Savo ūkyje Žiogelių šeima stengiasi visus darbus nudirbti savo jėgomis. Nuo mažens su žemės ūkio technika dirbantis vidurinysis sūnus Matas – dabar abiturientas. Pasak tėčio, jis, ko gero, rinksis inžinerinę specialybę.
Šį kartą į kelionę laiko mašina sėdame kartu su Anykščių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininku, rajono Socialdemokratų skyriaus pirmininku, rajono Tarybos nariu Dainiumi Žiogeliu. „Man pasisekė gimti ypatingu metu – mačiau kolūkinę santvarką, mačiau, kokią žalą žmonių gyvenimams padarė praėjusi melioracija, bet mačiau ir Lietuvos atgimimą, vaikus kartu su žmona Vaida jau auginome nepriklausomoje Lietuvoje“, – sako 43–ejų pašnekovas.
1974- 1981 m.
Vaikystėje saldainių netrūko
D. Žiogelis gimė dabartiniame Kurklių II kaime. Tiesa, ką reiškia vaikystės vasaros praleistos būryje kaimynų vaikų, pašnekovui neteko patirti – jis užaugo vienkiemyje. „Aš visada sakau, jog gimiau pačiame gražiausiame Lietuvos vienkiemyje, kuris kažkada priklausė Gajalių kaimui ir tik vėliau buvo prijungtas prie Kurklių II kaimo. Gyvenome vos pusantro kilometro nuo gyvenvietės.
Tai buvo retas vienkiemis, kuriame tiek tada, tiek dabar augo ir auga daugybė maumedžių. Gimtieji namai stovėjo prie tvenkinio, kuris žymėjo buvusio dvaro pakraštį. Vadinamoji bala, matyt, buvo dvaro linmarka, nes vėliau ją valydami radome visokių linam prispausti reikalingų rakandų, maumedžio rąstų, kelmų, akmenų“, – prisimena D. Žiogelis.
Dar net nevaikščiojo, o motociklą vairuoti jau rūpėjo. Su mama Bronislava Žiogeliene prie savo gražiausio vienkiemio.
Pašnekovas tėvų šeimoje buvo vienintelis vaikas. „Vasaromis nemažai laiko praleisdavau su pas mus paviešėti atvažiuodavusiu pusbroliu. Jų šeimoje buvo tam tikrų problemų, tad mano tėvai bent tokiu būdu – pasiimdami vasarai į kaimą – stengėsi padėti. Mano giminės – tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės – nukentėjo ir nuo rusų, ir nuo vokiečių, ir nuo „stribų“, tad kiek galėdami abiejų pusių seneliai stengėsi padėti nukentėjusiesiems. Močiučių aš neprisimenu, tačiau abu senelius – puikiai. Mamos tėvas visą laiką kartu su mumis gyveno. Po persirgtos ligos jis tapo kurčnebyliu, tačiau tai jam nesutrukdė nei vesti, nei susilaukti vaikų. O aš iki pat jo mirties bendravau su seneliu gestų kalba“, – apie savo vaikystę pasakoja D. Žiogelis.
Kadangi pašnekovo tėvai nebuvo kolūkiečiai, vaikų darželyje vietos pašnekovui taip ir neatsirado, jį prižiūrėjo senelis, o ir mama, dirbusi pieno supirkimo punkte, anksti ryte pradėdavo darbą, bet anksti ir baigdavo, tad vienam laiką leisti gimtojoje troboje D. Žiogeliui beveik neteko.
