Katinų muziejui vadovauja katinai

Ne raudonas kilimas ir ne nuobodžios pilkos trinkelės veda į Šiaulių jaunųjų gamtininkų centrą, kur įsikūręs Katinų muziejus. Į jį veda keliukas, nupėduotas spalvotų letenėlių, o prie pat durų stovi skulptūra, neleidžianti suabejoti, ką pamatysi pravėręs šios įstaigos duris.
Apie Katinų muziejų, jo istoriją, eksponatus ir keturkojus „viršininkus“ „Anykštai“ pasakojo šio muziejaus direktorė Ernesta Daukšienė.

Muziejaus pradininkė –
provizorė

Katinų muziejus šiemet atšventė 27-ąjį gimtadienį – oficialiai jis įkurtas 1990 m. gegužės 17 d. Muziejus atsirado todėl, kad jo įkūrėja, beje, visą gyvenimą dirbusi provizore, jo siela ir didžiulė katinų mylėtoja Vanda Kavaliauskienė savo bute jau nebesutalpino kolekcijos eksponatų.
V. Kavaliauskienė prieš šešerius metus iškeliavo į Amžinybę, tačiau jos pradėtas darbas tęsiamas iki šiol ir, pasak dabartinės direktorės E. Daukšienės, yra daugybė idėjų, kaip tą muziejų patobulinti, sukurti naujų edukacinių veiklų, pritraukti kuo daugiau lankytojų.
„Vaikai labai džiaugiasi atėję į muziejų, kuriame eksponatai ne tik po stiklu sudėti ir šiukštu negalima jų liesti, bet labiausiai jų akys spindi džiaugsmu pamačius po muziejų vaikštančius pūkuotus keturkojus. Šiuo metu direktoriaus pareigas eina katinas Perlas, jo pavaduotoja yra Mildutė, o sekretore dirba Meilutė. Na, o mes – tik biudžetiniai tarnai šio muziejaus, nelabai turintys žodį“, – juokavo E. Daukšienė.
Nors muziejaus įkūrėjos V. Kavaliauskienės jau nėra, jos garbei muziejus oficialiai vadinasi Vandos Kavaliauskienės Katinų muziejus.

Eksponatai iš viso pasaulio

Pasak pašnekovės, V. Kavaliauskienė Šiauliuose buvo gerai pažįstama daugeliui, o pirmoji jos meilę katėms „atkapstė“ kolegė, kai 1962 m. iš Lenkijos jai parvežė mažą juodą medinį katinėlį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad V. Kavaliauskienė nuo pat vaikystės augo su katinais, labai juos mylėjo, kaip, beje, ir savo šunelį Kudlių. Tačiau meilė katėms buvo stipresnė.
Visa kolekcija ir prasidėjo nuo to juodo medinio katinėlio.
2010 m. spalio 18 d. Katinų muziejuje vyko iškilmingas eksponatų perdavimas. Muziejaus įkūrėja V. Kavaliauskienė perdavė ilgus dešimtmečius rinktus ir puoselėtus muziejaus eksponatus Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn, iš viso 3 899 vienetus. Dabar tų eksponatų yra per 5 tūkstančius, o kur dar galybė eilėraščių apie katinus, kurie nėra eksponuojami dėl vietos stokos.
Katinų muziejus  – unikalus tokio tipo muziejus visame Pabaltijyje. Čia galima pamatyti kačių statulėles, paveikslus, atvirukus, pašto ženklus, indus, žaislus, knygas…
Eksponatai į muziejų atkeliavo iš viso pasaulio: Anglijos, JAV, Kanados, Korėjos, Tailando, Kubos, Afrikos šalių ir, žinoma, Lietuvos.
Tiesą sakant, šio muziejaus paslaptis – ne vien eksponatai. Katės yra visur, kur bepažiūrėsi. Jos ant sienų, langų vitražuose, laiptų turėkluose, šviestuvuose, kėdėse. Net laiką rodo katinas.
Katinėliai sukurti iš porceliano, gintaro, molio, krištolo, metalo, akmens, medžio, popieriaus ir t.t.

