 1957 m. pradžioje aš nuvežiau biustą į Anykščius ir atidaviau ARLAUSKUI.
1956 m. pradžioje TOLIUŠIS atvedė pas mane RAUDĄ, kad jis pažiūrėtų darbą. Kaip sužinojau, biustu labiausiai domėjosi RAUDA ir ARLAUSKAS, kurių aš anksčiau nepažinojau. RAUDOS daugiau nebuvau sutikęs ir jis pas mane baigto biusto nematė. Baigto darbo fotografijas aš 1956 m. pabaigoje perdaviau TOLIUŠIUI.
1956 m. lapkričio ar gruodžio mėnesį kartu su TOLIUŠIU pas mane buvo atėjęs pažiūrėti darbo ir drg. ŽUKAUSKAS-VIENUOLIS, kuriam biustas patiko ir pasirodė labai panašus.
ARLAUSKAS ir TOLIUŠIS man perdavė užrašo tekstą.
Šio biusto padarymo tikslo man niekas neaiškino, tačiau man atrodo, kad šie žmonės norėjo įamžinti BARANAUSKĄ kaip poetą ir kunigą.
Mane asmeniškai imtis šio darbo paskatino tik užmokestis“.
Tuo pat metu įvyko oficialus pokalbis su Anykščių bažnyčios klebonu, kunigu ARLAUSKU, kuris iš pradžių neužsiminė apie būsimą šventę ir ketinimus pastatyti bažnyčioje vyskupo BARANAUSKO biustą. Tik po nukreipiančių klausimų ARLAUSKAS pasakė, kad šventosios Onos bažnytinės šventės metu jis ketina surengti vyskupo BARANAUSKO biusto pašventinimą. Tuo tikslu jis kreipėsi į kuriją ir pakvietė vyskupus MATULIONĮ, STEPONAVIČIŲ, RAMANAUSKĄ ir kitus, tačiau kas iš jų atvažiuos, jis nežino. Panevėžio kurijoje šiam ARLAUSKO sumanymui pritariama. ARLAUSKAS pareiškė, kad pamokslas bus lojalus, visuomeninės tvarkos paisoma, paleistų organizacijų vėliavas jis įsipareigoja sunaikinti, nes girdėjo apie „nemalonumus“, kurių dėl to turėjo kaimynai.
Be oficialių profilaktinių priemonių, tam, kad būtų sukliudyta vienu metu susirinkti visiems katalikų autoritetams, žymiems buvusių politinių partijų lyderiams ir su šiuo reikalu susijusiems kai kuriems senosios inteligentijos atstovams, buvo panaudotos KGB organų operatyvinės galimybės. Operatyvinėms priemonėms parengti ir vykdyti „šventės“ metu į Anykščius buvo nusiųsta Valstybės saugumo komiteto darbuotojų grupė.
Panaudojus priemones numatytose „iškilmėse“ nedalyvavo nepageidaujami asmenys, įvykusios pamaldos susiaurintos iki įprastos „Šv. Onos“ šventės, o tomis dienomis partinių-tarybinių organų organizuoti masiniai kultūriniai renginiai atitraukė didelę gyventojų dalį ir bažnyčios lankomumas buvo įprastos bažnytinės šventės lygio.
Religinių apeigų atlikti š. m. liepos 27 d. į Anykščius atvyko Panevėžio vyskupijos vyskupas STEPONAVIČIUS ir kurijos sekretorius ANTANAITIS. Ten pat susirinko iki 25 kunigų iš kaimyninių parapijų.
Š. m. liepos 27 d. vakare įvyko šventinės pamaldos ir bažnyčios choro, kuris buvo sustiprintas keliais solistais iš kunigų, religinis koncertas.
Sekmadienį, liepos 28 d., 12 val. 30 min. bažnyčioje įvyko šventinės pamaldos, kurias vedė vyskupas STEPONAVIČIUS su visais dalyvavusiais kunigais. Šių pamaldų metu Anykščių dekanato dekanas, kanauninkas ŽITKEVIČIUS pasakė pamokslą, skirtą atminimui vyskupo BARANAUSKO, kurį jis iškėlė kaip talentingo poeto ir klerikalo pavyzdį. Paskui vyskupas STEPONAVIČIUS atliko bažnyčioje pastatyto BARANAUSKO biusto pašventinimo apeigas. Po biustu buvo pritvirtinta marmurinė lenta su tokio turinio užrašu:
„Anykščių žemės sūnus – vyskupas Antanas BARANAUSKAS 1835 – 1902. Uolus sielų ganytojas. „Anykščių šilelio“ autorius, maldų – dainų kūrėjas“.
Po biusto pašventinimo ir pasibaigus pagrindinėms pamaldoms, pamokslą, skirtą BARANAUSKUI kaip vyskupui ir poetui, pasakė Panevėžio katedros klebonas, prelatas KRIPAITIS.
Kokių nors priešiškų išpuolių iš dvasininkų ir tikinčiųjų pusės nepastebėta.
Tolesnis šio klausimo tyrimas parodė, kad BARANAUSKO biusto pastatymą Anykščių bažnyčioje tikintieji vertina kaip privatų dvasininkų reikalą ir jokio plačiosios visuomenės dėmesio jis nepritraukė.
Tuo pat metu rimto dėmesio reikalauja mūsų gauti signalai, kad reakcingi katalikų bažnyčios autoritetai ketino BARANAUSKO biusto pašventinimą panaudoti kaip pretekstą surengti neoficialią visų Lietuvos vyskupų konferenciją. Į šį pasitarimą norėjo iškviesti vyskupijų valdytoją kanauninką Stankevičių ir vieningu frontu stoti prieš jo protarybinę liniją bei kitų vyskupų nuomonės ignoravimą, leisti jam pajusti, kad jis yra izoliuotas, ir priversti pakeisti politinę liniją.
Tokia konferencija neįvyko, nes MAŽELIS ir STANKEVIČIUS atsisakė atvykti iš anksto, o MATULIONIS ir RAMANAUSKAS š. m. liepos 27 d. atsiuntė telegramas, kad atvykti negalės.
Imamės priemonių šiems duomenims patikrinti, nustatyti iniciatorius ir tikruosius planuotos vyskupų konferencijos tikslus.
E. p. Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas pulkininkas J. Sinicyn