D. Žiogelio tėvai turėjo didelį ūkį, augino 2-3 paršavedes kiaules, laikė ne po vieną karvę, tad ir vaikas anksti buvo pratinamas prie darbo. „Įstrigo pirmasis šieno tvarkymas prieš pirmąją klasę. Turėjau tokias mažas šakytes ir dirbau jomis. Pirmose klasėse dar būdavo, kad grįžus namo pirmiausiai sėsdavau ruošti pamokų, o jau vyresnėse klasėse – pirma darbai ūkyje, paskui laikas pamokoms“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Paklaustas, ar jaučiantis kokių sentimentų vaikystei, D. Žiogelis patikina: „Žinoma, mano vaikystė buvo tikrai laiminga. Nors politinė santvarka buvo žiauri, mūsų šeima gyveno pakankamai gerai. Su mama mes ir Maskvoje esame buvę, ir prie jūros nuvažiuodavom. Tačiau „skaniausias“ vaikystės prisiminimas yra susijęs su tėčio darbu. Kurį laiką jis dirbo važinėdamas su autoparduotuve, o ten tiek saldainių būdavo… Grįžęs namo leisdavo man išsirinkti, kokių saldumynų norėčiau, man atrodė jų buvo tiek rūšių, kad net sunku būdavo rasti dar neragautų. Kai vėliau tėvas pradėjo vežioti žuvį, baigėsi mano saldainių puota“.
1981- 1992 m.
Įvykių kupinas dešimtmetis
D. Žiogelis baigė Kurklelių pradinę mokyklą. Vėliau perėjo į Kurklių vidurinę mokyklą, kurią baigė sidabro medaliu. Gabiam, stropiam mokiniui mokslai sekėsi nuo pat pradinių klasių, tik, kaip juokauja pats pašnekovas, vienuoliktoje klasėje visą reikalą gadino kūno kultūros pamokos: „Buvau stambokas vaikas, tad ir fizinis prasčiau sekėsi, ir pažymį vienuoliktoje klasėje prastesnį gavau. Tačiau paskutiniais metais susigriebiau, pradėjau sportuoti ir jau mokyklą baigiau „kūdas“ (rodo mokyklos baigimo nuotrauką – aut.past.), tačiau aukso medalis „nuplaukė“.
Kurklių vidurinę mokyklą Dainius Žiogelis baigė sidabro medaliu. Atestatą jam įteikia mokyklos direktorius Osvaldas Zaukevičius.
Kadangi mokslai sekėsi gerai, paauglystės prisiminimai labiau susiję su kitokiais dalykais. „Apie 1979-1980 m. kaime ėjo melioracija. Linija buvo nubrėžta ties mūsų namo kampu, nusausintas turėjo būti ir tvenkinys. Laimei, tėvas turėjo kažkokių pažinčių ministerijoje, tad pavyko išsaugoti ir gimtuosius namus, ir šalia jo buvusį tvenkinį. Tačiau kiek buvo šeimų, kurių gyvenimus melioracija pakeitė iš esmės… Man net sunku įsivaizduoti, ką reiškia netekti gimtųjų namų. Nes aš pats ir žmoną iš gretimo Šlavėnų kaimo į tėvų namus parsivedžiau, ir vaikus čia auginom. Ir tik prieš gerus 5 metus persikėlėm į naujus namus, vos 5 km nuo gimtinės. Tačiau visada sakau, kad senatvėje grįšiu atgal…“, – kalba D. Žiogelis.
Kitas, itin į atmintį įstrigęs prisiminimas, – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. „Kiek prisimenu atkuriamasis Seimas posėdžiavo jau kovo 10-ąją, o galutinai šalies nepriklausomybę paskelbę naktį iš kovo10-osios į 11-ąją. Tad kovo 11-osios rytą atėjus į mokyklą jautėsi visai kitokia nuotaika – nežinomybė susipynusi su džiaugsmu, man atrodo, kad tarsi visi pakylėti tą dieną atėjo į mokyklą – tiek mokiniai, tiek mokytojai. Tiesą sakant, jau nuo kokių 1988 m. buvo mokytojų, kurie drąsiai su mumis kalbėjo apie ydingą sovietinę sistemą, vylėsi, jog vis tiek turi prasidėti permainos. Pasirodo, jie buvo teisūs – neilgai tekų jų laukti“, – nepriklausomos valstybės gimimą prisimena D. Žiogelis.
1992 -1997 m.
Sunkų studentišką gyvenimą nuskaidrino vestuvės
Vaidos ir Dainiaus Žiogelių vestuvių puota vyko vyriškio gimtajame vienkiemyje Kurklių II kaime.
