Kooperatyvo „Žalioji lanka“ direktorė Nijolė Barkauskienė sako, kad pagrindinis pienininkų privalumas, lyginant su kitais ūkininkais, kad pajamų jie gauna kas mėnesį.Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Vasara turėtų būti aukso amžius pienininkyste užsiimantiems žemdirbiams, juo labiau kad parduotuvėje pieno produktų kainos pirkėjus nemaloniai stebina. Dažnas pirkėjas linkęs net riboti savo poreikius, nes sviestas, varškė, sūriai sunkiai pakeliami šeimos biudžetui. Paradoksalu, kad žemdirbiams kiekvienas litras karvės išgertas vandens litras didina nuostolį.
Galvijų mažėja kasmet
Tiesa, pasirodo, kad žemdirbiai dėl kainų mažiausiai kalti, nes patys vos gali pragyventi iš to, ką gamina. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šios vasaros birželio mėnesį už litrą pieno supirkėjai žemdirbiams, gaminantiems pieną, mokėjo apie 27 euro centus už litrą. Bet ir tai ne visiems – maždaug tiek gaudavo stambesni pieno tiekėjai, turintys ne mažiau kaip kelias dešimtis karvių. O tik porą karvučių laikantys žmonės už litrą pieno gavo apie 19 euro centų. Tiek supirkėjai temoka smulkiesiems. Už tokią sumą parduotuvėje galima nusipirkti tik stiklą mineralinio. Pavyzdžiui, litras stalo vandens kainuoja 64 euro centai, pusė litro šaltinio vandens – 38 euro centai. O jeigu į vandenį būna įlašinta kokios citrinos, tai tokio vandens kaina dar padidėja.
Taigi, Lietuvoje išaušo era, kai vanduo tapo brangesnis už pieną.
Gyvulininkystės padėtis Lietuvoje blogėja, tą liudija ir skaičiai. Bendras šalyje laikomų galvijų skaičius per pastaruosius 10 metų sumažėjo 10 procentų, melžiamų karvių ir kiaulių – net per 30 proc. ir dar sparčiai mažėja kasmet. Šiuo metu šalyje laikoma maždaug 690 tūkst. galvijų, apie 770 tūkst. kiaulių, 36 tūkst. arklių, 80 tūkst. avių ir 8 tūkst. ožkų. Turėdami per 2,8 mln. ha žemės ūkio naudmenų, lietuviai ūkininkai galėtų auginti gerokai daugiau gyvulių. Mažiausios pieno kainos buvo prieš metus. Tuometinė Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pasistengė, kad už litrą būtų primesta po kelis centus, nes vienu laiku perdirbėjai už litrą pieno mokėdavo vos po 10-12 euro centų.
Gerai, jeigu pienas atsiperka
Anykščių rajono tarybos narė, žemdirbių interesus atstovaujanti kooperatyvo „Žalioji lanka“ direktorė Nijolė Barkauskienė sakĖ, kad jų kooperatyvas laikosi stabiliai, o žmonės susitaikė su pieno supirkimo kainomis. „Galiu pasakyti, kad kooperatyvo narių šiek tiek mažėja. Bet ne dėl supirkimo kainų, o dėl pieno statytojų amžiaus. Žmonės sensta, o jaunimas nelabai nori prie karvių. Jei ūkininkauja, linksta prie grūdinių kultūrų auginimo“,- aiškino N. Barkauskienė.
Jos teigimu, kooperatyvo nariai priestato nevienodą pieno kiekį. „Kad laikytų 1-2 karvytes, nelabai tokių turime, bent jau 3-4 laiko, tačiau yra ir ūkininkų, kurie 800 litrų kasdien pristato“, – sakė N. Barkauskienė.
