Rimties valandėlė bendrai fotografijai po Šv. Lauryno atlaidų iškilmės pamaldų.
Netoli Šventosios kalnu stūksančiose Jononių kaimo kapinėse rugpjūčio 13 dienos, šeštadienio, vidurdienį vyko tradicinė Šv. Lauryno šventė. Nors daugelį išgąsdino karščiausios metų dienos tvankuma, tačiau susirinko nemenkas būrelis vietinių bei po pasaulį išsibasčiusių kraštiečių. Pamaldos su kankinystės taurumo dvasia, spalvinga, prasmingu raudonumu paženklinta procesija, piešinių paroda „Žemė žuvų ženkle“ ir jaukūs susitikimai.
Paslaptingame kalne buvo gerokai vėsiau nei aplink artėjančio lietaus ūkanomis apibarstytame pasaulyje. Beržų vainikai pridengė aikštelę nuo saulės, o vėsino virš kalno lakiojęs smagus vėjelis. Prie klevo bei ąžuolo vainikais apipinto Šv. Antano paveikslo kopijos, čia prie 1789 m. pastatytos bažnyčios vietoje įrengto altoriaus, Šv. Mišių šventimui vadovavo Vyžuonų Šv. Jurgio parapijos klebonas Eugenijus Staleronka.
Vėliavnešių – brolių Vidmanto ir Leono Jankauskų bei Filimonos Vazulienės anūko Dainiaus Miškinio rankose vėliavos skleidėsi karališku raudonumu. Klebonas taip pat vilkėjo ryškiai raudoną arnotą, palaimintuoju arkivyskupą Teofilių Matulionį šių metų birželio 25 – ąją Vilniuje paskelbiant vilkėtu, prisiminė šio garbingo mūsų tautos sūnaus bei Romos diakono Lauryno kankinystę už Kristaus tikėjimą. Giedojo operos solistas Tomas Ladiga. Procesija kapinių erdves, buvusį legendinės ponų Jaugelių bažnyčios šventorių apjuosė tris kartus, nediduką kryžių nešė paslaugioji Laimutė, didingai skambėjo maršalkos rankoje nemenkas bronzinis varpas, spindėjo Kristaus kankinimo simboliais išpuošta lazda, vėjas plakė vėliavų šilką ir skambėjo giesmė. Pamoksle kalbėta apie kankinystę, gebėjimą laikytis savosios tiesos, neišsižadėti jos net mirties akivaizdoje ir savuosius globoti, mylėti. Juk kaip kadaise budelių akivaizdoje Šv. Laurynas didžiausiu turtu pavadino varguolius, paprastus tikinčiuosius, taip ir tą kaitrią popietę mes suvokėme, kad didysis mūsų dienų turtas yra čia susirinkę žmonės. Pamaldas vainikavo didingai nuskambėjusi palaiminga kančios prasme spinduliuojanti giesmė „Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi…“
Susipažinta su ant istorinio tinklo sukabintų paveikslų prasmėmis: Šventoji, žuvys, istorijos toliuose spindintis pasaulis, įvykiai, žmonės, kuriuos daugelis prisimena. Visi šventėje dalyvavusieji buvo apdovanoti plakatais „Aukštaitijos Šventoji“. Didysis pakermošys vyko svetingoje Pilkauskų sodyboje, jau Varkujų gyvenvietėje, tačiau istoriškai nemažam Jononių kaimui kadaise priklausiusioje žemėje.