Paklaustas, kodėl pasirinko veterinarijos gydytojo specialybę, D. Žiogelis sako tai daręs vien dėl praktinių sumetimų. „Kadangi mokyklą baigiau labai gerai, galėjau rinktis bet kurią specialybę. Daug kas įkalbinėjo stoti į mediciną, tačiau aš pats suvokiau, jog tai ne mano sritis. Užaugau gražioje vietoje – aplink ežerai, miškai, tad pradžioj galvojau apie miškininko specialybę. Netgi važiuodamas į Kauną laikyti stojamųjų egzaminų buvau apsisprendęs dėl miškininkystės. Tačiau, matyt, įsijungė loginis mąstymas. Į miškininkystę buvo įstoję du metais anksčiau už mane Kurklių mokyklą baigę moksleiviai. Aš pagalvojau, kad ką mes veiksim trise po studijų, grįžę į Anykščius, kur rasim darbą. Man net minties nebuvo, kad pasilikčiau dirbti ir gyventi kažkur kitur. Tad šitaip pamąstęs įstojau į veterinariją. Šios srities studijos tikrai sunkios, daug įstojusiųjų po metų ar dvejų iškrenta. Tačiau man ne studijų sunkumai įsirėžę į atmintį.
Pirma – šaltis. Lietuvos veterinarijos akademijos ir bendrabučių, kur mes gyvenom, nešildė iki pat Naujųjų metų. Gal tik centrinius Akademijos rūmus kažkiek šildė. Buvo klaiku, o ypač, matyt, mums, pirmakursiams, atvykusiems iš tėvų namų. Antra – keitėsi pinigai. Studijuoti pradėjau „prie“ rublio, pavasarį atsirado talonai, o jau po pirmo kurso įvedė litus. Tad pirmieji studijų metai tikrai buvo kriziniai“, – studento gyvenimą prisimena D. Žiogelis.
Tačiau ne viskas buvo juoda. 1994 m. grįžęs savaitgaliui pas tėvus į kaimą D. Žiogelis kaimo šokiuose susipažino su žmona Vaida, irgi studente, Ukmergėje studijavusia žemės ūkio komerciją.
„Teko pas būsimą žmoną ir dviračiu važiuoti, o smarkiai užpustytomis žiemomis pas mylimąją ir arkliu važiavau. Porą metų pradraugavę 1996 m. susituokėme. Vestuvės vyko mano gimtajame vienkiemyje, tėvų name ir, sakyčiau, visai nemažos buvo – dalyvavo apie 50-60 žmonių“, – prisimena D. Žiogelis.
1997- 2005 m.
Keitėsi pareigos, gimė vaikai
Gerais pažymiais baigusiam akademiją D. Žiogeliui buvo pasiūlyta pasilikti ir dirbti Vilniuje. Tačiau jis tos minties iš karto atsisakė, ir kaip dabar juokauja, tokio savo sprendimo gailėjosi lygiai 3 mėnesius.
Pirmus trejus metus po studijų D. Žiogelis dirbo įmonėje UAB „Lietava“, kuri užsiėmė mėsos produktų gamyba. „Gal matydamas mano iniciatyvumą, veiklumą Kurklių seniūnas pakvietė tapti jo pavaduotoju. Aišku, dalyvavau konkurse, bet jame dalyvavo vienintelis kandidatas – aš. Darbo buvo daug, į mano pareigas įėjo komunalinio ūkio funkcijų priežiūra. Išėjęs iš darbo seniūnijoje, užsiėmiau privačia veterinarine praktika ir man netgi visai patiko ši veikla, manau, ir gydytojas buvau neblogas. O 2005 m. mane pakvietė dirbti į dabartinę įstaigą – į Anykščių rajono valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Pradėjus darbą teko susigrumti su įvairiais iššūkiais. O dabar labiausiai neramina kiaulių maras. Beje, vos prasidėjus šiai ligai, tėvams iš karto liepiau išskersti kiaules, kurių auginom tikrai daug. Dabar, kai važinėjam po kaimus ir tikrinam, ar nėra auginamos kiaulės, žmonės dažnai manęs klausia, kodėl pats taip anksti sureagavau ir „atsikračiau“ šių gyvulių. Mano manymu, pavyzdį rodyti visada reikia pradėti nuo savęs“.]