Egiptiečiai dievino kates

Dabartinė muziejaus direktorė E. Daukšienė teigia, jog mažiesiems muziejaus lankytojams įdomūs ne tik čia esantys eksponatai, bet ir darbuotojų pasakojimai apie kates, mat šie gyvūnai ne tik kad skirtingai vaizduojami įvairiose pasaulio šalyse, bet ir reiškia ne tą patį. Kartu su bėgančiu laiku keitėsi ir pasaulio požiūris į šiuos minkštus keturkojus gyvūnus.
Pirmieji kačių atvaizdai rasti Egipte, jų amžius siekia 1800 m. pr. Kr., o seniausi kačių kapai rasti ten pat, datuojami 1500 m. pr. Kr. Įdomu, kad iššifravus senovės egiptiečių hieroglifus paaiškėjo, jog žodį „katė“ tardavo kaip „mau“ arba „miu“. Katės senovės Egipte buvo labai saugomos ir garbinamos (jų dar buvo nedaug), žmonės, pasikėsinę į šio keturkojo gyvybę, patys buvo baudžiami mirtimi.

Egiptiečiai turėjo net kačių deivę – Bastet, kurią vaizduodavo kaip moterį katės galva, kuri simbolizavo džiaugsmą, linksmybes ir muziką. Buvo ir dievas katinas – juo neretai vaizduodavo saulės dievą Ra, o ant kapaviečių išraižytose maldose Ra buvo vadinamas Didžiuoju Katinu.

Deivės vaizduotos kaip katės

Itin garbintos katės, kurių kailiukas buvo trijų spalvų arba akys – skirtingų spalvų. Žyniai vadino jas amžinybės simboliu, nes katės miega taip susisukusios į kamuoliuką, kad liečiasi galva ir uodega.
Net senovės graikų istorikas Herodotas stebėjosi tokiu kačių populiarumu Egipte ir spėliojo, kad jas garbina kaip grūdų derliaus saugotojas nuo graužikų. Egipto kačių kulto „sostine“ buvo Bubasčio miestas: pastipusias (lietuvių rašytoja a.a. Jurga Ivanauskaitė viename savo eilėraštyje „Katės akys“ gražiai kalba apie kačių mirtį: „<…> akys – be galo ištikimos,/ tik kai katė serga/arba tyliai miršta/ (šiukštu, netaisyti į „dvesia“) kates čia balzamuodavo ir laidodavo greta Bastet šventyklos.
Graikai manė, kad deivė Artemidė dažnai pasirodo žmonėms katės pavidalu. Senovės Romoje katės buvo laikomos meilės laisvei ir savarankiškumui simboliu, jos vaizduotos lydinčios laisvės deivę Libertą. Todėl katės nebuvo pats mėgstamiausias romėnų valdovų ir tironų naminis gyvūnas. Jie labiau mėgo laikyti naminius liūtus, simbolizuojančius jų valdžią. Tačiau katės ženklą mielai iškeldavo tie, kas kovodavo dėl laisvės – todėl neatsitiktinai ji buvo pavaizduota Spartako vadovaujamų sukilusių vergų vėliavose.
Senovės Skandinavijos legendose pasakojama, kad Frėja, šviesiaplaukė ir mėlynakė meilės ir vaisingumo deivė, keliaudavo vežimu, kurį tempė katės. Keltų gentys garbino deivę Ceridven, kuriai, anot legendų, patarnavo būrys baltų kačių.

