Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (III dalis)

Gyvenome restorane

Šnekioji bendrakeleivė našlelė mus skatino kuo ilgiau sėdėti traukinio vagone restorane. Buvome skaitę, kad traukinių vagonuose beprotiškai brangu ir žiauriai neskanu. Na nepigu restorane – sriuba 4 eurai, alus – 2, kepsniai – nuo 7-8 eurų. Bet maistas – skanus. Nors gal greičiau reikėtų sakyti – normalus maistas. Manau, kad tiek traukinių, tiek kitų žemės maitinimo įstaigų maistas priklauso nuo konkrečių virėjų. Tad vienas vagonas restoranas gali maitinti padoriai, o kitas neįtikėtinai šlykščiai.

Į restoraną mus pasikvietė pati jo barmenė. Našlelė tupėjo viename apatinių gultų, tai mes kortomis susirangėme žaisti į antrąjį aukštą. Dvigubai didesniu nei Kardašian užpakaliu gamtos apdovanota barmenė sunkiai puškavo po traukinį su vežimėliu, kuriame švieži pyragėliai su kopūstais ir dešrelėmis ir, pamačiusi mus, kabančius antrajame aukšte, pasikvietė pas save.

Vagonas restoranas dažniausiai buvo apytuštis. O rusus jame apskritai mačiau tik vieną kartą. Du tipiški praporščikai gėrė degtinę, trankė kumščiais stalą. Rėkė kažką panašaus į „tokią šalį sugriovė!“. Dažniausiai restorane sėdėjo tik keli amerikiečiai ir mes. Kartais dar prisijungdavo suomės, vokiečiai. Keli skirtingo amžiaus amerikiečiai sugebėdavo užimti visus restorane esančius stalus, bet mums atėjus vieną stalą atlaisvindavo.

Barmenė, ji gal ir virėja, restorane dirbo, o jame nuolat trynėsi ir viskuo nepatenkinta uniformuota dama. Kartą alaus paprašyta barmenė nurodė jo pasiimti iš šaldytuvo patiems. Senyvai ir storai moteriškei vaikščioti po linguojantį traukinio restoraną pakankamai sunku. Kitą kartą jau be jos patarimo patys alaus iš šaldytuvo pasiėmėme. Kilo skandalas. Pikta ponia labai rėkė ant barmenės. Supratome, jog ji turbūt restorano direktorė… Nuėjau prie baro susimokėti. Barmenė sako: „Jūs po tris bokalus išgėrėte!“ „Ne. – sakau, – „Po du“. „Po – tris!“, – tikina. „Miela ponia, 12 su 14 bokalų supainioti galima, bet 2 su 3 – niekaip! Tačiau, jeigu jūs manote, kad esate teisi, sumokėsime už tris”,  –  ginčijausi, bet aiškiai pasakiau, kad mums konflikto nereikia. Barmenė nuėjo prie staliuko pas bendrakeleivius atlikti kryžminės apklausos. Grįžusi prie baro atsiduso, kad ją toji rėksnė (direktorė) supainiojo.

Vieną vakarą du angliškai tarpusavyje kalbantys vyrai į restoraną atėjo iki jo uždarymo likus gal pusvalandžiui. Direktorė liepė jiems nešdintis. Na, rėkte išrėkė, kad tuoj restorane neliktų jų nė kvapo. Vyrai nesikėlė. Direktorė rėkė vis garsiau, mojavo rankomis, regėjos vieną iš svečių tuoj pasmaugs ar bent apdraskys. Galų gale vyrai išėjo… „Ta jūsų mergina, turbūt pervargo“, – išeidamas iš restorano paklausiau barmenės. Ji ramiai dėstė, kad iš dviejų restorano svečių vienas buvo amerikietis, kitas – rusas. „Tas rusas moka angliškai, lenda prie amerikiečių, juos kalbina ir vedasi į restoraną. Užkniso jis mus negyvai.“ – paaiškino barmenė. Lyg ir turėtų džiaugtis, kad klientus į restoraną veda, bet, pasirodo, niekšas – įkyri.

