Kas laukia parkeliavusių į gimtinę Vytauto Galvono skulptūrų? (Nr. 61, 2017-08-05)

Prie ūkininkų brolių Valdemaro ir Audriaus Juškų šiltnamių Vėjeliškių kaime guli anykštėnų menininkų sukurtos skulptūros, atkeliavusios iš tragiškai žuvusio lakūno, buvusio LR Seimo nario, anykštėno Vytauto Galvono buvusių valdų Kalvelių kaime (Vilniaus r.).
Atnaujintos jos galėtų papuošti bet kurią Anykščių krašto erdvę, tačiau skulptūrų ateitis be V. Galvono asmeninių draugų ūkininkų V. ir A. Juškų niekam nerūpi. Skulptūrų likimu nesidomi nei rajono valdžia, nei kultūros žmonės.

Skulptūromis pasirūpino
buvęs klasės draugas

Buvęs Anykščių rajono tarybos narys, politikas ir Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas ,ne kartą per Miesto šventes nardęs Anykščių padangėje, V. Galvonas žuvo 2015 m. birželio 26–osios vakarą sportinio lėktuvo avarijoje.
Taip netikėtai išėjęs į amžinybę, paliko ne tik skausmą artimųjų, draugų širdyse, bet ir daugybę pradėtų darbų. Paliko ir  išpuoselėtus tvenkinius Margių tvenkinių komplekse Kalvelių kaime (Vilniaus r.) su pakrantėse sukurtomis anykštėnų tautodailininkų medžio skulptūromis. Svetingumu garsėjusio V. Galvono poilsiavietėje yra apsilankę daug anykštėnų, vasaromis čia pažvejodavo ir vis po vieną kitą skulptūrą tvenkinių pakrantėse palikdavo Anykščių krašto medžio drožėjai.
Taip jau atsitiko, kad naujųjų tvenkinių savininkų medžio skulptūros nedomino ir jomis pasirūpino vienų iš didžiausių šiltnamių šalyje savininkai Audrius ir Valdemaras Juškos. V. Juška kartu su V. Galvonu mynė tos pačios mokyklos slenksčius ir vėliau tarp jų išliko šilti ir draugiški santykiai. Vyrai dažnai susitikdavo, pasišnekėdavo įvairiais klausimais. Būtent V. Juška ėmėsi iniciatyvos skulptūras nupirkti ir pargabenti į Anykščius.
Pasak V. Juškos, buvo minčių skulptūras statyti Andrioniškyje, tačiau apsigalvota. „Jeigu nebus rasta labiau visuomenei prieinama viešoji erdvė, kurią galėtų papuošti ir įprasminti skulptūros, teks jas statyti šiltnamių teritorijoje“, – prasitarė vienų didžiausių, ką tik iki 10 hektarų išplėstų,  šiltnamių savininkas.

Kareivis Šveikas jau saugo
šiltnamius

Medžio drožėjas Robertas Matiukas ne kartą vasaromis  svečiavosi V. Galvono valdose ir prisimena, kaip prieš daugiau kaip dešimtmetį kartu su keliais anykštėnais darbavosi prie ąžuolų, laisvalaikiu žvejojo ir linksmai leido laiką. „Kiek pamenu, tuomet prie tvenkinių stovėjo mūsų, anykštėnų tautodailininkų, sukurtos medžio skulptūros, – sakė R. Matiukas. – Be manęs vasaromis skulptūras ten kūrė tautodailininkai Valentas Survyla, Pranas Petronis, šviesios atminties drožėjų drožėjas anykštėnas Jonas Tvardauskas. Galbūt vėliau atsirado skulptūrų, sukurtų menininkų ir iš kitų vietovių. Tarp parkeliavusių skulptūrų buvo man brangus „Nykštukas“, kurį iš ūkininkų atsipirkau, o mano kareivis Šveikas jau saugo šiltnamius“.
R. Matiukui neramu dėl skulptūrų likimo. „Jeigu jos taip lauke suguldytos peržiemos dar vieną žiemą, jų jau gali niekam neprireikti, – pastebėjo medžio drožėjas. – Jas reikia nedelsiant atnaujinti, galbūt plonai perdrožti viršutinį sluoksnį, impregnuoti ir pastatyti. Manau, tam galima būtų suorganizuoti autorių, kurių darbai parkeliavo, stovyklą, galbūt ieškoti kokios kitokios išeities, tačiau šioms skulptūroms nevalia supūti, nes jos galėtų įamžinti ne tik garbaus anykštėno V. Galvono, bet ir į amžinybę išėjusio J. Tvardausko atminimą, nes ten yra ir jo kūrinių“, – svarstė R. Matiukas, manantis, kad Anykščiuose yra labai daug erdvių, kurias be didelių investicijų galėtų papuošti dabar prie keliuko šalia šiltnamių gulinčios skulptūros.
Tokiai idėjai pritaria ir Anykščių tautodailininkų vadovė, muziejininkė Skaidrė Račkaitytė