Juodų kačių magija

Katalikų bažnyčia iš pradžių kates vadino blogio sėkla, velnišku padaru, nes jos sugebėjo puikiai matyti tamsoje, o tai, dvasininkų manymu, buvo neabejotinai šėtoniškas gabumas. Tuos, kas laikė namie daug kačių, galėjo atskirti nuo Bažnyčios.
Tiesa, ryšiais su velniškomis jėgomis viduramžių inkvizitoriai įtarinėjo ne tik kates, bet ir rupūžes, žiurkes, peles, šunis, bet katės laikytos pačiomis nuožmiausiomis šėtono šalininkėmis…
Tačiau buvo ir išimčių – katės, kurių kaktose galėdavai įžvelgti šviesią raidės M formos dėmę, laikytos tinkamomis doram krikščioniui. Jas dar vadino Madonos katėmis. Kodėl? Nes, anot legendos, Mergelė Marija Nazarete kaip tik turėjo tokią katę. Šios palikuonės atminimui gavo tokį ženklą.
Tik kiek vėliau Bažnyčios požiūris sušvelnėjo ir maždaug VI a. popiežius leido kates laikyti vienuolynuose.
Tarp kačių mėgėjų visiškai juodo kailio katės laikomos didele retenybe. Manoma, kad jas į Europą iš senovės Egipto (kur jos buvo šventyklų gyvūnai) atplukdė finikiečiai. Senovėje juodos katės buvo populiariausios, nes dėl juodo kailio galėjo itin efektyviai gaudyti graužikus.
Deja, viduramžiais blizgantis juodas kailis ir tamsoje švytinčios akys tapo šėtoniškų jėgų požymiu ir ne vienas gyvūnėlis buvo žiauriai nukankintas.
Taigi šitaip Europoje buvo beveik išnaikintos visiškai juodos katės, išliko tik mišrūnės, turėjusios daugiau ar mažiau baltų dėmelių. XVII a., kai persekiojimai aprimo, juodoms katėms ėmė grėsti naujas pavojus: pradėjo plisti prietarai, kad tokių kačių organai yra idealus vaistas nuo daugelio ligų.
Šiais laikais kačių organais, reikia manyti, niekas nieko negydo, tačiau juodai katei perbėgus kelią, kai kurie tris kartus nusipjauna. Juodų kačių šeimininkai ir šitam prietarui abejingi, o gal tiki tuo, kad juodos katės į namus neša turtą.

Istorijos apie japoniškus
katinėlius

Atskiras muziejaus stendas skirtas iš Japonijos atkeliavusiems eksponatams. Pasak direktorės, muziejuje apsilankiusiems turistams iš Japonijos čia labai patikę, bet jie pasigedo japoniškų kačių ir pažadėjo atsiųsti suvenyrų.
Taip į muziejų atkeliavo visame pasaulyje išpopuliarėję, iš Japonijos kilę Hello Kitty ar Maneki neko katinėliai.
Išgalvotasis personažas Hello Kitty buvo sukurtas 1974 m. ir pirmiausiai pasirodė ant plastikinių vaikiškų piniginių. Ją sukūrę dizaineris Ikuko Shimizu, kuriam buvo pavesta užduotis sugalvoti tokį animacinį personažą, kuris patiktų visoms jaunoms mergaitėms. Hello Kitty buvo sukurta kaip katytė, kuri mėgsta įvairius „mažus mielus dalykus“ ir kuri visada yra geros nuotaikos. Dabar šios katytės įvaizdis yra vienas galingiausių prekinių ženklų pasaulyje, kuriuo yra papuošta net apie 50 tūkst. produktų 60 šalių.
Tuo tarpu Maneki neko, tai katinėlis su pakelta letenėle. Maneki neko istorijos pradžia 1876 m., kai Japonijos laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, apie kimono aprengtų katinėlių skulptūras, kurios buvo dalinamos vienoje Osakos šventykloje.
Japonijoje Maneki neko katinas ypač dažnas: jį galima pamatyti tiek restoranuose, tiek ir verslo įstaigose. Vienose įstaigose katinėlis vaizduojamas pakėlęs dešinę, o kitose – kairę letenėlę. Tikima, kad iškelta dešinė letenėlė pritraukia klientus, o kairė – gerovę ir sėkmę. Kuo letenėlė aukščiau, tuo tikima, kad sėkmės pritraukia daugiau. Viešose įstaigose katinėliai mojuoja letenėle visą dieną, nes dažnai turi elektrines, pakraunamas ar net saulės baterijas.

Muziejaus „paslaptis“

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre, po kurio stogu įsikūręs ir Katinų muziejus, galima išvysti ne tik katinus. Atskira patalpa skirta ir kitokiems gyventojams – čia galima pamatyti kalbančią papūgą, krokodilą, smauglį, įvairių rūšių tarakonų, vėžliukų.
Tačiau laikas papasakoti apie dar vieną keturkojį. Nors oficialių pareigų jis kol kas neturi, tačiau muziejuje gyvena ir dar vienas katinas – iš Kauno gyvūnų prieglaudos čia atkeliavęs katinėlis. Kol kas jis „mokosi“ gražaus elgesio taisyklių, mat savo nagučius kartą panaudojo ne laiku ir ne vietoje. Ir drąsos jam daugiau reikėtų… Tad kol kas jis karaliauja vienas „savo kabinete“.
Bet, matyt, muziejaus darbuotojų gražiai paprašius, tikrai bus sudaryta galimybė bent akies krašteliu žvilgtelti į naujoką.