Traukiniui judant – bėga laiko juostos. Tačiau norint išvengti painiavos, traukinio judėjimo grafikas nurodomas Maskvos laiku, Maskvos laiką rodo ir geležinkelio stočių laikrodžiai. Ant traukinių bilietų taip pat rašomas Maskvos laikas, tiesa, bilietuose nurodomas ir vietinis traukinio išvykimo laikas. O štai traukinio restoranas dirba pagal vietinį laiką. Laimei, traukinys juda lėčiau nei lėktuvas, nes važiuojant į Rytus, keičiantis laiko juostoms, jis taip niekada ir neatsidarytų…

Švara, kondicionavimas ir kitos smulkmenos priklauso nuo traukinio lygio ir vagono klasės, bet yra vienas šventas dalykas – karštas vanduo. Nė vieno iš traukinių, kuriais važiavome, vagonų termosuose niekada nebuvo pasibaigęs karštas vanduo. Ir visuomet jis buvo karštas, tokio karštumo, kad plikoma kava laiminga skleidė savo aromatą.  

Niekada nekalbinkite vaikų!

Našlelė išlipo jau netoli Irkutsko. Iš karto vietoje jos gavome bendrakeleivį kiną. Jis paaiškino, kad dirba Rusijoje lentpjūvėje. Tačiau tam vyrui rusų kalbą suprasti buvo labai sunku, todėl jis stengėsi išvengti kontakto, o mes jo ir nekankinome.

Rusai traukiniais keliauja su vaikais. Visuose traukiniuose, kuriais važiavome, buvo daug vaikų. Gal antrą kelionės parą pakalbinau trejų-ketverių metų berniuką. Be reikalo tai padariau, nes jis nusprendė, kad dabar mes draugeliai. „Viskas. Pavargau. Einu miegoti“, – pavargęs nuo žaidimo mašinytėmis aiškinu draugeliui. „Ei, dėde, kelkis. Einam žaisti“, – kas pusvalandį į kupė lindo bičiulis. Po pažinties su šiuo vyruku per likusią kelionės dalį vaikams net nedrįsau šypsotis, galvojau, kad ims ir vėl koks prikibs, o uždaroje erdvėje nuo draugystės netoli nubėgsi.

„Šita jūsų moteris čekistė ant Putino raunasi“

Po beveik keturių parų, praleistų traukinyje, anksti ryte išlipame Irkutsko geležinkelio stotyje. Nusprendžiame savaitę praleisti Baikalo apylinkėse, o paskui keliauti toliau. Iš anksto perkame traukinio bilietus iki Skovorodino. Miestelio pavadinimas nieko nesako, tačiau jis mums reikalingas kaip persėdimo taškas – planuojame iš Skovorodino kilti į Šiaurę ir šalutine geležinkelio atkarpa nuo Transibiro magistrales, kirsdami BAM-ą, pro jo sostinę Tyndą, pakilti iki Jakutijos miesto Neriungri.

Kol tingiai dairėmės aplink Irkutsko geležinkelio stotį, prikibo kaukazietis taksistas. Jis buvo griežtai nusprendęs mus kur nors nuvežti. Siūlėsi vežti už beveik 300 kilometrų esančią Baikalo ežero Olchono salą, į Baikalo pakrantės kurortą Listvenką arba nors iki Irkutsko centro. Nutariam važiuoti į Listvenką. 70 kilometrų kelionė kainuos po 1000 rublių (po 14 eurų), regėjos, kad  pigu, ypač po beveik keturių parų traukinyje. Tiesa, tik po to, kai jau sukirtome rankomis, paaiškėjo, jog važiuosime „Žiguli“, bet tai net džiugino. Vis šiokia tokia atrakcija. Kaukazietis savo „Žiguliu” nardė tarp visureigių, važiavo prieš eismą, kelkraščiais ir t.t. Nuolat rėkė, keikėsi, maigė automobilio signalą. Jį, ypač erzino vairuotojos moterys. „Pederastė už vairo“, – ko gero, buvo korektiškiausiais jo išsireiškimas apie dailiosios lyties vairuotojas.

