Operacija

Operacija. Tragiškas ligonio balsas:
-“Daktare, aš, atrodo, nemiegu. Garbės žodis, nemiegu.
– Na, baik tu.
– Aaaa. Skauda.
– Žiūrėk tu man, tikrai nemiega… Na, tai tylėk, kvėpuok savo chloroformą. Pridėkit jam dar.
– Kaifas. Dar galima? Dar!
– Skelkit jam kirvuku per galvą.
– Na, kaip ten žaizda, daktare?
– Klausyk, tu man trukdai.
– Galiu ir išeiti.
– Gulėk, nieko pavojingo. Kulka praėjo kiaurai. Koks kretinas į tave šovė?
– Kodėl kretinas?
– Argi taip šaudoma? Reikėjo truputį aukščiau, truputį kairiau… Kaip tai įvyko?
– Viskas paprasta. Aš su meiluže – jos vyras grįžta. Lekiu aš pro balkoną, nieko neliečiu ir – bach ant milijonieriaus mylimiausio šuns.
– Milijonierius šaudė?
– Šaudė, bet nepataikė. Bėgu nuogas gatve, nieko neliečiu – kažkas vejasi. Pasirodo žmogžudys, seksualinis maniakas. Ne, jis nešaudė. Švelniai dusino. Bet rokeriai pasirodė, tris kvartalus nuo jų bėgom… Užbėgau į parduotuvę kelnių susirast, iššoka sargas. Atsišaudydamas. Reketininkai užgriuvo. Suguldė ant pilvų ir lituokliu, lituokliu… Pabėgau…
– Tai iš kur skylė ?
– Pareinu rytą namo nuogas, sumuštas, nesiruošiu nieko liesti, iššoka uošvienė su dvivamzdžiu. Pataikė. Žmonai į minkštą vietą. Šratais…
– Klausyk, aš tavo vietoje nusišaučiau.
– O kaip jūs manote, kodėl aš čia?