Kiekviena skulptūra
brangintina

Rašytojas Rimantas Vanagas teigia irgi girdėjęs apie į Anykščius parkeliavusias V. Galvono medžio skulptūras. Pasak jo, būtent jomis galima įamžinti garbaus anykštėno V. Galvono atminimą ir tuo pačiu mieste sukurti dar vieną išskirtinę kultūrinę erdvę.
 „Medis yra gamtos dalis, tad skulptūros derėtų daugelyje žalumoje skęstančių miesto erdvių. Gal tai gėlėtų būti miesto parkas, gal geriausia tiktų betono tvariniais užgriozdinta  vadinamoji Gaisrininkų sala, kurią taip mėgo Vytautas ir turėjo vizijų ją paversti mėgiama anykštėnų poilsio vieta, – svarstė rašytojas, nuogąstaujantis, kad skulptūros nebūtų išparduotos po vieną, neiškeliautų į turtingų verslininkų sodybas ar kolektyvinius sodus. – Betonas man niekada nebuvo prie širdies, gamtoje betoninėmis skulptūromis baisėjausi Sibire. Medis šildo. Kita vertus, Anykščiuose tiek nedaug talentingo medžio skulptoriaus J. Tvardausko kūrinių tėra, didžioji dalis jų puošia jo gimtąjį Zarasų kraštą, tad kiekviena išlikusi skulptūra, dar galinti papuošti Anykščių krašto erdvę ir įprasminti J. Tvardausko atminimą, brangintina“.

  Apie skulptūras žino…

„Žinau, kur jos yra, apie tai kalbėjom su meru, – sakė apie medžio skulptūras laikinai Anykščių rajono merą Kęstutį Tubį pavaduojantis, gerai V. Galvoną pažinojęs Sigutis Obelevičius. – Grįš iš atostogų paveldosaugininkė Daiva Stankevičienė, įvertinsim skulptūrų būklę ir spręsim, ką daryt. Mano nuomone, tam tiktų erdvė prie Miško gatvės, visai netoli namų, kuriuose Vytautas užaugo. Ten yra gabalėlis žemės, galima būtų pasodint alyvų, nes dėl komunikacijų gausos didelių medžių ten sodinti negalima. Skverą galima  būtų pavadinti V. Galvono skveru, galbūt su specialistais svarstysime ir kitų erdvių tinkamumą“, – sakė vicemeras.
Bet laikas bėga. Jeigu skulptūros sulauks vėlyvo rudens liūčių ir sniego, gali tapti niekam nebereikalingos.

Sužinojo iš rašytojo

V. Galvono dukra Miglė Galvonaitė prasitarė, kad apie skulptūrų likimą ji sužinojo iš anykštėno rašytojo R. Vanago.
Pasak šiemet žurnalistikos bakalaurą įgijusios merginos, medžio skulptūros puošė tvenkinių pakrantes, kur jos tėtis praleisdavo dalį laisvalaikio, kurio taip mažai turėjo.
„Jis labai mylėjo savo gimtąjį Anykščių kraštą ir jo žmones. Dirbdamas Lietuvos respublikos Seime, Anykščių rajono taryboje, stengėsi dėl jų geresnio gyvenimo, tad būtų labai gražu, jei anykštėnai įprasmintų jo atminimą. Manau, kad skulptūros tam labai tiktų. Norėčiau, kad jos nebūtų išsklaidytos, kad neiškeliautų iš Anykščių krašto…“.