Prieš dvejus metus Vaida ir Dainius Žiogeliai trečią kartą tapo tėvais – auginę pirmagimę Karoliną ir jaunėlį Matą, susilaukė pagrandukės Paulinos.
„Mūsų aptariamas laikotarpis man dar svarbus ir dėl kitos priežasties – šiuo laikotarpiu gimė du pirmieji mūsų vaikai. Karolina studijuoja veterinariją, gink Dieve, tai nebuvo mano įtaką, aš kaip tik sakiau, kad tai pakankamai sunki profesiją, ir ypač merginai. O sūnus Matas – šiemet yra Anykščių J. Biliūno gimnazijos abiturientas. Mano pėdomis neketina sekti. Domina jį naujausia žemės ūkio technika, tad galbūt rinksis inžinerinę specialybę“, – apie vaikus pasakoja D. Žiogelis.
Beje, paklaustas, ar matė savo vaikus, ateinančius į šį pasaulį, D. Žiogelis sako: „Kai gimė Karolina, buvo paskelbtas karantinas, tad net ir norėdamas negalėjau dalyvauti gimdyme. O kai laukėmės antrosios atžalos, buvom tikri, kad gims mergaitė, ir kraitelis rožinis buvo supirktas, tačiau susilaukėme ne mergaitės, o Mato (šypsosi). Per patį gimdymą dirbau, o į ligoninę nuvažiavau tik vakare. Ilgai taikiausi su mintimi, kad turiu sūnų“.
2005 – 2017 m.
Gyvenimas rado būdą, kaip nustebinti net ir sulaukus 40-ies
Politinę karjerą D. Žiogelis pradėjo 2000 m. „Būdamas 25 m. įstojau į senąją Socialdemokratų partiją. Po truputį įsitraukiau į politinę veiklą rajone. 2011-2015 m. buvau rajono Tarybos nariu – tai buvo pirmoji mano kadencija, dabar esu išrinktas ir antrajai kadencijai. Darbas, politinė, visuomeninė veikla, o dar šeimos turimas ūkis verčia aukoti atostogas, vakarus, savaitgalius. Politikoje esu pakankamai principingas, jeigu man kažkas nepatinka, nebijau to pasakyti. Ir dabartiniam merui Kęstučiui Tubiui esu išreiškęs savo nuomonę apie medinės pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio statybas. Mano nuomone, tai daryti rajono biudžeto pinigais yra visiškas absurdas. Kurdami projektus, rašydami paraiškas turim galvoti ne apie kažkokias utopines idėjas, o mąstyti realiai. To dabartinėje rajono politikoje ir trūksta“, – savo pažiūras dėsto D. Žiogelis.
Pašnekovas priklauso Vadovų klubui, labdaringa veikla užsiimančiam Rotary klubui.
O 2015 m. V. ir D. Žiogelių šeimą trečią kartą aplankė gandrai – į pasaulį atkeliavo pagrandukė Paulina. „Dabar mažiausiai dvidešimt metų negaliu pasenti, turiu likti energingas, jaunas, nes reikia gi merginą užauginti, o mažoji tai su charakteriu. Labai skiriasi vaikų auginimas, kai tau per dvidešimt, ir dabar – kai jau virš keturiasdešimties“, – kalba pašnekovas.
„Žmonės sako, kad gyvenimą reikia susitvarkyti iki 40 metų, na, namus pasistatėm, medžių yra pasodintų, o va mažoji po 40-mečio atkeliavo. Bet dėl to džiugu, dar ilgai būsim jauni“, – šypsosi D. Žiogelis, pernai su žmona atšventęs 20 metų bendro gyvenimo jubiliejų. O ir dovaną jie sau netradicinę pasidovanojo – Žiogelių kieme buvo pastatyta medinė 3 metrų šv. Agotos skulptūra.