Ji tvirtino, kad pagal žmonių nuotaikas sprendžia, kad dabartinės pieno supirkimo kainos bent jau leidžia žmonėms gyventi. „Turiu savo pieno ūkį ir galiu pasakyti, kad būna gerai, jeigu pienas atsiperka. Karvės – ne kombainai, šiandien jos sveikos, o kas bus ryt – neaišku. Karves reikia net tik melžti, bet šerti, duoti joms vitaminų, papildų. Visai kaip žmonėms. Todėl gerai, jeigu pienas atsiperka. Aišku, kai pažiūri kainas parduotuvėje, darosi keista“, – teigė N. Barkauskienė.
„Suskaičiavau, kiek kainuoja pieno savikaina, įtraukiant įvairius pašarus, pasiruošimą žiemai ir darbą. Išėjo, grubiai skaičiuojant, kad kilogramas pieno kainuoja 32 euro centus. Negalima pelningai dirbti, jei litras vandens, ne mineralinio, o iš krano kainuoja brangiau negu pienas. Vasarą, reta karvė duoda daugiau pieno negu išgeria vandens.Tik pagirdei – jau ir nuostolis. Todėl šiandien tų, kurie augina karvytes, darbas yra daugiau iš inercijos“,- jau anksčiau apie pienininkų kasdienybę yra teigusi N. Barkauskienė.
Su lenkais neprekiauja
dėl atstumo
N. Barkauskienė stebėjosi, kad esant mažoms supirkimo kainoms lietuviški pieno produktai beveik nepinga. Pasak jos, Lenkijos pienininkai anksčiau siūlė bendradarbiavimą. „Lenkai pieną Lietuvoje superka 3 euro centais brangiau negu moka lietuviai perdirbėjai. Tačiau mes nerizikavom pradėti bendradarbiauti. Vienas dalykas, kad lenkai pageidavo iškart viso pienovežio, jeigu atvažiuotų patys. Kol tokio kiekio neturime, reiktų pieną pirkti iš kažkur patiems, antra, tektų atleisti keletą žmonių, o naudos iš to maža. O jeigu vežtume patys, tai Anykščiai yra nepatogioje geografinėje padėtyje – kol nuvežtume iki Marijampolės, tų 3 centų ir nebeliktų, o jei į Lenkiją – būtų dar brangiau“,- tvirtino N. Barkauskienė.
Galvijus superka irgi pigiai
Kooperatyvo „Žalioji lanka“ vadovė pastebėjo, kad žemdirbius supirkėjai skriaudžia ne tik čia, bet ir supirkdami galvijus. „Karvė, kad ir jau „atidirbusi“, svoris 500-600 kilogramų, o supirkėjai moka už ją po 300 eurų. Sakykim, grynos mėsos ten būna 250 kilogramų, tai išeina, kad mums sumoka po 1 eurą už kilogramą. O parduotuvėje kiek karvienos mėsa, juk čia karviena, ne jautiena, kainuoja? Neįperkam“,- sakė N. Barkauskienė.
Jos nuomone, pasikeitimų pieno sektoriuje galima laukti rudenį, kai ims galioti nauji kokybės reikalavimai, bus panaikintos „kokybės lubos“, o pienas turės atitikti griežtus reikalavimus. „Nežinau, kodėl, bet mes nuėjome griežčiausių reikalavimų keliu, tokie reikalavimai yra tik keliose Europos Sąjungos valstybėse. Žmonės bus priversti išsibrokuoti karves. Jau dabar matosi, kad kai kurie neberuošė šieno. Žodžiu, ruduo parodys tikrą padėtį, nors visai gali būti, kad žmonės peržiūrės reikalavimus, prisitaikys“, – apie pasikeitimus kalbėjo N. Barkauskienė. Beje, vadovė užsiminė, kad ir valdžios pasikeitimas, nors į Seimą pateko daug ūkininkų, jų padėties nepalengvino, nors vilčių buvo dėta daug.
Kooperatyve „Žalioji lanka“ susibūrę smulkieji pieno tiekėjai. Šiam kooperatyvui priklauso apie 400 žmonių, o bendras kiekis, kurį kooperatyvas pristato pieno perdirbėjams, yra apie 14 tonų.