Išsiaiškinęs, jog mes iš Lietuvos, taksistas iškarto pademonstravo politinį išprusimą: „Šita jūsų moteris čekistė ant Putino raunasi.“

„Tarybiniais laikas dirbau gamykloje, uždirbdavau 380 rublių per mėnesį. Uch, šitas prakeiktas Gorbačiovas! Dabar kinai ešelonais į Rusiją važiuoja, tokią šalį jie išvogė, viską baigia išvežti į Kiniją”, – kitus savo priešus vardino taksistas. Listvenkoje jis mus nuvežė pas močiutę, nuomojančią namelius. Trivietis „numeris“ – 30 eurų. Taksistas ilgai rėkė ant moteriškės, pas kurią mus atvežė. Pasirodo, ji pavedė biznio partnerį – taksistas jai veža vasarotojus, o ji savo ruožtu turi taksistui parūpinti keleivių. Tačiau šįkart visi, kas nakvojo pas močiutę, į Irkutską nusprendė grįžti „mikriukais“, taksistui keleivių neliko.  

Būstas Listvenkoje atitiko lūkesčius. Namelių teritorija nešienaujama, šalia paradinio įėjimo stovi nušiuręs stalas, apaugęs dilgelėmis. O iki namelio kiemo veda duobėtas keliukas, juo einant patartina įdėmiai žiūrėti po kojomis – keliukas nuklotas karvašūdžiais. „Ar yra karštas vanduo?“, – paklausėme. „Žinoma, yra“, – atsakė. Karštas vanduo buvo. Tik ne visiems… „Motelio“ teritorijoje – du nameliai, juose po keturis 2-3 vietų numerius. Dušas visiems bendras – vienas, su vienu boileriu. Kambaryje stovėjo solidus, kokių 30 kg svėręs televizorius. Jis rodė vienintelį kanalą ir iškart, kai suprato, kad jį žiūrės „litovcai“ pranešė: „Lietuva užsiima šlykščiai propaganda. Šios šalies žiniasklaidos priemonės nuolat kartoja, kad, Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą, tačiau niekas nekalba apie tai, jog Tarybų Sąjunga Lietuvai grąžino Vilniaus kraštą.” Mes draugiškai televizoriui paplojome. Šaunuolis! Turi intuiciją! 

Baikalo apylinkėse klega kinai

Listvenka – Baikalo pakrantės kurortinis miestelis. Jame vos 1700 nuolatinių gyventojų. Gyvenamieji namai ir vilos sustatyti siaurame pakrantės ruože ir keliuose siauruose kalnų slėniuose. Keliasdešimties metrų pakrantės ruože dažnai telpa ir vienintelis per visą gyvenvietę einantis kelias, ir pliažas, ir bent viena pastatų eilė. Namai, dažniau kičiniai rūmai, priglausti prie pat kalnų. Pagrindine Listvenkos gatve klega kinai. Kinų miestelyje daugiau nei ne kinų. 

Pirmąją mūsų kelionės dieną, praleistą ne traukinyje, keltuvu užsikėlėme ant Čerskio uolos, nuo kurios atsiveria Baikalas ir Listvenka, aplankėme Baikalo muziejų, o vakare surengėme omulio puotą. Baikalo muziejuje vienintelį kartą šioje kelionėje pravertė žurnalisto pažymėjimas – į muziejų patekau nemokamai, sutaupiau penkis eurus. Baikalo muziejaus akvariumuose plaukioja šio ežero žuvys bei kelios nerpos. Šiuos mielus Baikalo ruoniukus Lietuvoje išgarsino eksparlamentarė Greta Kildišienė, kai buvo pastebėta dėvinti nerpų kailinius.

Muziejaus darbuotoja tikino, kad vargu, ar patys kada ežere ar prie ežero pamatysime nerpą. Mat šie medžiojami gyvūnai ypač atsargūs ir žmonių lankomose vietose į krantą išlipa nebent tada, kai pasiligoja. Baikalo muziejus skirtas Sibiro tyrinėtojui geografui Jonui Čerskiui. Buvau giliai įsitikinęs, kad J.Čerskis, mūsiškis, lietuvis. Pasirodo, nė velnio… Muziejaus darbuotoja paklausė: „Iš kur jūs?”. Sakau: „Iš ten, kur ir J. Čerskis”. „Olga, čia dar yra ir trys lenkai.“ – kolegei pranešė muziejininkė.