Maironio literatūriniame muziejuje dirbantis Vaižganto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Alfonsas Pakėnas praneša, kad rugsėjo 12 dieną vyko šio muziejaus organizuota literatūrinė ekspedicija „Vaižgantas Stakiuose”.
J.Tumas-Vaižgantas Stakiuose dirbo 1906 metais, tiesa, gana trumpai ne visus metus. „Gera buvo aplankyti šitą mistinį kraštą, kur Vaižgantas klebonavo prieš 111 metų. Čia laikas tarsi sustojęs- viskas apsamanoję. Mažai kas pasikeitę nuo tų laikų.“ , – rašo A.Pakėnas.
Stakiai – miestelis Jurbarko rajone, į šiaurės rytus nuo Jurbarko, prie kelio Veliuona–Šimkaičiai. Stovi medinė Stakių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, kurioje prieš 111 metų dirbo mūsų kraštietis. Joje savo buvimo pėdsakus Važigantas dirbdamas vis dėlto palikopaliko. Apie tai atsiminimuose pasakojo stakiškis Stasys Drotvinas.
„Stakių nedidelė medinė bažnyčia, gražaus upelio Mituvos vingio apjuosta, stovi tarp ąžuolų milžinų, kurie ją saugo nuo vėjų bei audrų. Šimtamečiai medžiai ąžuolai savo galingomis šakomis ir gausia lapija teikia aplinkai gaivinantį pavėsį, bet tuo pačiu užstoja patekti šviesai į bažnyčią. Todėl bažnyčioje vasaros metu buvo tamsu, ypač prie didžiojo altoriaus. Naujasis klebonas Juozas Tumas pasamdė meistrą, kuris iškirto abejose pusėse altoriaus dideles angas ir ten įtvirtino klebono rūpesčiu iš Kauno pargabentą vitražą. Vitražas teikė bažnyčiai ne tik šviesą, bet ir grožį. Vitražas išliko iki antrojo pasaulinio karo. Dabar ten įdėtas paprastas stiklas.
Bet brangiausia, ką Vaižgantas stakiškiams paliko,- tai blaivybės daigai. Būdamas blaivybės apaštalu, visur kur ir visuomet aiškino ir įrodinėjo tą didelę ir baisią žalą, kurią daro mūsų tautai besaikis girtavimas. Kadangi tuo metu Stakiuose nei inteligentų, nei išprususių bei apsišvietusių žmonių nebuvo, todėl steigti blaivybės draugiją nebuvo jokios galimybės. Todėl kunigas J. Tumas blaivybę platino bažnyčioje. Visi baigę katekizaciją vaikai ir priėję prie pirmos šv. Komunijos, įžengdavo į blaivybę. Įrašymo metu vaikai prisižadėdavo niekuomet negerti jokių svaiginamųjų gėrimų. Vėliau tokie įžadai būdavo nuolatos atnaujinami.“ – rašė S. Drotvinas apie Vaižgantą.
